Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Harmoningos L. Rimšos žanrų jungtys

 
2015 11 14 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vykstant folkloro festivaliui „Pokrovskije kolokola“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjo kompozitoriaus Lino Rimšos kūriniai. „Senasis tikėjimas“ buvo naujai atgaivintas po šešerių metų. Rusų folkloro ansamblis „Arinuška“ projekte atliko autentiškas Lietuvos sentikių dainas ir giesmes. Įvairių tautų moterų dainuojamąjį folklorą šiuolaikiškai interpretavo „Moterų giesmės“.

Savo alma mater, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, L. Rimša dėsto aranžuotę, yra aranžavęs ir prodiusavęs įvairių atlikėjų albumus. Be to, muziką kuria kino filmams, dramos teatrų pastatymams, orkestrui, chorui.

Kaip sakė autorius, savo kūryboje jis mėgsta derinti tarpusavyje nederančius dalykus. Šią savaitę skambėjusias „Moterų giesmes“, modernizuotą folklorą, atliko Šorena Džaniašvili, Erica Jennings, Laurita Peleniūtė, Tatjana Začikevič, grojo Rūta Raginytė (lumzdelis), perkusininkų grupė „Hand Voices“ ir Lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas Robertas Šervenikas). Kaip sakė kompozitorius, crossover (skirtingų žanrų jungčių) pradininkas Lietuvoje, tai – netradicinis Filharmonijos koncertas, kurį norėtų ir teatralizuoti. Prieš premjerą „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Linu Rimša.

„Moterų giesmes“, modernizuotą folklorą, atliko (iš kairės) Erica Jennings, Laurita Peleniūtė, Šorena Džaniašvili ir Tatjana Začikevič./Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Moterų giesmes“, modernizuotą folklorą, atliko (iš kairės) Erica Jennings, Laurita Peleniūtė, Šorena Džaniašvili ir Tatjana Začikevič./Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

„Drebato molto“

– Juokaujate, kad prieš koncertą apėmė „drebato molto“?

– Jaudinuosi dėl kiekvieno atlikėjo, jo būsenos, savijautos, komforto. Muzikinį tekstą atlikėjas jau moka, yra pasiruošęs, taigi svarbiausia – būsena. Per repeticijas ją sukurti mano projektuose – didelė problema. Daug techninių niuansų, mėgstu į vieną sudėti ne tik skirtingus stilius, epochas, bet ir skirtingos prigimties instrumentus, pakviesti skirtingo mentaliteto žmones.

– Etninis paveldas ir šiuolaikinė muzika – kokius ryšius (artėjimo, atitolimo) jaučiate?

– Viena vertus, neoromantinis, kaip Balio Dvariono stilius, tolsta. Mano mokytojo Broniaus Kutavičiaus kūryboje šiuolaikinė muzika maišosi su folkloru neatskiriamai. Prieš dvidešimt metų crossover – postmodernistinė mikstūra – atrodė keistai, šiandien tapo konvencija. Tik dabar ši jungtis kitaip sudaroma – vienas ar kitas sluoksnis (o jų muzikoje daug), spalva tampa svarbesnė, madingesnė nei anksčiau.

– Vienas pirmųjų jūsų opusų buvo „Sutartinės Party“ (2003 metai). Kaip susidomėjote folkloru?

– Mano tėtis – džiazo kolekcininkas ir ekspertas. Tačiau klausydavo ne vien džiazo, augau su geriausiais klasikos, roko, sunkiojo roko, to paties folkloro ir kitais įrašais. Jie man buvo lyg vienas ir tas pats, specifinio kūrybinio stiliaus niekada neieškojau.

Kompozitoriumi nutariau tapti šešerių metų. Nesu vienintelis toks – Giacomo Puccini geromis akustinėmis sąlygomis išgirdo tą patį kūrinį kaip ir aš – Richardo Wagnerio „Tanhoizerio“ uvertiūrą. Nutarė nieko geresnio gyvenime nenuveiksiąs.

Miškas vietoj teatro

– Kodėl „Senąjį tikėjimą“, 2009 metų projektą su rusų folkloro ansambliu „Arinuška“, atnaujinote būtent dabar?

– Šiemet festivalis švenčia savo dešimties metų jubiliejų. Kūrinį 2008 metais užsakė jo organizatorė Irena Zacharova. Tuomet tai buvo studijinio tipo kūrinys, vėliau grotas gyvai su sintezatoriais, roko komanda, dabar – akustiškai su Lietuvos kameriniu orkestru. Jo radikali renovacija – Irenos idėja. Jos manymu, „Senasis tikėjimas“, kurį išleido ir amerikiečiai, yra vienas sėkmingiausių festivalio projektų. Taip pat atsirado ir „Moterų giesmės“.

