Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Indrės kuriozai iš gyvenimo

 
2016 02 22 16:35
Klounas niekuomet neįveikia problemų lengvai. Ingridos Pilat nuotraukos

„Menų spaustuvėje“ rodomas Indrės Lencevičiūtės mono spektaklis „Skelbimo klaida“ yra klounados, absurdo cirko debiutas Lietuvoje. Idėjos autorė ir atlikėja, aktorė, Gintaro Varno auklėtinė I. Lencevičiūtė yra vaidinusi Vido Bareikio režisuotuose spektakliuose, taip pat ji – tarptautinės organizacijos „Raudonos nosys“ (angl. „Red Noses“) gydytoja-klounė.

Kartu „Skelbimo klaidą“ kūrė aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, profesionalus klounas iš Čekijos Gary Edwardsas, Povilas Kruopis ir Španskis (muzika), Agnietė Lisičkinaitė (choreografija).

– Indre, tavo pasirinktas spektaklio žanras – mono klounada – nėra dažnas Lietuvos scenoje. Jau trejus metus lankaisi vaikų ligoninėse, kurdama gydytojos-klounės, vardu Lelija, vaidmenį. Kuo tau įdomus cirkas, bufonada ar komiškumas?

– Šiame žanre mane „užkabino“ poezija, klouno įvaizdis – jo stotas, kaip juda, akys. Per akis transliuojamas visas klounas vidus. Lietuvoje klounados – nedaug, šis žanras nėra dažnas, o ir pasaulyje moterų klounių reta. Žinomiausi klounai yra vyrai. Galbūt jiems priimta laisviau elgtis, moteris visuomenėje tarsi turėtų būti santūresnė? Išties sunku rasti pavyzdžių, kur moteris klounadą atliktų gražiai, skoningai, tuščiai neišsidarkydama, kad į ją būtų malonu žiūrėti.

– „Skelbimo klaidos“ veikėja – Lietuvoje gyvenanti emigrantė, kalbanti su akcentu, dirbanti valytoja, vieniša ir ieškanti vyro. Kaip be temos spektaklyje reiškiasi tavo rodomas absurdas? Kodėl su bendraautoriais pasirinkote šią temą?

– Absurdo cirkas reiškiasi taip: krenta daiktai. Noriu būti tvarkinga, teisinga, bet toli gražu ne taip viskas gaunasi.

Norėjau kurti spektaklį apie emigrantę, pati esu turėjusi tokios patirties – kelias vasaras vis vykdavau dirbti į Daniją. Iš pradžių buvau sugalvojusi istoriją pasakoti būtuoju laiku – ten buvau, gyvenau, dariau. Tačiau klounada – gyva, ji vyksta čia ir dabar, todėl vos atvykęs G. Edwardsas (vienas gydytojų-klounų pradininkų Europoje) man pasiūlė prieš žiūrovą pasirodyti priešingai – lyg ką tik būčiau atvažiavusi į Lietuvą. Turėjau susikūrusi tokį personažą galvoje, visas detales jam parinkau iš savo gyvenimo.

Absurdo cirkas reiškiasi taip: krenta daiktai.

– Klounados formatas, regis, tik ir tinka „Menų spaustuvei“, kur rudenį rengtas Naujojo cirko savaitgalis. Esi baigusi vaidybos magistrą, bet pasirinkai netipinę sritį. Spėju, sudomino tai, kad klounui scenoje leidžiama daugiau improvizacinės laisvės ir gyvesnis įsitraukimas į pokalbį su žiūrovu?

– Improvizacija man labai įdomi. Sunku pasakyti, ar klounadoje jos daugiau nei teatre – jei aktorius laisvai jaučiasi savo vaidmenyje, gali daug improvizuoti. Mane žavi ir žiūrovo reakcijos, jos – ypatingai svarbios, atsiranda iš to, kas vyksta scenoje. Atlikdamas Hamletą esi Hamlete, paniręs į jį. Kai esi klounas, būni su žiūrovu, žiūri tiesiai jam į akis ir mąstai, ką jis jaučia, galvoja. Tokia buvimo kartu gyvybė.

– Ar žiūrovai nesutrinka?

– Manau, klounas – sutrikęs labiau.

Indrė yra tarptautinės organizacijos „Raudonos nosys“ gydytoja-klounė Lelija. /Asmeninio albumo nuotrauka

– Atitolai nuo teatro scenos?

– Mano kelias teatre buvo klotas akmenukas – nelengvas, svarsčiau, ar jame mano vieta. Visada buvau komedijinė aktorė ir studijų metais man sekdavosi vaidinti komedijas.

– Pastaruoju metu daugiausia savo laiko skiri „Raudonų nosių“ veiklai, edukacinei programai?

– Šiuo metu daug repetuoju šį spektaklį. O mes, gydytojai-klounai, einame į ligonines pas sergančius vaikus – kiekvieną savaitę aplankome Santariškių klinikų Vaikų ligoninę, Antakalnio ligoninę, dukart per mėnesį vykstame į Kauno klinikas, kartą – į Klaipėdą. Gydymas per meną, juoką – šiame darbe matau didelę prasmę, savo kelią. Būsiu senutė klounė ir vis tiek eisiu pas vaikus.

– Mokaisi iš profesionalių klounų, atvykstančių į Lietuvą, vykstį į „Raudonų nosių“ seminarus Vienoje, Tarptautinėje humoro mokykloje (International School of Humor). Kokiais klouniškais gebėjimas pasižymi, o kokių dar mokaisi?

– Kaip sako, klounas turi būti geras aktorius, režisierius, kompozitorius, akrobatas, mimas, magas. Groju ukulėle, šoku, esu lanksti, mėgstu poeziją. Pasimokyti magijos nuvykau į Vieną, kur mokytojas per keturias dienas parodė šimtą magijos triukų. „Štai – šimtas triukų, – sakė jis. – Iš jų pasilikite sau vieną.“ Būna pradanginimai, o aš sau pasilikau atsiradimus.

Manau, išmokti visad reikia buvimo, nebėgti, neskubinti įvykių, išmokti ramiai sulaukti to, kas ateina. Kurdamas spektaklį jau žinai jo rėmus, tačiau reikia drąsos žiūrėti žmogui į akis, klausytis, kas vyksta.

– Esi gavusi patarimą, – kad klounas niekuomet neįveikia problemų lengvai. Taigi amžinos problemos – klounados pagrindas?

– Pasėdėti problemoje – kuo ilgiau esi duobėje, tuo žiūrovui smagiau. Gyvenime mums nutinka daug juokingų dalykų. Prieš dvi dienas ėjau gatve ir – kurioziška situacija – pamečiau rankinuką. Kai žiūrovas atpažįsta save tose situacijose – jam darosi juokinga. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi mes esame klounai iš prigimties.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"