Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Irena Kriauzaitė įsikūnija į Boną Sforcą

 
2016 11 23 6:00
Pirmiausia aktorė Irena Kriauzaitė pristatė savo tapytus paveikslus.
Pirmiausia aktorė Irena Kriauzaitė pristatė savo tapytus paveikslus. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Iš Linkmenų miestuko Ignalinos rajone aktorė Irena Kriauzaitė atvažiavo ne tuščiomis: su pačios tapytais paveikslais ir romano bei kitų kūrinių rankraščiais. Per išpažintinį kūrybos vakarą „Reveransas“ seniai matyta ir girdėta aktorė pasisakė grįžtanti į sceną – kitąmet turėtų išsipildyti jos noras suvaidinti Boną Sforcą. Aktorės pauzė truko beveik penkiolika metų.

Pirmiausia į žiūrovus buvo atsukti scenoje sustatyti paveikslai. „Jokių pretenzijų į tapybą! – pradėjo aktorė. – Čia mano improvizacijos, mano repeticijos.“ Spalvos ryškios, daug į mus iš kažkur sužiūrančių auksinių akių. Vienas ypač įstrigo geltonos šviesos begalybe. Šitą aktorė sukūrė dukrai, gimtadienio proga paprašiusiai mamos nutapyti daug šviesos, šilumos ir meilės. Apačioje – augalijos tankmė, kurioje aukštyn stiepiasi raudonas žiedpumpuris. „Aš dukros neauginau, – paaiškino paveikslą aktorė. – Aš tada studijavau aktorystę…“

Irena Kriauzaitė Lietuvos televizijos spektaklyje „Heda Gabler“ (rež. Vidmantas Bačiulis, 1988)./Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotraukos
Irena Kriauzaitė Lietuvos televizijos spektaklyje „Heda Gabler“ (rež. Vidmantas Bačiulis, 1988)./Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotraukos

Dalyte, ačiū

Vienas paveikslų buvo pakylėtas ant molberto. Bona Sfroca, dar nebaigta, dar be veido. Bet šis personažas jau šnekasi su aktore, jau sapnuojasi, tuoj bus leista, kad išryškėtų visas portretas. „Matot, kaip aš išprotėjau, – patraukė save per dantį I. Kriauzaitė, kad viskas neatrodytų taip pakylėta, mistifikuota, ezoteriška. Kadaise ji vaidono Jaunimo teatro spektaklyje „Barboros Radvilaitės testamentas“ pagal Sigito Parulskio pjesę. Tai nebuvo išskirtinis vaidmuo, bet tas istorinis personažas sudomino, traukė gilintis, nepaliko ramybėje. Aktorė labai norėjo vaidinti Liucijos Armonaitės monopjesę „Bona Sforca. Atsisveikinimas“, bet ilgai nebuvo lemta. Dabar jau bus. Yra sumanymas, projektas, prašymas kūrybinei stipendijai gauti. „Jaučiu, susitiksim pavasarį, – pakvietė aktorė. – Artistas vienas vis dėlto ne karys. Jam reikia publikos.“

Niekas nežinojo, gal tik nujautė, koks sunkus I. Kriauzaitei buvo išėjimas iš teatro. Išėjo tyliai. Reikėjo, ir išėjo. Nemanė, kad atsisveikina – tik sako „iki“. Viešai neverkė, interviu nedalijo, tačiau apie tą „dar vieną kartą“ scenoje galvojo, teatrą sapnavo: kažkodėl gastroles – kad vėluoja, neranda, paklysta. Į Jaunimo teatro premjeras buvo kviečiama, išsiruošdavo, bet visada – visada – nukeliavusi iki troleibuso stotelės apsisukdavo ir kažkokios jėgos būdavo grąžinama atgal į namus. Teatro slenkstį peržengė tik prieš keletą metų, nuėjusi atsisveikinti su mirusiu buvusiu sutuoktiniu Antanu Šurna.

