Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Inžinieriaus profesija neįveikė dailininko pašaukimo

 
2017 05 20 11:30
Gintautas Augustinas Vasionis vis dažniau piešia įvairiaspalvių žiedų pasaulį./Alinos Ožič nuotrauka

Gintautas Augustinas Vasionis vis dažniau piešia įvairiaspalvių žiedų pasaulį. Kai jo paveikslas „Baltos rožės“ Didžiosios Britanijos draugijos „The Society of Floral Painters“ (SFP) tikrųjų narių parodoje buvo pripažintas nugalėtoju – apdovanotas pereinamuoju prizu ir diplomu, dailininkas vis dažniau atsigręžia į gėles.

G. Vasionio tapyba pasižymi ne tik vaizdų įtaigumu, bet ir savita menine forma. Visus paveikslus sieja jungianti gija: vyraujantys motyvai ir įvaizdžiai. Dailininkas, suradęs individualią tapybos manierą, kuria originalios formos darbus. Urbanistinių peizažų, gamtovaizdžių, natiurmortų meistro kūriniams būdinga raiškos elegancija, santūrumas, emocingas potėpis.

Gintauto drobės realistiškos: čia ir vazose pamerktos gyvos gėlės, ir tikroviškos Vilniaus bei gimtojo Kauno senamiesčio panoramos.

Prakalbus apie šeimą, iš profesijos inžinierius, o iš pašaukimo dailininkas sakė, kad nė vienas iš trijų vaikų ir nė vienas iš šešių anūkų nepaveldėjo polinkio piešti.

Šančiuose gimęs ir užaugęs G. Vasionis prisimena Antrojo pasaulinio karo metus, vaikystės vietas, kurios kelia dvejopus jausmus – čia bėgo ir nerūpestingos, ir nerimo bei išgyvenimų kupinos dienos. Paveikslas „Nemunas prie Napoleono kalno“ – tarsi to meto iliustracija. „Artimas man. Kiek metų slidinėta nuo to kalno, – nusikėlė į tolimą praeitį Gintautas. – Būdavo, keltu persikeliame per upę iškylauti (Antano Smetonos laikų žmonės taip keldavosi iš Šančių į Panemunę, ten rengdavo gegužines), tėvai pasitiesdavo kilimėlius, o mes, vaikai, siausdavome aplink.“ Tačiau prasidėjęs karas prisiminimus nudažė kitomis spalvomis. „Karo metais toje vietoje, kurioje mes anksčiau rinkdavomės, buvo palaidoti keturi vokiečiai... Kartą atėjome, o ten – kryžiai pastatyti vienas šalia kito, greta padėti vokiški šalmai, – baugoką tikrovės vaizdinį piešė G. Vasionis. – Tačiau ilgai jie toje vietoje negulėjo, gana greitai buvo perkelti.“

Karo vaikas

Aštuoniasdešimt šešerių Gintautas prisiminė, kaip su tėvuku keldavosi per Nemuną į Ražiškių kaimą pas pienininką. Vėliau, jau karo metais, žmonės ten nešė užkasti savo mantą, nes baiminosi padegimo. „Užkasėme ir mes viską, kas įmanoma, kad nepražūtų: patalynę, drabužius... Vieną 1944-ųjų rytą tame lauke išvydome vokiečių kareivį. Atsisėdęs laužą kūrena, valgyti verdasi. Šalia jo – sužeistas arklys. Grįžę po kelių dienų neradome nei laužo, nei vokiečio, tik – arklio palaikus. Tokie prisiminimai, tokia jaunystė – karas, šaudymai, sukilimai“, – atsiduso Gintautas.

Jautrios sielos jaunuolis dar mokydamasis gimnazijoje aktyviai dalyvavo meninėje veikloje. Visi netruko pastebėti, kad vaikinas turi gabumų piešti. „Iliustruodavau klasės sienlaikraštį, buvau akvarelininkų būrelio pirmininkas. Į mane atkreipė dėmesį žinomas Lietuvos skulptorius Konstantinas Bogdanas“, – pasakojo G. Vasionis.

