Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Ieva Prudnikovaitė – apie operą, muziką, kultūrą dviprasmybės verpete

 
Ieva Prudnikovaitė - Zybelis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Vasario pabaigoje Vilniaus Kongresų rūmuose įvyko Vilnius City Opera dešimtmečio premjera – Charles´o Gounod „Faustas“. Premjeros atgarsiams pritilus, verta kalbėtis apie meniškąsias patirtis, pamokas, duotis pačiam kūrėjui. Mecosopranas Ieva Prudnikovaitė „Bohemiečių“ trupėje yra sukūrusi kelis vaidmenis: Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtojoje fleitoje“ (2007) įkūnyta Trečioji dama, Piotro Čaikovskio „Onegine“ (2011) sukurtas Olgos vaidmuo ir šiemet „Fauste“ – Margaritą įsimylėjęs jaunuolis Zybelis. Šis vaidmuo pats veria platų klausimų horizontą.

Darbas su „Bohemiečiais“ ir... Zybelis

– Po premjeros kūrėjai gali atsikvėpti, o su kūrybiniu atodūsiu leidžiamasi į apmąstymus, kaip visa buvo, ko tikėtasi, laukta, kiek išpildyta. Taigi pasidalinkite „Fausto“ kūrybine atmosfera, trupės ir asmeniniais patyrimais.

– Esu „nerami dūšia“ – man iškart norisi oponuoti sąvokoms (šypsosi). Kūrėjas, mano supratimu, yra tas, kuris palieka kažką išskirtinio pasauliui. Šiuo atveju tai būtų kompozitorius Charlesas Gounod. O mūsų tandemas – nuo režisierės iki pagalbininkų – esame atlikėjai, interpretatoriai, pasakotojai. Kiekvienas turime savo intuiciją, pasaulėžiūrą, idėjas, sugebėjimus, ir visa tai veda į galutinį rezultatą. Labai svarbu suvokti, kad esame viena didelė komanda. Teatras apskritai yra tarsi didelis mechanizmas, kurio bent vieno sraigtelio neveiksnumas griauna tobulybės siekimą. „Fausto“ repeticijų metu ypatingai gera buvo matyti kiekvieno žmogaus maksimalius reikalavimus sau pačiam. Greičiausiai dėl to ir turime tokį gerą rezultatą. Visuomet reikia pradėti nuo savęs. Savikritika, blaivus požiūris į savo profesinius sugebėjimus, kolegiškumas teatre yra būtini.

– Kuo ši opera, šis pastatymas Jums asmeniškai išskirtinis, ypatingas?

– Skambės buitiškai, bet išskirtinis tuo, kad tai buvo pirmas operos pastatymas po antrosios dukrytės gimimo. Kelios savaitės buvo savotiškas balansavimas tarp nesibaigiančių lopšinių ir „Fausto“ muzikos (šypsosi). O kalbant rimčiau, gera buvo vėl dirbti su Vilniaus City Opera, su Dalia Ibelhauptaite ir Gintaru Rinkevičiumi. Kiekvienąkart nuoširdžiai stebiuosi, kad absurdiškai varganomis techninėmis sąlygomis įmanoma sukurti labai aukštos kokybės muzikinį reiškinį. Man itin svarbi dainavimo kokybė, o į šį kolektyvą kviečiami dainininkai visada būna aukščiausio lygio profesionalai. Dešimt metų stengtis sukurti stebuklus be adekvataus atitinkamų institucijų požiūrio, pagalbos ir elementarios pagarbos yra mažų mažiausiai didvyriška.

– Kiek turėtų lūkesčių išsipildė, patenkinta, pranokta?

– Gavusi kvietimą dirbti su „bohemiečiais“ puikiai žinojau, ko galiu tikėtis. Čia nėra įprastos teatrinės konkurencijos, „koridorinio“ gyvenimo. Patekęs į tokią pozityvią terpę, gali tik stengtis maksimaliai gerai atlikti savo darbą. Atrodo, kad pavyko prisijaukinti Zybelio personažą. O štai tokio tipo vokalinė partija man yra šioks toks iššūkis, mat paskutiniai mano atlikti vaidmenys buvo kiek kitos tesitūros ir dramatiškesni.

– Taigi apie Jūsų Zybelį. Žiūrint operos, apskritai teatro meno tradicijos, tikrai nieko keista, kai vyrai scenoje tampa moterimis ar atvirkščiai. Galvojant apie muzikinį teatrą, dėl reikiamo balso aukštumo nereta, kad operos solistės kuria berniukų, jaunuolių personažus. Tačiau kalbant apie VCO „Faustą“, kuriame į klausimą kam, dėl ko modernus šių laikų žmogus atiduotų, gal ir atiduoda velniui savo sielą, atsakoma: kūniškumas – amžinas grožis, jusliniai malonumai, visuotinis patikimas, meilė, tobulas kūnas. Pastatymu tarsi kviečiama mąstyti dabartinėje gyvenimo tikrovėje įsigalėjusį kūno, seksualumo kultą – vertinti ir įvertinti asmeniškai, ką tai duoda, atima. To akivaizdoje moteris, įkūnijanti vyro personažą, regisi kaip specialus sumanymas dar viena forma aktualizuoti, ryškinti norimas mintis. Klaustina, ar VCO kuriant „Faustą“, Jūsų vaidmuo aptartas šia perspektyva? Vis tik, tai muzikinės partitūros ar ir režisūrinės dramaturgijos dalykas?