I. Kriauzaitė – ilgametė Jaunimo teatro aktorė, vaidinusi kine ir televizijoje. Būta gražių spektaklių, gerų, stiprių vaidmenų. „Dalia Tamulevičiūtė, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas… – vardijo aktorė. – Nors neskirstau režisierių į svarbesnius ir mažiau svarbius, bet turiu pripažinti, kad D. Tamulevičiūtė mane išmokė amato, o E. Nekrošius padėjo užsiauginti sparnus.“

Savo garsųjį dešimtuką D. Tamulevičiūtė gerokai pamuštravo. I. Kriauzaitę, kiek vyresnę už kitus bendramokslius, – labiausiai. Kad ir ką ji darė, dėstytojai vis buvo blogai, blogai, blogai. „Jau kiek aš gavau per galvą, – prisimena aktorė. – Net pradėjau svarstyti, argi tikrai jau aš tokia atsilikusi. Dabar suprantu, tai buvo taktika aplaužyti man ragus – dėl mano išdidumo. Už tai esu dėkinga. Dalyte, ačiū“, – taip pasakiusi I. Kriauzaitė pati nusistebėjo pirmąkart pavadinusi dėstytoją vardu, ir dar mažybine forma.

Mamos ir E. Nekrošiaus gimtadienis

Aktorė jautė, kad smalsiausia publikai buvo išgirsti, kur ir kodėl ji buvo išnykusi iš horizonto. Jos vaidinta Heda Gabler pasakytų: „Vis tos sunkios sąlygos, į kurias patekau! Jos ir padaro gyvenimą skaudų ir stačiai juokingą!“

„Ne tokia čia ir didelė paslaptis, – kalbėjo aktorė. – Mama susirgo Alzheimerio liga, o aš jai buvau davusi žodį: jokių globos namų. Žodį tesėjau. Šiandien, lapkričio 21-ąją, – mamos gimtadienis. Mamytė mane išvedė iš teatro, o dabar vėl atveda. Man patinka sutapimai, todėl aš jais tikiu. Tikiu tokiomis akimirkomis.“ Beje, lapkričio 21-oji – ir režisieriaus E. Nekrošiaus gimtadienis.

Prieš kūrybos vakarą gerokai šlubčiojanti I. Kriauzaitė rankose laikė Williamo Shakespeare’o tomą ir vaistų pakuotę. Taip atsitiko, kad, pasak aktorės, pasisuko abi kojos – tai lyg ženklas, kad grįžimas nėra jau toks lengvas ir paprastas dalykas.

Geri pažįstami I. Kriauzaitę pabaksnodavo: kiek tu gali sėdėti tame kaime? Važiuok į Vilnių, vis jau rasi ką veikti. O kaip važiuoti? Reikia, kad pakviestų. Dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje I. Kriauzaitę pakvietė buvusi bendramokslė Silva Krivickienė, kartu su Juliumi Dautartu rengusi aktorių kursą. Teko padėstytojauti, buvo sudėtinga. „Paskui vėl pasitraukiau, – pasakojo aktorė. – Jei būčiau turėjusi daugiau pinigų, būčiau keliavausi į patį Magadaną, ne arčiau. Susitikti su savimi, išsikuopti arklides, kuriose tiek visko prisikaupė. Tyla man buvo vienintelė išeitis. Aš aikštingas žmogus, ne nuolankus, o ne. Keliavau – į Visaginą. Ten dveji geri metai. Labai talentingi Visagino vaikai. Muzikos mokykloje įkūrėme teatro skyrių. Galėjau likti, bet traukė į Linkmenis. Mane, užaugusią Suvalkijos lygumose, traukė Aukštaitijos ežerai.“

Daug ko iš savo „audringos biografijos“ aktorė sakė neprisimenanti. Ji, Avinas ir Drakonas, esanti ir išdidi ir mėgstanti paleisti ugnį – be kita ko, kad sudegintų tiltus ir kaip feniksas bandytų pakilti iš pelenų („viskas sudega ir nuodėmių nelieka“).

Visa tiesa apie aktorę – jos parašytame romane. Kūrinys vadinasi „Laimingoji“, publika išgirdo ištrauką. Bet ar jis pasirodys, iš I. Kriauzaitės užuominų nepaaiškėjo. „Knygų dabar labai daug, – išmintingai sakė ji. – Ne tik daug: labai labai daug.“ Taip, kadaise I. Kriauzaitė norėjo būti rašytoja. Bet dabar tokio didelio tikslo nebėra. Rašė, kad mintys plaukė, ritosi kamuoliais, sprogdino. Rašė, kad ištrauktų save iš pelkės už plaukų – kaip Miunhauzenas (jau beveik ištraukė, bet dar liko arklys). Rašė, kad nenumirtų. Kad nereikėtų per žiemos snygį, apsigaubus balta paklode, slinkti kapų link. Kad įveiktų kosminį liūdesį. Jei apninka paprastas liūdesys, nieko, galima ir paliūdėti, bet kai jis kosminis, tada laikykis.