Ilgą laiką svarsčiau, ar verta kurti „Senąjį tikėjimą“, apsisprendžiau savo malonumui keliaudamas po Kanadą. Pervažiavau visą šalį iš dešinės į kairę, kartu turėjau tikslą – surasti prerijose pasislėpusių sentikių“ kurie nepripažįsta nei pasų, nei pinigų ir nenori būti atrasti. Apie juos mažai žinoma, bet trumpam, vienam vakarui, jie mane įsileido.

– Apie jūsų kompozicijas rašoma: būdinga aukso pjūvio principas, fraktalinės konstrukcijos. Šios formulės nurodo į harmoniją ir darną kūrinyje.

– Aukso pjūvio principu sudaryti Akropolis, medžių lapai, sraigės kiautas. Toks pasirinkimas sąmoningas dėl išsilavinimo, intuityvus dėl noro rasti harmoniją šiame gyvenime.

– Teatre esate kūręs su Jonu Jurašu (spektakliai „Balta drobulė“ ir „Barbora“), Algirdu Latėnu („Geismų tramvajus“), Gintaru Varnu („Bakchantės“), Jonu Vaitkumi, vyresnės kartos režisieriais. Teatre esate laisvesnis ar priešingai – varžomas režisieriaus?

– Smarkiai skiriasi teatro, kino, filharmonijos specifika, tai tiesa. Nė su vienu režisieriumi, su kuriuo teko dirbti, nesijaučiau varžomas. Bet jei kuriu, nesvarbu kur, – tai darau nuoširdžiai ir kiek įmanoma geriau.

Į teatrą vaikštau palyginti retai, laisvalaikiu renkuosi mišką. Vieną iš miškų galiu išduoti – Rūdninkų girią. Daugiausia esu keliavęs po Aziją – vienas, mėgdavau eiti pėščiomis, ilgas distancijas įveikdavau mašina. Pradėjus vaikščioti pėščiomis po Lietuvą galima atrasti visai kitą šalį.

Filharmonijoje - radikali kūrinio „Senasis tikėjims“ renovacija. Jį kompozitorius apsisprendė kurti susitikęs su sentikiais Kanadoje.
Filharmonijoje - radikali kūrinio „Senasis tikėjims“ renovacija. Jį kompozitorius apsisprendė kurti susitikęs su sentikiais Kanadoje.

Priešybių harmonija

– Pirmadienius skiriate savo studentams. Esate sukūręs ir populiariosios muzikos kūrinių, vadinasi, nepasistatėte akademinio fasado.

– Tikiuosi, nepasistačiau jokio fasado. Populiariosios muzikos nekuriu jau dešimtmetį, kai ji nustojo mane dominti. Nepatikėsite, kitados Franko Zappos kūriniai MTV topuose laikydavosi pusę metų. Dabar tai būtų avangardas.

– Jūsų kūriniai nusidriekia į praeitį, jiems nuolat renkate medžiagą. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Medžiagą renku sunkiai ir ilgai, tai užtrunka ilgiau už patį kūrybinį procesą. Kaip detektyvas ar bibliofilas, ieškantis vieno konkretaus popieriaus lapo. Nesėkmingų bandymų yra buvę daug – kaskart iššūkiai vis kiti.

– Laisvalaikiu skaitote partitūras ar rašote naujas?

– Rašau naujas.

– Apie klausytoją galvojate?

– Ne. Galvoju tik apie muziką ir atlikėjus.

– Kurios nemuzikinės sritys jums daro reikšmingą įtaką?

– Anksčiau svarbi buvo religinė įtaka, studijavau skirtingas religijas, dabar ir tai yra mažai reikšminga. Šiandien mane domina gatvės menas ir tai, kad su juo galima nuveikti kur kas daugiau, nei yra daroma. Kai kurios jo formos puikiai gali derėti su muzika. Mane domina didelės priešybės, kaip kartu jas sudėjus gauti harmoniją.

– Johnas Cage“as sakė, kad klausydamas muzikos jautėsi taip, tarytum girdėtų ką nors kalbant. Kiti kompozitoriai girdi arba mato formas, spalvas. Koks jūsų būdas klausytis?

– Nežinau, kiek čia tiesos, kad J. Cage“as neturėjo harmoninės klausos. Skirtingai nei man, jam disonansas ir konsonansas skambėjo vienodai. Galbūt jam muzika asocijavosi su kalba, man ypatingų asociacijų nekelia, nebent emocijas.

Studijų metais muziką analizuodavau klausydamasis, o dabar tiesiog girdžiu. Matau, kaip ji padaryta, sugalvota, atlikta. Kaip inžinierius, kuris į daiktus žvelgia matydamas, kaip šie suręsti.

Ar tai neatima žavesio?

– Šiek tiek atima, tačiau prideda kitokio. Pamatai profesines detales, kurių kitokio mąstymo žmogus nepastebi. Tomis detalėmis ir žaviesi: „Ak, kaip jis, bestija, jas gerai padarė.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"