Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Iš jųdviejų gyvenimo: Petras groja, Kristina kuria

 
2017 08 25 17:00
Kristina Norvilaitė taip prisirišusi prie savo galerijos, kad būtų sunku ilgam užverti duris. Vos parskrenda iš kelionės po svečias šalis ir jau skuba į Užupį. Sukant durų raktą net apima palengvėjimas – grįžo namo.
Kristina Norvilaitė taip prisirišusi prie savo galerijos, kad būtų sunku ilgam užverti duris. Vos parskrenda iš kelionės po svečias šalis ir jau skuba į Užupį. Sukant durų raktą net apima palengvėjimas – grįžo namo. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sostinės Užupyje galeriją įkūrusi grafikė Kristina Norvilaitė joje pristato savo kūrybą. Nuolat atnaujina ekspoziciją, lankytojams parodo, kaip kuriama grafika. Per parodų atidarymus žiūrovams kartais skambina pianistas Petras Geniušas. Tokia proga sutikti menininkus pasitaikys ir šiandien, rugpjūčio 25 dieną, K. Norvilaitės galerijoje, kur pristatoma paroda „Subjektyvus kalendorius“.

Parodos subjektyvumą lėmė grafikės, tapytojos asmeninės kelionės: „Jų buvo šią vasarą daug, įspūdžių daug, nuomonių daug, norų daug. Kur visa tai dėti? Į paveikslus!“ Tokiu kūrybišku būdu Kristina šiandien pažymi savo gimimo dieną.

Kelioninė forma

Galerijoje visada galima sutikti autorę. Šiuo metu – pasiklausti jos, kokie paveikslų motyvai kuriame krašte gimė: Londone, Krokuvoje, Rabkoje ar Maljorkoje? Po Europą jie suko trise – Kristina, jos vyras Petras ir jųdviejų dukra Laura. Petras kelionę toliau tęsė derindamas su koncertais – vyko į Škotiją, Šveicariją ir Graikiją.

Menininkai dar planavo aplankyti Portugaliją, parodą, kurioje šiuo metu eksponuojama Kristinos grafika. Ji gal ir bandytų spėti visur, kur rodoma jos kūryba, bet tokių parodų per metus – apstu. Be to, grafikė tokia prieraiši prie galerijos, kad būtų sunku ilgam užverti duris. Vos parskrenda iš kelionės po svečias šalis ir jau skuba į Užupį. Sukant durų raktą net apima palengvėjimas – grįžo namo.

Tačiau po „ArtVilnius“ meno mugės visuomet būna suplanuotos jos atostogos. „Po darbų norisi pakeisti aplinką ir pasiruošti naujam kūrybos etapui, – taip juos skaičiuoja Kristina. – Be to, dukra žino, kad visas birželis užimtas mugės. Ir ji turi ko laukti – išvykos.“

Šiemet lankydama galerijas ir muziejus grafikė pajuto įkvėpimą tapyti. „Kiek įspūdžių, bendravimo! Londone nusipirkau popieriaus ir dažų. Kitoje vietoje kurti sunku, bet pasidariau sau patogų ciklą: po poros dienų vaikščiojimo sustodavau dirbti“, – apie tai, kaip atrado kelioninę formą pasakojo parodos autorė.

Skaičiukai ir kryžiukai

Didesnių paveikslų eskizus K. Norvilaitė taip pat nusipiešė kelionėje. Pavyzdžiui, pasikartojantį akvamarino mėlį parsivežė iš Maljorkos. Čia įsiminė aplankytas ispanų tapytojo Joano Miró muziejus.