Linkmenų NSO

Irena Kriauzaitė ir Vladas Bagdonas Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani...“ (rež. Eimuntas Nekrošius, 1981).
Irena Kriauzaitė ir Vladas Bagdonas Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani...“ (rež. Eimuntas Nekrošius, 1981).

Tiesa, mirties I. Kriauzaitė nebijo. Su ja yra susidraugavusi. Ji ją yra suvaidinusi – garsiajame E. Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani...“ Aktorė juokauja, kad norėdavusi suvaidinti normalų žmogų, o gaudavusi tai Karvės, tai kokios šmėklos vaidmenį. Dar vienas nuostabus E. Nekrošiaus spektaklis – „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Jame I. Kriauzaitė vaidino mankurto motiną. Režisierius prašęs nerodyti savo pačios žmogiškų emocijų – jam reikėję sielvarto apibendrinimo. „Pirosmanyje“ reikėjo mirties. Apie ją aktorė ieškojo literatūros, labai daug skaitė – mirtį pamėgo. Siaubą ji regi gyvenime, ne mirtyje: vis iškyla ir iškyla, kas gyvenime padaryta ne taip. Vakare, atliekant dienos apyskaitą, amžinos abejonės: ir vėl turbūt ne taip pasakyta, ne taip pasielgta.

„Kaip sunku, kai šeimoje abudu aktoriai. Aš, aišku, galiorka, tik kažkaip netyčia prasispraudžiau į parterį“, – I. Kriauzaitė vis prisimindavo vieną kitą bendro gyvenimo su A. Šurna detalę. Ji ne dabar pradėjo rašyti. Rašė pasislėpusi nuo vyro. Naktimis. Sykį vyras aptiko tuos rašymus, perskaitė, įsitikino, kad čia ne apie jį ir priėmė netikėtą sprendimą: nupirko elektroninę rašymo mašinėlę. Ja I. Kriauzaitė rašo ir dabar. Kompiuteriu dirbti moka, bet šio aparato neprisijaukino.

A. Šurna galėjo pasipiktinti, drausti rašyti. Tarkim, jis prieštaravo, kad žmona, tada neseniai susilaukusi kūdikio, Lietuvos televizijos spektaklyje vaidintų Hedą Gabler. Šiai „nepaklusus“ jis pats atsisakė Brako vaidmens. „Taip susipažinau su nuostabiu aktoriumi Audriu Chadaravičiumi, – prisiminė I. Kriauzaitė. – Apskritai ten gera mūsų kompanija susirinko.“ Vidmanto Bačiulio pastatytoje „Hedoje Gabler“ I. Kriauzaitė sukūrė vieną iškiliausių savo vaidmenų.

Kai A. Šurna tame pačiame Jaunimo teatre dirbusią žmoną po spektaklio, jo nuomone, per ilgai užtrukusią persirengimo kambaryje palikdavo ir išvažiuodavo namo automobiliu vienas, I. Kriauzaitė parvykdavo troleibusu. Kad užrašytų plūstančias mintis, išlipdavo kur nors pakeliui ir puldavo užrašinėti. Nuvažiavusi dar porą stotelių, vėl išlipdavo.

Iš namų į repeticijas A. Šurna išvažiuodavo net keliomis valandomis anksčiau („sena gera mokykla“), bet jei žmona tą minutę dar nebūdavo susiruošusi, irgi nelaukdavo.

Dabar rašyti visos sąlygos. Temsta anksti, daug laiko nori nenori praleidi kambaryje. Dešimtą ryto atsisėdus nė nepastebi, kad jau popietė ir nugara paskaudusi. Linkmenys – jaukus kaimas, buitis ten paprasta, užtat gerai matyti visi keturi metų laikai. Girdėti, kaip ima augti žolė. Jokio skubėjimo. Linkmeniškiams I. Kriauzaitė išlieka NSO – ne iki galo atpažintu, bet labai dominančiu skraidančiu objektu. Kaimynai žino: jeigu regi aktorę su knyga – geriau jos nekliudyti. Kaime ji gavo ir Laimo ligą, labai apsunkinusią grįžimą į teatrą. „Ketvertą metų slapsčiausi – veidas buvo kreivas. Ir dabar truputį kreivas, bet jau išmokau tai paslėpti“, – sakė aktorė.

„Tai susitiksime pavasarį“, – pakartojo I. Kriauzaitė. Neišnaudota sceninė energija dar kunkuliuoja. Auksinės Bonos Sorcos akys jau žiebiasi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"