Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

In memoriam. Baigėsi Sauliaus Sondeckio amžius

 
2016 02 04 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Diagnozė – dar dešimt gyvenimo metų – teikė vilties, tačiau buvo netiksli: sunkiai sirgęs, patyręs ne vieną operaciją, vakar, vasario 3-iąją, išėjo vienas garsiausių ir mylimiausių Lietuvos žmonių Saulius Sondeckis. Jam buvo 87 metai.

1996-aisiais S. Sondeckis koncertavo Leipcige, Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje ilsisi Johannas Sebastianas Bachas. Kitą dieną jo vadovaujamas orkestras persikėlė į Eizenachą, kur J. S. Bachas gimė. Dirigentas jautėsi taip, lyg būtų apkabinęs visą mėgstamiausio kompozitoriaus gyvenimą. Po koncerto Šv. Tomo bažnyčioje kažkoks keistuolis jam įteikė degančią žvakę. Tada orkestro vadovas pamanė, jog tai – lemties ženklas. Tačiau žvakė tapo didžiojo lietuvių muziko talismanu, globojo jį dar 20 metų. Netikėtą dovaną Maestro saugojo savo darbo kambaryje šalia J. S. Bacho biusto. „Kai jau reikės, man ją uždekite“, – yra sakęs S. Sondeckis. Dega...

Pasaulinio garso lietuvių dirigentas S. Sondeckis padarė didžiulę įtaką mūsų muzikos raidai, jo nuopelnu kitų šalių klausytojai Lietuvos vardą tarė su derama pagarba. Daugiau kaip penkis dešimtmečius trukęs Maestro kūrybos kelias vedė į aukštumas, o Profesoriaus asmenybė kėlė susižavėjimą: elegantiškas, artistiškas. Nuostabus pasakotojas. Jis garsėjo begaline tolerancija, taktu, bet ir neleido atsipalaiduoti, vertė dalytis tik geriausiais, kilniausiais dalykais. Nuo Maestro sklido sielos aristokrato šiluma. Buvo intelektualas, eruditas, kūrybinio gyvenimo įvykius iki paskutinių dienų atsiminė pasigėrėtinu tikslumu. Ne veltui filmą apie Maestro sukūręs režisierius Juozas Javaitis sakė, kad visą dirigento gyvenimą būtų galima pavadinti S. Sondeckio amžiumi. Kiek pasaulio šviesuolių sutikęs, kiek istorijų matęs, patyręs. O kiek dar jų, neišsakytų, dabar pasitraukė į tylą.

„Mėgo bendrauti, kalbėtis ir kaskart papasakodavo ką nors negirdėta, – patvirtino netekties dieną kalbintas pianistas Petras Geniušas. – Sakome: „Virsta ąžuolai.“ Išties drąsiau buvo gyventi žinant, kad tokio galiūno paunksnėje galėsi atsikvėpti, pailsėti. Kai to reikėjo, profesorius mokėjo palaikyti moraliai, duoti patarimą. Jo įžvalgomis nekart esu pasinaudojęs.“

Lietuvos muzikos pasaulyje S. Sondeckio autoritetas buvo milžiniškas. „Kai sužinojau apie Maestro mirtį, kurį laiką negalėjau tuo patikėti – man jis atrodė... nemirtingas. Tačiau taip ir yra: nė vienas žmogus, susijęs su muzika, negali apsieiti be jo vardo, ir jokia muzikos istorija negalės to vardo apeiti. Jau seniai S. Sondeckis man buvo tarptautinio mastelio asmenybė, pasaulinio mąstymo būdo pavyzdys“, – kalbėjo P. Geniušas.

Profesorių Sauliaus ir Silvijos Sondeckių namuose lankėsi žymūs atlikėjai, kompozitoriai, šviesiausi epochos žmonės. Profesorius išugdė ne tik kelis orkestrus – puikiais muzikantais tapo ir jo sūnūs. P. Geniušas teigė niekada nepamiršiąs, kokie koncertai spontaniškai vykdavo kamerinėje profesoriaus namų aplinkoje. „Taip, pasaulis užsivėrė, tačiau tokio žmogaus buvimas vis tiek tęsiasi. Juk nuveikti darbai yra jo gyvenimo, tęstinumo garantija. Tad būsime su juo ir toliau“, – tvirtino P. Geniušas.

S. Sondeckis visada išliks atmintyje, dirigento mostą jusime gausiuose muzikos įrašuose. O svarbiausia – jo gyvybės ugnį išsidalys, saugos ir augins kiekvienas, kuriam teko laimė prisiliesti prie S. Sondeckio stebuklo.

Savo talento liepsnelę profesorius perdavė ir smuikininkei Daliai Kuznecovaitei. „Man S. Sondeckis nuo mažų dienų buvo nepaprastas autoritetas“, – LŽ sakė muzikė. Būdama maža mergaitė ji daug kartų lankėsi Lietuvos kamerinio orkestro, kuriame griežė jos mama smuikininkė Gintvilė Vitėnaitė, repeticijose. Ir D. Kuznecovaitės debiutas scenoje įvyko su šiuo orkestru, diriguojamu S. Sondeckio. Iki šiol savo smuiko dėkle kaip didžiausią brangenybę ji saugo tą įvykį įamžinusią nuotrauką. „Puikiai prisimenu anuos įspūdžius, troškimą, kad tokie koncertai mano gyvenime nesiliautų“, – teigė smuikininkė.

D. Kuznecovaitė gimė tą dieną, kai Maestro minėjo šešiasdešimtmetį. „Man jis buvo labai artimas žmogus, lyg „muzikos tėvas“. Rūpinosi manimi, lydėjo“, – prisiminė smuikininkė. Kai dar buvo jaunesnė, prieš kiekvieną konkursą, svarbesnį pasirodymą ateidavo profesoriui pagriežti, išklausyti pastabų, patarimų. Vėliau, sugrįžusi į Lietuvą, kaskart jį aplankydavo. Ryšys liko artimas iki paskutinių Maestro dienų. Sausio pradžioje jaunoji smuikininkė dar skambino profesoriui palinkėti gerų metų, sveikatos...

Už lango, gatvėse toliau bruzda gyvenimas – pareigos, rūpesčiai, džiaugsmai. Jau be Maestro. Tačiau kodėl, kai per radiją šiandien skamba Ludwigo van Beethoveno Trečioji simfonija, „Herojinė“, jauti jį šalia?..

***

Atsisveikinimas su velioniu Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g.) vyks ketvirtadienį nuo 16 val. iki 21 val., penktadienį – nuo 10 val. iki 18 val. Šeštadienį, vasario 6 d., 9 val. aukojamos šv. Mišios Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Atsisveikinti su velioniu bus galima nuo 10 val. iki 13 val. Laidotuvės vyks sostinės Antakalnio kapinėse šeštadienį, vasario 6 dieną.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"