Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Instrukcija paminklui

 
2017 01 18 16:40
Ekspozicijos „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ fragmentas T. Kapočiaus

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti.

Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

Forma neturi būti nuvalkiota

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Tačiau vien moksliniai aiškinimai išsisklaidytų ore nesuvirpinę mūsų patirties stygų. Tad į akordo genealogiją įtraukiamas gyvenimas, apie kurį Nakas pasakoja linksmais filmukais iš savo paties sukurto „Nacionalinio muzikos legendų muziejaus“. Suvaidinti epizodai sumontuoti su kronikos kadrais. Jie ne tik atgaivina praeities asmenybes. Tam pakaktų ir interviu, kuriuos dažnai matome parodose. Nakas tas asmenybes atvirai verčia „legendinėmis“ panaudodamas su muzika nesusijusius faktus ir nepatikrintas nuogirdas. Tarsi šiuolaikinės gandų žiniasklaidos priemonėmis kurtų popsinį reportažą apie „žvaigždės“ (ne)eilinę kasdienybę, bet su dvigubu ironijos dugnu – kad galėtų paslėpti gilią pagarbą. Tai aiškiausiai pajutau apžiūrinėdama ekspoziciją, skirtą Juzeliūno mokytojui Juozui Gruodžiui. Jis, tikėdamas sveika gyvensena, susigadino sveikatą, važinėjo motociklu Kauno gatvėmis beprotišku greičiu ir pats sau rašė „saviįtaigos korteles“: „Mano valia tvirta, mano darbas taurus“; „Aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją“; „Mano širdis sveika“... Deja, kompozitoriaus širdis neatlaikė: „Išspausdinus jo priverstinai parašytą socrealistinį manifestą „Tiesoje“, tą pačią dieną mirė nuo infarkto.“

Tad gigantiškos ir kultūros istorijos kanono sudievintos praeities asmenybės pasirodo kaip pažeidžiami žmonės – visai kaip mes, besiblaškantys darbų, nepriteklių, geismų, nusivylimų voratinkliuose. Dėl to mano susižavėjimas šiomis asmenybėmis tik stiprėja, nes perskaitau tarp kadrų įrašytą sugebėjimą išgyventi visas negandas, išsaugoti tikėjimą savo idėja ir kurti nepaisant nieko. Iš nesėkmių, beprotybių, naivumų, nesąmonių ir pokštų nulipdyta Juzeliūno figūra tampa monumentali nebanaliai: ji pranoksta gyvenimą, nes iškelia jo naštas į svaigų aukštį, ji sukaupia ilgo laikotarpio, įvairių kultūrų, įkvepiančių kūrėjų patirtis į naują prasmės gniutulą.

Žmogus neturi būti visas

Kitas vos įėjus į parodą matomas eksponatas – tai po stikliniu gaubtu ant pakabos užrištas kaklaraištis. Tokiu mėgdavęs pasipuošti Juzeliūnas – tai liudija dvi vienodos fotografijos, padėtos iš abiejų pusių (visų fotografijų autorius – Algimantas Kunčius, o kaklaraištis atkurtas pagal jas). Kodėl dvi? Nes muziką ir fotografiją sieja pasikartojimų ritmas, išryškinantis tikrovės vidines struktūras. Vizualinių figūrų variacijos yra ir šių fotografijų tema, papildanti akivaizdųjį objektą Juzeliūną slaptaisiais sąskambiais. Kompozitorius įsispraudęs tarp stalo, knygų lentynų ir fortepijono. Atsilapojęs švarką demonstruoja kaklaraištį – neįprastą, ryškų, modernistinį. Baltą foną tris kartus skirtingai perrėžia plati juoda juosta. Galima to neįsisąmoninti, bet esu tikra – fotografas pastebėjo, kad kaklaraištyje susikoncentruoja knygų nugarėlių taktai bei juodų ir baltų klavišų ritmas. Susikoncentruoja į juodą žaibą.

Šio kaklaraiščio pakanka apibūdinti asmenybei. Tai visų sričių menininkų seniai naudojamas ir neišsemiamas tropas – metonimija. Šįkart – su metaforos krūviu. Ir kartu šis objektas praneša, kas atsitiks žiūrint parodą: čia nebus nuoseklaus pasakojimo apie visą Juzeliūno gyvenimą, bet švytės jo fragmentai, kuriuose glūdintys pasikartojimai, paralelės ir nukrypimai žiūrovo galvoje jungsis į monumentą, įsisąmoninsime tuos ryšius ar ne. Parodą mačiau jau prieš du mėnesius, bet iki šiol prisimenu fotografijų debesį: suskiemenuotų žodžių pilni lapai ir virš jų – rankos, sunkiai pagaunamos fotoaparatu, vienoje – rašantis pieštukas ir savo eilės laukiantis tušinukas. Jis visas ten, tame skiemenų skambėjime.

Ir dar viena metonimija – keturi stiklainiai, pilni vandens, velėnos, grūdų ir medaus (įtariu, kad jie, kaip ir kiti objektai, čia nebūtų atsiradę be Nakui talkinusio Dainiaus Liškevičiaus). Tai keturi elementai, iš kurių buvo padarytas Juzeliūno kūnas. Trys yra aiškūs – jis kas rytą valgė medumi užpiltus grūdus (tai parašyta etiketėje), galima numanyti, kad gėrė vandenį. O velėna? Atsakymą, ką ji veikia Juzeliūno kompozicijoje, pateikia šis sakinis: „Jis džiaugėsi esąs lygumų krašto gyventojas, mėgo stebėti nekintančio peizažo grožį, klausytis švelnių garsų ir užsimiršti erdvės begalybėje.“ Tai perskaičius, portretas man tapo išbaigtas, o kartu – atpažįstamas mano patirtyje.