– Kad Zybelio partiją turi atlikti moteris, yra parašyta partitūroje. Tiesa, pasitaiko, kad dainuoja baritonai, ir toks variantas mūsų laikams galbūt yra organiškesnis. Kalbant apie pagrindinę operos mintį, reikia prisiminti Goethe´s kūrinį. Čia yra žymiai daugiau informacijos, nei operoje, kur siužetas tarnauja muzikai. Literatūroje charakteriai nėra apriboti jokiais muzikiniais rėmais. Todėl atlikėjui visada pravartu pasidomėti pradiniu kūrinio pavidalu. Goethe kelia globalius, esminius klausimus. O Jūs esate teisi, teigdama, kad žiūrovas mąsto apie jam aktualius dalykus – apie dabartinę gyvenimo tikrovę. Išties pasaulis ritasi nežinia kur. Vertybės nusileido iki socialinių tinklų lygio. Intelektas (greičiau, jo stoka) demonstruojamas komentarų skiltyse, ką nors rafinuotai įžeisti, kad ir labai skurdžiomis gimtosios kalbos gramatikos žiniomis, tapo šaunumo rodikliu. Duokdie, kad šio ar kurio kito panašios tematikos spektaklio pagrindinė mintis ir pasitelktos išraiškos priemonės priverstų susimąstyti ir pradėti ką nors keisti. Keisti savyje, visų pirma...

– Visi „Bohemiečiai“ ir su trupe bendradarbiaujantys menininkai, kalbėdami apie darbą, kūrybą VCO teatre, žymi ypatingą atmosferą trupėje, jauseną kaip šeimoje, kaip namuose. Jūs, kaip minėta, bendradarbiaujate jau trečioje operoje, tad esate tikra „Bohemietė“. Jūsų pajautimu, kas sudaro „Bohemiečių“ trupę?

– Svarbiausia – žiūrėti viena kryptimi. Tai galioja darbe, šeimoje ir visur kitur.

Muzikinės patirtys Lietuvoje ir užsienyje

– Esate sukūrusi, berods, septyniolika skirtingų vaidmenų. Kuris Jums, žvelgiančiai šiandienos akimis, regisi buvęs sudėtingiausias? Kurį galėtumėte įvardinti didžiausiu asmeniniu laimėjimu, įrodymu sau pačiai? Kurį galbūt labiausiai pamilote ir vadintumėte savo, nes jis labiausiai atitinka Jus pačią gyvenime arba kurį gebėjote prisijaukinti, prisiartinti? Taip pat galbūt ir šiandien yra vaidmuo, kuris tarsi dar neišsipildęs Jumyse, kurį norėtumėte pabandyti jaukintis dar kartą, kuriame savo sielą dar kartą, gal ir ne vieną, apgyvendintumėte?

– Jei atvirai, niekad nesu skaičiavusi, kiek tų vaidmenų buvo (šypsosi). Nenoriu įvardinti operos kaip absoliučiai išskirtinio ir vienintelio „teisingo“ žanro. Kartais stambios formos ar kameriniai kūriniai gali atnešti daugiau profesinės, o taip pat ir emocinės, naudos. Išskirčiau Peterio Liebersono „Nerudos dainas“ balsui ir simfoniniam orkestrui. Jį atsitiktinai aptikau internete, ir kartu su Modestu Pitrėnu bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikome Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tai ypatingai gražus kūrinys, į kurį negaliu žiūrėti tarsi iš šalies – jis pagauna ir įsuka tarsi verpetas. Išsunkia ir išspjauna. Jautiesi dviprasmiškai – prislėgtas ir apsivalęs. Grįžtant prie operos, norėčiau paminėti Waltrautės vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Dievų žlugimas“. Jį atlikau Vokietijoje, ir tuo metu tai visomis prasmėmis buvo mano asmeninis laimėjimas. Dėl svajonių vaidmens... Tiesą sakant, konkretaus nėra. Dabar gyvenimo aplinkybės diktuoja vienintelį prasmingą norą – būti gera mama.

– Jūsų karjera užsienyje – Eseno Aalto operos teatras (Vokietija), Theater an der Wien, Sent Galeno opera (Šveicarija), Braunšveigo nacionalinė opera, Latvijos nacionalinė opera, Vienos Volksoper teatrai (Austrija) – suponuoja teirautis, ko labiausiai pasigendate Lietuvoje? Kokias užsienio patirtis, praktikas siūlytumėte perimti mūsų šaliai?