Būdamas gimnazistas kūrė dekoracijas mokinių spektakliams. „Pagal statomo vaidinimo scenarijų veiksmas turėjo vykti kaimo gryčioje. Aš tą trobą ir vizualizavau: rąstus, langus, duris... Tai buvo mano didžiausias įvykis meno srityje“, – šypsodamasis prisiminė vyras ir pridūrė, kad jaunystėje norėjo būti architektu.

Gimnazijoje sėdėjo viename suole su Aidu Rimša, kurio dėdė buvo garsus tarpukario skulptorius, tad kaskart užsukdavo į jo dirbtuves. Vaikinukai puoselėjo mintį studijuoti architektūrą. Tačiau ne veltui sakoma – planuok neplanavęs. „Taip susiklostė, kad abu įstojome į Mechanikos fakultetą“, – nusijuokė dailininkas.

Gintautas, su pagyrimu baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), tapo diplomuotu staklių ir įrankių inžinieriumi. Gavo paskyrimą į Vilniaus grąžtų gamyklą, čia daugiau kaip dvidešimt metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi. Apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją, pasinėrė į pedagoginę veiklą – dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete. Jam suteiktas docento mokslinis vardas.

Iš komandiruotės – su paveikslu

Didžiosios Britanijos parodoje nugalėtoju pripažintas darbas "Baltos rožės"./Asmeninio albumo nuotrauka

Tačiau Gintauto kūrybinis potencialas, nors ir giliai paslėptas, nori nenori veržėsi per kraštus. Kaip ekspertas jis turėdavo daug tarnybinių komandiruočių į užsienį. Kartą ištisą savaitę praleido Prancūzijoje, menininkų mekoje Monmartre. Stebėjo ten tapančius dailininkus, ramia tėkme tekantį gyvenimą. Nusprendė įsigyti paveikslą. Akį patraukė „Naktinis Paryžius“. Pasakė sau, kad būtinai pirks šį darbą, bet nespėjo. Galima sakyti, Gintautui jį iš panosės nugvelbė kiti pirkėjai. Tačiau apgailestauti ilgai neteko. „Netrukus prancūzaitė po pažastimi atnešė kitą – tokį patį! Žinoma, kaipmat išgaravo noras pirkti“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas.

Vis dėlto dalelė Monmartro parkeliavo kartu. Jau visai kitas nedidukas, dailus paveiksliukas kaip smagus prisiminimas puošia G. Vasionio namus.

Paklaustas, kodėl 22 mokslo tiriamųjų darbų, 4 išradimų autorius ir bendraautoris iš technologijų srities perėjo prie meno, jis atsakė, kad save kaip menininką yra atradęs jau seniai, dar nuo jaunų dienų. Nors ir neragavo meno mokslo, daile visada aktyviai domėjosi ir domisi, skaito specializuotus leidinius. Tarsi to patvirtinimą pateikė nenuginčijamą argumentą: „Turiu du didžiųjų menininkų bruožus. Kiekvieną rytą imuosi šimto darbų, kad išvengčiau tapymo, – kaip Edgaras Degas. Pasistatęs drobę, nežinau, nuo ko pradėti, – kaip Berthe Morisot.“

Techniką galima tobulinti

Menotyros daktarė Nijolė Tumėnienė įsitikinusi: žmogų gali mokyti amato, bet jeigu jis neturi meniškos sielos, niekada nepavyks išmokyti būti menininku. „Daug kas turbūt mano, kad yra tikras stebuklas, kai inžinierius savo pilnatvės metais pradeda tapyti. Man atrodo, tokių stebuklų nebūna. G. Vasionio darbai rodo, jog šis žmogus – iš prigimties meninės natūros. Meniška dvasia glūdėjo visur, kad ir ką jis dirbtų, – per vieną parodos atidarymų kalbėjo menotyrininkė. – Yra žmonių, kurie baigia meno akademiją, bet netampa menininkais. Ir tokių nemažai. Meniška siela – svarbiausia.“