Nematomi dalykai gali matytis

Paroda apie kompozitorių galėtų būti nuobodi nemokantiems skaityti partitūrų. Jų čia irgi yra, bet pateiktų vėlgi metonimiškai. Keli operos „Žaidimas“ partitūros atvartai reprezentuoja nesėkmę – opera iki 2016-ųjų nebuvo pastatyta. Tarkim, pakaktų apie tai informuojančio sakinio. Bet Nakas vaidybiniame filmuke parodo energiją siurbusių svarstymų laiką, išsitęsusį nuo 1968 iki 1975 m. Kabinetuose ir priešais teatro užuolaidą vaidinamas absurdo spektaklis be žodžių. Standartinė, iki pykinimo anų laikų kūrėjams įgrisusi situacija. Ir personažai visada tie patys. Apie tai, ko bijoma ir dėl ko draudžiama, jau prirašyta knygų, todėl čia pakanka trumpo paaiškinimo titruose: „Norėjosi paprasto ir saugaus gyvenimo.“ Jei menininkas kėlė (muzikinės formos ar ideologinių) problemų, visada buvo galima pasitelkti partinę organizaciją. Nors viskas čia išgalvota, sovietmečio pojūtis – tikras. O po natomis parašyti Friedricho Dürrenmatto apsakymo žodžiai išdainuoja odę ne tik sovietmečio, bet ir dabarties valdymo mechanizmams: „Žinoma, aš suprantu, mes gyvename aukštos konjunktūros laikais. Mū-sų bičiulis užėmė savo šefo pos-tą, išstū-mė šefą, še-fas mirė – mirė nuo in-farkto.“

Bet muziką galima ir pamatyti. Kaip ir idėjas. Pavyzdžiui, Juzeliūnas savo studentams sakydavęs, kad kūrinyje turi būti žuvelė. Jos holograma ir plauko stiklo piramidėje – sunkiai pagaunama fotoaparatu, susidvejinanti, pasidauginanti ne tik ant piramidės sienų, bet ir lango atspindžiuose. Šiam trapiam objektui oponuoja didžiulė juoda struktūra, primenanti senų fotoaparatų dumples. Bet tai – žvejybos įrankis, vadinamas bučiumi. Šįkart jis skirtas žvejoti žiūrovams. Pagavo ir mane. Nuožulnios grindys traukė tiesiai į vaizdą – į kolonas, kylančias tarsi visatos instrumento stūmokliai, kesonais išvibruotus kupolus, kurie lyg NSO skrieja į mane ir kosminę tuštumą. Neišmatuojamos erdvės pakluso Juzeliūno parašytoms natoms. Panirau į jas visu kūnu, atsijungiau nuo tikrovės. Net šiek tiek bijojau, kad nebeišeisiu. Tam tikra prasme ir neišėjau, nes tebejaučiu tą skriejantį kritimą.

Turėtų jaustis ryšys su dabartimi

Nors paroda vadinasi „Juzeliūno kabinetas“, yra tik jo nuotrauka, fiziškai kabinetas nerekonstruotas. Bet jis konstruojasi iš visų žiūrovo patirčių. Tebesvarstau, ką šioje dvasinėje struktūroje veikia dar vienas elementas (kitų jau nebepaminėsiu, nes ir šis straipsnis – metoniminis). Per kažkokį juokingą atsitiktinumą (detalių nebeprisimenu) Juzeliūnas buvo paverstas Afrikos ekspertu. Apskraidė karštojo žemyno valstybes pasakodamas apie Lietuvos muziką. Regis, pajuto, kad jiems tai svetima. Grįžęs pasakojo įspūdžius, rodė skaidres. Dabar jos rodomos tamsiame kambarėlyje. Vienoje pusėje – spalvotos skaidrės iš neįvardytų Afrikos vietų. Gatvės, autobusai, karietos, kiemai ir visur – žmonės. Bet jie pamėkliški, veidai išplaukę, tarsi tikrovė bėgtų nuo fotografo, kad tas pasaulis taip ir liktų nepasiekiamas. Kitoje kambarėlio pusėje nespalvoti anų laikų lietuviai žiūri skaidres iš Afrikos. Juos subūrė tas neryškus, blykčiojantis vaizdas, kurį matau ant kitos sienos. Kaip spalvos pertrauka sovietinėje pilkumoje. Ta ypatinga proga jie fotografuodavosi – keičiasi skaidrės, keičiasi veidai, bet situacija ta pati – jie žiūri skaidres iš Afrikos. Bet fotografijos – šie tikrovių indai – nesusisiekia. Tarsi jas skirtų ne tik erdvė, bet ir šviesmečiai. Aš, kaip anais laikais Juzeliūnas, stoviu juos skiriančioje tuštumoje, užpildytoje praeities neįmanomybėmis ir dabarties nusidėvėjimais. Tai turbūt žaismingiausiai skausmingas atskirties įvaizdis, kokį esu kada nors mačiusi.

Iš Sąjūdžio mitingų tribūnų Juzeliūnas pasiekia mūsų laikus. Tuo jo gyvenimas ir baigiasi. Nebaigtos paskutinės partitūros lapo viršuje užrašytą pavadinimą matau kaip palinkėjimą dabarties vertinimo komisijoms: „Su-tar-ti.“

Paroda veikia iki vasario 5 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais-trečiadieniais, penktadieniais-šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"