– Visame pasaulyje graibstyte graibstomi aukščiausios kokybės atlikėjai iš Lietuvos. O štai mums jų tarsi ir nereikia. Mokame pareklamuoti, apdovanoti, išnaudoti, o branginti – ne. Mano didžiausias palinkėjimas būtų sugebėti taip užimti ir įdarbinti žmones, kad išvažiuoti jie norėtų tik labai trumpam.

Kultūra šiuolaikiniam žmogui (post)postmodernizmo realybėje

– Sugrįžtant prie VCO, žymėtina, jog „Bohemiečiai“ kuria orientuodamiesi į jauną šiuolaikinį žmogų, galvoja apie jį, kviesdami sako: opera – tavo kartos, tavo laiko menas. Tai liudija ir 2014 m. jaunųjų trupės narių pastyta opera jaunimui Engelberto Humperdincko „Jonas ir Greta“. Ši praktika Lietuvoje reta, net vienintelė, kai statoma būtent ne vaikų, bet paauglių, jaunimo auditorijai. VCO, siekdama angažuoti jaunąjį žiūrovą, pasitelkia ir aktyvią, provokatyvią reklamą. Jūsų nuomone, kiek šių laikų (muzikinis) teatras, kultūra turi traukti ir pritraukti, užuot laukusi?

– Matot, laukti galima ir Godo... Man atrodo, kad operos žanras yra taip stipriai archajiškas, kad jam gyvuoti bus labai sunku. Tai yra keleto meno rūšių samplaika ir ji turi labai aiškius rėmus. O rėmai jaunimui juk nepatinka! Dėl šios priežasties ir stengiamasi operą sumoderninti tiek, kad ji taptų patraukli ir bent minimaliai suprantama šiuolaikiniam žiūrovui. Kartais įvyksta stebuklai, kartais, deja, nukenčia muzikinės medžiagos ir įprasminimo kokybė. Bet kokiu atveju, manau, kad laukti ir kažko tikėtis būtų naivu. Apie naujus pastatymus, idėjas reikia kalbėti – tai vienas iš būdų prisijaukinti klausytoją.

– Jūsų akimis, kaip viešojoje erdvėje reiškiasi ir esti, kaip save pateikia kultūra?

– Kultūra, vargšė, stengiasi prasimušti pro abejingumo sieną. Rašančių kritikų Lietuvoje vos keletas, masėms absoliučiai neįdomūs straipsniai rimtesnėmis temomis, portalai kultūros naujienas nugrūdę kažin kur. Manau, kad tai susiję su tautos mentalitetu. Jei būtų poreikis, tai tokio tipo informacijos būtų daugiau ir ji užimtų aukštesnę prasminę vietą.

– Kaip vertinate operos sušiuolaikinimą?

– Reikia gerbti pradinį kūrinio pavidalą. Drąsius, kartais net drastiškus, šokiruojančius režisūrinius sprendimus aš tiesiog dievinu. Tik jie neturi griauti muzikinės medžiagos.

– Jūsų vertinimu, kiek ir kaip operos kūrėjai, teatralai, apskritai menininkai turi paisyti ir siekti patenkinti žiūrovo, patyrėjo, suvokėjo – adresato norus, reikmes, o kiek gali ir turi leisti reikštis menui dėl paties meno?

– Menas dėl meno – ypatingas ir pakankamai retas reiškinys. Tačiau jis patrauklus ir įdomus tik saujelei kokybės išsiilgusių melomanų. Visi kiti nori greito, ryškaus, aiškaus ir dirginančio rezultato. Mūsų vartotojiškame pasaulyje menininkai, deja, taip pat turi prisitaikyti prie situacijos.

Unikalios muzikos pajautos

– Kokia buvo Jūsų pirmoji patirtis muzikos teatre kaip žiūrovės ir jau kaip dalyvės, solistės?

– Labai gaila, tačiau tikrai negaliu prisiminti, koks buvo mano pirmasis matytas spektaklis. Mano vaikystė prabėgo teatre, buvau tapusi tos keistos atmosferos dalimi, alsavau ja... Kiekvieną tėčio premjerą išgyvendavau kaip savo (juokiasi). Kai pačiai atėjo laikas pademonstruoti sugebėjimus scenoje, patyriau absoliutų šoką. Savo galvelėje turėjau sumodeliavusi konkretų garso ir vaidybos idealą.

– Prisiminkite labiausiai Jus paveikusį, stipriausiai išgyventą muzikos patyrimą, ryškiausią pajautą?

– Sako, būdama vaikas, ypatingai raudodavau Vicenzo Bellini operos „Norma“ ir Audronės Žigaitytės operos „Mažvydas“ metu. Tiesa, scenoje privalėdavo būti mano tėvas, tuomet jautriausiai išgyvendavau dramą (juokiasi). Klaikiai jo gailėdavau...

– Muzikos kūrinys, kuris norėtumėte, kad skambėtų šią akimirką – „...“? Kokį jausmą jis sužadina?

– Sergejaus Rachmaninovo 3-asis koncertas fortepijonui ir orkestrui. Jis – mano meilės muzikai atspindys. Arba Peterio Liebersono „Nerudos dainos“. Tai tarsi meilės mano vyrui išraiška.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"