„Labai skirtingi J. Miró darbai mane nustebino. Atvykęs gyventi į Maljorką jis iškabino savo ankstesnius darbus ir nusprendė pradėti kitą kūrybos etapą. Tai ir man davė inspiraciją grįžus rengti parodą, – kalbėjo Kristina ir pridūrė: – Kelionėje skaičiau Josifą Brodskį, o Petras, ruošdamasis koncertui, nuolat repetavo Sergejų Rachmaninovą, todėl noriu, kad per atidarymą jį ir pagrotų.“

Naujuose darbuose atsirado ženklų: taškų, kryžiukų, atspaustų skaičių (kelionės dienos, valandos, trukmė), brūkšnelių ir dėmių. Paveikslo kūrimas, pasak Kristinos, – kaip žaidimas: sujunk skaičius ir pamatysi piešinį. Įdomus metodas.

„Kiek įspūdžių, bendravimo! Kur visa tai dėti? Į paveikslus!“

„Kalendoriuje svarbią datą apsibrėži rutuliuku, o jos laukdamas kitas braukai kryžiuku, – simboliką aiškino pašnekovė. – Vilniaus dailės akademijoje baigiamąjį magistro darbą dariau iš baltų simbolikos. O joje kryžiukas žymi visas pasaulio kryptis – talpus ženklas.“

Pernai jos atspaudai pristatyti keturiose parodose Niujorke. Kristina dalyvavo penktojoje „FootPrint International“ bienalėje, miniatiūrų parodoje Manhatano grafikos centre, taip pat parodoje Niujorko grafikos centre. Nors jų metu į Niujorką neskrido, prieš Naujuosius ji su šeima planuoja aplankyti vakarinę JAV dalį. Netoli Los Andželo gyvena Kristinos kurso draugė grafikė ir restauratorė Lina Pukštaitė.

Kaip iš mūsų gyvenimo

K. Norvilaitė taip pat yra žinoma knygų dailininkė, apipavidalinusi daugiau nei 80 knygų. 2010 metais jos iliustruota Vytauto V. Landsbergio „Varlė bunkeryje“ buvo išrinkta meniškiausia metų knyga. Kaip tik tuo metu ji sumanė steigti savo galeriją, kurioje kurtų ir eksponuotų darbus, rengtų poezijos vakarus bei koncertus.

Galerija buvo atidaryta tų metų pabaigoje, gruodį, Užupio gatvės pirmame name. „Labai gerai prisimenu tą laikotarpį. Buvo krizė, stojo knygų leidyba ir taip nedidelis paveikslų pardavimas, menininkams tai buvo katastrofa, – prisiminė Kristina. – Leidau sau pasvajoti, kad norėčiau turėti galeriją, kurioje galėčiau dirbti. Mąsčiau, kaip reikės suderinti darbus: toje pačioje vietoje ir kurti, ir bendrauti su ateinančiais lankytojais. Pasitarėme su Petru, nusprendėme pabandyti. Tuomet nustebau, kiek žmonių apie mane žino – stebi kūrybą, aplanko parodas, užeina pasižiūrėti, dalijasi savo mintimis.“

Galerijoje nuolat stovi pianinas – kuklus instrumentas fortepijono meistrui, tačiau puikiai suskamba paliestas jo rankomis. P. Geniušo mama – dailininkė, todėl jį įkvepia muzika ir dailė. Taip pat ir Kristiną. Menininkų pora eina į parodų atidarymus ir koncertus pasidžiaugti vienas kito šventėmis. „Jis groja, aš kuriu – visai kaip iš mūsų gyvenimo“, – šypsojosi Kristina.

Užupio gidė

K. Norvilaitė nuolat dalyvauja parodose visame pasaulyje – siunčia savo atspaudus ir darbų katalogą atrankai, tuomet rėmina, ruošia eksponavimui. Kai sostinės galerijoje apsilanko turistų iš JAV, jiems palieka įspūdį, kad menininkė dalyvauja parodose žinomuose Niujorko meno centruose.

Kartą (tiesa, nežinia kurį) su turistų grupe buvo užėjusi ir žurnalistė iš „The New York Times“. Apžvelgdama, ką verta aplankyti Vilniuje, ji įtraukė ir K. Norvilaitės galeriją. Dabar šiuo straipsniu („36 valandos Vilniuje“) turistai naudojasi kaip gidu.

