Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Iš esmės jis yra Jonas Rūstusis

 
2015 11 11 6:00
Jonas Vaitkus savo sodyboje. Kadras iš filmo

Kino ir teatro režisierius Jokūbas Vilius Tūras – „Apie Joną“. Apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų. Kitaip, nei galime tikėtis. Be „kalbančių galvų“, be archyvinių kadrų. Be pompastikos ir nespalvotai. Užtat spalvingai, intymiai, šmaikščiai ir nebanaliai.

Rytoj, lapkričio 12 dieną, Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks J. V. Tūro dokumentinio filmo „Apie Joną“ premjera. Netrukus dokumentą pamatys festivalio žiūrovai „Skalvijoje“, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Klaus, kodėl jis toks, o ne kitoks. Visko apie J. Vaitkų nepapasakosi. Ne viską ir reikia pasakoti. Tačiau net ir šį tą papasakojus – lengvai, lakoniškai – lieka neišsakytų dalykų. Šio to „šalia filmo“. Šiuos dalykus ir išsako J. V. Tūras, susitikęs su „Lietuvos žinių“ žurnalistu.

Asmeninės sąskaitos

– Režisierių filmavai, kai jis Lietuvos rusų dramos teatre repetavo „Karalių Lyrą“. Taip susiklostė aplinkybės ar sąmoningai rinkotės šį laiką?

– Po pusmečio susirašinėjimų ir derinimų J. Vaitkus pagaliau apsisprendė, kad galėsiu jį įamžinti režisuojantį „Lyrą“. Neverta slėpti – Jonas su personažu turi nemaža asmeninių sąsajų ir sąskaitų, be to – jiedu vieno amžiaus, septyniasdešimtmečiai. Paralelių pakanka, tačiau filme specialiai to neakcentuoju. Man svarbesnės Lyro-Vaitkaus ir su juo tą akimirką bendraujančių, kalbančių veikėjų būsenos.

O nufilmuota daug. 18 pamainų, J. Vaitkaus kūrybos vakaras. Dvejus metus iš eilės filmavau Jonines, kai į jo sodybą suvažiuoja buvę auklėtiniai: ir Vytautas Kaniušonis, ir Saulius Balandis, ir Arūnas Sakalauskas, ir Jolanta Dapkūnaitė, ir Petras Kuneika. Tik Ingeborgos Dapkūnaitės tikėtis sunku.

Repetuojant "Karalių Lyrą". Jonas su karaliumi Lyru turi nemaža asmeninių sąsajų ir sąskaitų, be to – jiedu vieno amžiaus, septyniasdešimtmečiai.

Tėvas ir mokytojas

– Kodėl – J. Vaitkus?

– Na, jis tiesiog kitoks. Daugeliu aspektų. Nė vienas iš penkių, šešių ar septynių – kaip kas skaičiuoja – Lietuvos teatro grandų neturėjo tiek mokinių. Tarp jų, beje – ir du grandai. J. Vaitkus lyg tėvas ir mokytojas visai aktorių plejadai. Daug gabių ir dar daugiau dėkingųjų. Be to, lyginant su kitais režisieriais, jis daugiausiai vaidinęs scenoje ir kine.

Antra, Jonas labai vitališka asmenybė. Energingas, iki šiol puikiai atrodo. Truputį mistifikuojant galima įtarti, kad turi antgamtinių galių. Labai neprašaučiau filmą pavadinęs „Vaitkaus mįslė“, „Vaitkaus fenomenas“, „Geležinis žmogus“. „Žmogus amfibija“. (Juokiasi.) Supermenas. Nei jis girtuoklis, nei paliegęs: sportuoja, visada pasitempęs, sveikas. Sveikuolis!

– Filme matydamas jį pusnuogį, nori nenori susimąstai apie kitą išskirtinį bruožą – tam tikrą erotizmą, goslumą.

– Na, taip... Jis yra... vilkas, alfa patinas. (Nusijuokia.) Trečias svarbus aspektas, kodėl atsirado filmas – J. Vaitkaus santykis su Rusų dramos teatru. Drąsinau jį, sakiau: „Nesišalindamas sugebate šiai trupei būti geras vadovas.“ Teatro aktoriai dabar jaučiasi truputį izoliuoti. Iš kai kurių šaltinių juk sklinda tiesioginė neapykanta rusakalbių atžvilgiu. Todėl tai, kad J. Vaitkus stato „Karalių Lyrą“ Ukrainoje vykstant karui, yra gana įdomus istorinis akcentas ir filmo prieskonis.

"Sąmoningai dariau kamerinį filmą. Nesirėmiau gausia archyvine medžiaga, pokalbiais su kolegomis ir mokiniais. „Kalbančių galvų“ eklektika sugriautų pasakojimą", - sakė Jokūbas Vilius Tūras. /Asmeninio albumo nuotrauka

Kelionė dviem

– Atskleisti visų biografijos detalių nesistengei. Ir filmo antraštė „Apie Joną“ gana erdvi, lyg lengvas lakoniškas prisilietimas.

– Gal mano pasirinktas kelias kam nors atrodys seklus. Tačiau tas kaleidoskopinis formatas, pusantros valandos trukmės portretas, naudojamas pabrėžti asmenybės svarbą, svorį ir solidumą, man netiko. Sąmoningai dariau kamerinį filmą. Nesirėmiau gausia archyvine medžiaga, pokalbiais su kolegomis ir mokiniais.

„Kalbančių galvų“ eklektika sugriautų pasakojimą. Laikiausi scenarijaus, pradinio sumanymo – telktis į filmo protagonistą, į vieną spektaklį ir jį statančius žmones. Filmą išgyvenome kartu su Jonu, keliavome nuo įpusėjusių repeticijų iki premjeros.