"Nemunas prie Napoleono kalno"./Asmeninio albumo nuotrauka

G. Vasionis pridūrė, jog iš tiesų nebūtina baigti meno akademiją, kad pristatytum tokius darbus, kokių šiuo metu galima išvysti ekspozicijose. „Apsilankęs šiuolaikinio meno parodoje supranti, jog tiesiog nėra į ką žiūrėti. Tačiau nueiti verta – sužinai, kokiame taške esi. Pagalvoji, aš irgi taip galiu, ir pasijunti kur kas drąsiau. Tiesa, daug nepasisemsi, bet... į šį reikalą žvelgiu pragmatiškai“, – tvirtino tapytojas.

1991-aisiais jis įstojo į Rimo Bičiūno studiją „Paletė“. Gintautas vadina šį metą ėjimu į meno studijavimą. Tačiau svarsto, ar nebus drąsiausius ir geriausius savo paveikslus nutapęs iki tol.

Menininkas taip pat dalyvauja klubo „Plekšnė“ veikloje: kasmet vyksta į jo organizuojamus plenerus Nidoje, į parodas. „Esame kaip šeima“, – pasigyrė pašnekovas.

Pasisukus kalbai apie šeimą, iš profesijos inžinierius, o iš pašaukimo dailininkas sakė, kad nė vienas iš trijų vaikų ir nė vienas iš šešių anūkų nepaveldėjo polinkio piešti. Gintauto žmona Kitija Anda taip pat ne iš meno pasaulio – ji medikė. „Žmonos genai nugalėjo“, – šiltai šypsodamasis pridūrė Gintautas.

Vilnius, Pilies gatvė. 2000 m./Asmeninio albumo nuotrauka

Sūnus Darius – inžinierius kaip ir tėtis, dukra Algė Marija – medikė kaip mama. Dainora jau gerą dešimtmetį dirba teisininke Europos Audito Rūmuose Liuksemburge. „Kai draugėn susirenka visa šeimyna, prie stalo susėda devyniolika žmonių“, – neslėpė pasididžiavimo G. Vasionis, jau turintis ir proanūkių.

Nerašytos etikos taisyklės

Keturiolika asmeninių tapybos parodų surengęs autorius taip pat dalyvavo septyniasdešimt keturiose grupinėse ekspozicijose Lietuvoje, Lenkijoje ir Anglijoje. „Pastebėjau, kad kolegos dailininkai vienas kito darbų nekomentuoja. Iš jų nesulauksi jokių kalbų – tokia nerašyta etikos taisyklė“, – nusistebėjo Gintautas.

Į klausimą, kurie paveikslai patinka labiausiai, menininkas turi vienareikšmišką atsakymą: „Tie, su kuriais galiu metus gyventi viename kambaryje.“

Jis nesupranta tų, kurie teigia, jog tapo vien tam, kad išreikštų save. „O jei taip pasakytų kompozitorius? Galima tik įsivaizduoti, kokia būtų muzika, – ir kaip pavyzdį paniūniavo padriką melodiją. – Kūriniai turi padėti gyventi, praskaidrinti nuotaiką.“

Geriausi paveikslai, anot G. Vasionio, paslaptingi, iki galo visko nepasakantys. „Tokie tarsi neužbaigti, paliekantys užuominų, – aiškino tapytojas, kurio darbų yra įsigiję dailės muziejai, privatūs meno kolekcininkai iš Lietuvos ir užsienio. – Kūrinys gali būti geras, jeigu jis atitinka tris reikalavimus: harmonijos, ritmo ir kontrasto. Įdomiausias dalykas – vadinamasis solistas, nesusijęs su tema, spalva ar forma. Jis tarsi yra įkritęs, bet, keisčiausia, vis tiek sudaro darnią kompoziciją.“

Kaunas, Laisvės alėja. 1992 m./Asmeninio albumo nuotrauka

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"