Kitais kartais Kristina iš tiesų tampa Užupio gide. Kadangi jos galerija – pirmame Užupio gatvės name, praeiviai nuolat įkiša galvą pasiteirauti, kur yra jų ieškoma įstaiga, dailininkė ar turistinis objektas. Užupio meno inkubatoriaus gyventojai atbėga pasiklausti, kur galėtų įsigyti dailės reikmenų. „Vieniems reikia metalinės liniuotės, kiti ieško kirpyklos ar bankomato, kavinių. Stengiuosi žinoti, kas vyksta aplink“, – tikino ji.

Vaikų gerovei

Jau septyniolika metų Kristina veda edukacinius grafikos užsiėmimus, o nuo 2009-ųjų juos rengia Santaros klinikų Vaikų ligoninėje. Nuo rudens pradžios iki vėlyvo pavasario kiekvieną trečiadienį ji lanko sergančius įvairiomis ligomis, o dabar – ir vaikus iš Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus.

„Anksčiau mažiau apie tai kalbėdavau, – sakė grafikė. – Sunku kartą ateiti pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir jų tėvus, o paskui sugrįžti dar kartą. Ir kitomis ligomis sergantiems reikalingi užsiėmimai – jie pakelia nuotaiką, nuramina, veikia kaip terapija. Ir, kaip rodė Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai, visa tai padeda greičiau sveikti.“

Kadaise menininkus pakvietė menotyrininkė Roma Survilienė. Tuomet kūrėjai dekoravo ligoninės palatas. Projektas „Menas žmogaus gerovei“ iki šiol tęsiamas. O K. Norvilaitė toliau savanoriškai moko grafikos.

„Man labai patinka vaikų darbai. Žinoma, kartais atsikelti ir išeiti iš palatos yra didelis darbas. Be to, jie greitai pavargsta. Būna, tėvai, kuriems taip pat reikia atsipalaiduoti nuo ligoninės gyvenimo, taip įsitraukia, kad pamiršta laiką, – kalbėjo Kristina. – Toks darbas – visai kita pedagogika. Sudėtinga, bet daug išmokanti, teikianti prasmės ir leidžianti įvertinti paprastus dalykus.“

Muzika tavyje

Prieš porą metų, žiemą, aktorė ir režisierė Birutė Mar statė monospektaklį „Ledo vaikai“. Ji rėmėsi savo tėvų ir Sibiro tremtinių pasakojimais. K. Norvilaitė ten išbandė naują kūrybos sritį – scenografiją. Paskui scenovaizdį kūrė Birutės spektakliui „Dostojevskio angelai“ Lietuvos rusų dramos teatre.

Be to, kadaise Kristina mokėsi skambinti fortepijonu. Toli nuo muzikos ji nenukeliavo. Grafikės darbo stalas jos galerijoje padailintas klavišais. O, beje, ir ankstesnės parodos buvo subjektyvios: „Aš klausausi muzikos“ Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsiuose, prieš tai – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, „Aš groju ir dainuoju“, „Muzika tavyje“.

Kokiu nauju amplua menininkė save išbandytų? „Gyvenimas padiktuos, – šypsojosi ji. – Gerai atsimenu, kad fortepijonu skambinti norėjau išmokti tam, kad pažinčiau natas ir suprasčiau, kaip groti dviem rankomis. Tai man buvo įdomu, tačiau koncertai – baisus stresas. Ir scenografijos kūrimas buvo iššūkis, juk rezultatas – kitoks nei paveikslas. O darbas su vaikais „apkarpo“ menininko egoizmą. Galbūt ne visada jį reikia karpyti, bet padėdamas kitam atitolsti nuo savęs. Ir ką nors pats duodi žmonėms.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"