– Regis, nekart miegojote viename kambaryje?

– Sutarėme, kada jam būtų patogiau įsileisti mane nakvynės. Jis keliasi šeštą, pusę septynių, tad turiu atsikelti anksčiau, tyliai parengti kamerą. Nusifilmuoti jį bundantį. Dėl to kai kurie kadrai prietemoje arti broko. Tačiau tikri.

Kokybės kiekis

– J. Vaitkus rodomas nuolatiniame informacijos sraute. Kur bebūtų – namuose ar automobilyje – klausosi žinių, žiūri TV. Išskyrus, suprantama, teatrą. Ar tuo norėjai ką nors pabrėžti, ar tiesiog dokumentavai kūrėjo kasdienybę, be jokių poteksčių?

– Nuo tada, kai apie jį sužinojau, J. Vaitkus mane stebino ir iki šiol stebina kiekybe. Kokybės kiekiu, ir kiekiu erdvės, kurioje išsiskleidusi jo asmenybė – teatre, kine. Sunku aprėpti J. Vaitkaus nueitą kelią. O koks kūrybos intensyvumas! Kasmet išleidžia po premjerą ar kelias ir dar sugeba sudominti pasirinkta tematika, visus užkrėsti!

Nes tiki tuo, ką daro. Daug režisierių, aktorių, menininkų savo tikėjimą sugeba perteikti tik išgėrę. J. Vaitkus nesinuodija, jam yra svarbesnių dalykų. Išskirtinis jo požiūris į gyvybę, sveikatą. Vėl kalbame apie vitališkumą.

"Sutarėme, kada jam būtų patogiau įsileisti mane nakvynės. Nusifilmuoti jį bundantį. Dėl to kai kurie kadrai prietemoje arti broko. Tačiau tikri", - pasakojo filmo apie Joną Vaitkų kūrėjas. /Kadras iš filmo

Begarsis sutarimas

– Pagrindiniai filmo vektoriai – J. Vaitkus ir „Karalius Lyras“, J. Vaitkus ir auklėtiniai...

– Per epizodą su studentais Jono klausiau: „Dėstote ir režisieriams, ir aktoriams. Kuo jūsų metodas skiriasi vieniems ir kitiems?“ Išsipasakojo. Atskleidė gana žiaurią statistiką, pasakė, kas vyksta ir kas jam nepatinka Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

– Dar vienas vektorius – J. Vaitkus ir jo žmona Elvyra.

– Jono gyvenime jai tenka labai daug vietos. Man mįslė, kaip būdami tokie panašūs, du grėsmingi vulkanai, visą gyvenimą traukė vienas kitą, neišsitaškė. (Nusišypso.) Turėjau elgtis atsargiai ir Elvyra man labai padėjo. Skambindavau paklausti, kur Jonas bus, ką veiks.

Tas begarsis susitarimas su režisieriumi buvo užvis svarbiausias: kad pūstume tą pačią dūdą, kad jo nerežisuočiau ir spėčiau nufilmuoti tolimesnį jo žingsnį. Juk skuba, režisuoja, mąsto apie premjerą, užduotis aktoriams. Ir dar „žaidžia“ su manimi. Didžiulė įtampa.

Scena iš "Karaliaus Lyro".

Kaip karalius Lyras

– J. Vaitkų žinome kaip puikų aktorių. Labai natūralus jis ir visuose filmo epizoduose. Kaip manai, čia aktorystė ar tiesiog gebėjimas nematyti kameros?

– Šiaip medžiagos daug ir visokios. Išrinkau labiausiai įtikinamus kadrus, kuriuose jis yra organiškas.

– Kurie tau patys mieliausi?

– Filme trys kertiniai kadrai. Pats pirmas, su scenos šviesomis ir valytoja. Tokios trukmės ir „užtaiso“ nesurežisuosi. Tada ta Jono būsena, veido išraiška, kai jis žiūri televizorių visiškai paniręs į savo mintis, „išskridęs“. Ir paskutinis – auksinis – kadras: popremjerinė euforija, džiaugsmas, autoironija ir teatrališkas apsinuoginimas... Na, dar finalas, kai Jonas su šunimi lyg su mantija sėdi upės pakrantėje. Kaip karalius sėdi.

Elvyra ir Jonas: mįslė, kaip būdami tokie panašūs, du grėsmingi vulkanai, visą gyvenimą traukė vienas kitą, neišsitaškė. /Kadras iš filmo

J. Vaitkaus mįslė

– Ar pavyko įminti J. Vaitkaus mįslę? Tą nepažinumo fenomeną, apie kurį kalba ir jo auklėtiniai.

– Taip, daugeliui jis atrodo neparankus, nemielas, šaltas, atgrasus, agresyvus, piktas. Per daugelį metų pats pasirinko tokią kaukę. Ir pamiršo kodėl. Pamenu, statant „Lyrą“ ties vienu epizodu vaikšto dvejodamas. Klausiau: „Negalit apsispręst, Lyras labiau myli žmoniją ar jos nekenčia?“ „Jo“, – sako. Abejojo, kaip žiūrovui pateikti epizodą, kuria linkme pakreipti personažą: atgailauja jis ar siunčia visus velniop?..

– Jo paties dilema?

– Gal... Jonas bijo pasirodyti sentimentalus... Nors man nebanalus sentimentalumas yra tikra vertybė. Žmogus juk turi jausmus. Jei juos gesini – tolsti nuo žmogiškumo. Prieš porą metų išvydau Juozo Budraičio nuotrauką, kur Jonas labai nuoširdžiai juokiasi, visa burna. Tokio šilto jo niekada nebuvau matęs. Tas jo rūstumas... Iš esmės jis yra JONAS RŪSTUSIS.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"