Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Iš naujo skaityti V. Daunį

 
2015 12 24 9:00
V. Daunys (1958–1995) – poetas, eseistas, redaktorius.
V. Daunys (1958–1995) – poetas, eseistas, redaktorius. A. Aleksandravičiaus nuotraukos fragmentas. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Plonytė poezijos knygelė „Metų laikai“, medžiaga lektoriui „Donelaitis: metų laikai ir erdvės“ bei Vytauto Balčyčio nuotraukas lydinčios esė albume „Vilnius: vardas ir žodis“ – tiek knygų Vaidotas Daunys publikavo pats. Jos atspindi įvairiopus autoriaus talentus – poeto, literatūros kritiko, eseisto. Kiti leidiniai pasirodė po tragiškos jo mirties prieš dvidešimt metų. 

V. Daunys kultūrinėje periodinėje spaudoje debiutavo dar vaikystėje, o pirmąją knygą išleido gana vėlai. „Metų laikai“ pasirodė jam einant dvidešimt aštuntuosius. Kaip rašė jo bičiulis Arvydas Juozaitis, vaikystės susidomėjimas nulėmė visą tolesnį gyvenimą – „tai reiškė nuolatinį sielos dėmesį žodžiui ir jo formai, nuolatinę idėjos ir jausmo priešpriešą, reiškė ir paklusnumą minties diktatui“.

Po netikėtos trisdešimt septynerių metų rašytojo žūties, skrendant oro balionu per pasaulio lietuvių sporto žaidynių atidarymo šventę Vingio parke, išleistos šios knygos: eseistikos rinkinys „Šeštoji diena“ (1995) , eilėraščių rinktinė „Kelio ženklai“ (1999), literatūros kritikai skirta „Pastoviųjų vertybių versmė“ (2003), mokyklinių metų poezijos rinktinė „Langas“ (2004), straipsnių, pokalbių ir esė rinkinys „Kūrybos karalystės šviesa“ (2007).

Būta ir dar vieno V. Daunio talento – redaktoriaus. Ne mažiau nei saviraiška jam rūpėjo kitų kūryba, tad jis leido jaunųjų kūrybos almanachą „Veidai“, redagavo „Pergalę“ (dabar „Metai“), „Žvaigždutę“, „Regnum“, įkūrė žurnalą „Krantai“, atgaivino Juozo Keliuočio tarpukariu leistą „Naująją Romuvą“. V. Daunys buvo kultūrininkas pačia plačiausia prasme: organizavo kitų kūrybai skirtus renginius, pats dalyvaudavo susitikimuose su skaitytojais, leido knygas.

Eseistika amžinyn

Kultūra nesidomėjusieji su V. Dauniu susipažino laikraščio „Lietuvos rytas“ puslapiuose: juose beveik trejus metus šeštadieniais spausdinta jo eseistika, vėliau išleista rinktinės „Šeštoji diena“ pavidalu. Jos įvade A. Juozaitis teigė, jog 1992–1995 metais susikalbėjimui tarp intelektualų vietos buvo maža: vieni palinko į ideologiją, kiti pasislėpė kiaute. V. Daunys, anot jo, rašė „kaip konservatyvusis, taikusis kultūros žmogus“, „amžinybės kryptimi“, „iš širdies“.

Keli pirmieji jo tekstų sakiniai – pavyzdžiui, „Idealizmas yra gerai, bet nereikia jo pernelyg idealizuoti“, „Poetu būti yra arba garbinga, arba gėdinga“, „Kai sakome, kad žmogus gimsta ne vieną kartą, o daug kartų ir vis iš naujo, vis peržengdamas tam tikrą ribą, tai nėra vien abstrakti ar banali tiesa“, – išsyk kviečia skaitytoją mąstyti drauge ne į plotį, o į gylį.

Didžioji dalis V. Daunio knygų / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Didžioji dalis V. Daunio knygų / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Vaidoto Daunio poezija, eseistika ir kai kurie straipsniai yra meditacinio pobūdžio. Tarsi pakylėti. Simbolinę prasmę turi ne tik motyvai, bet ir kalbėjimo būdas, intonacija. Stilius pasižymi giliai apmąstytais bibliniais įvaizdžiais, posakiais, kas savo ruožtu kūrinius įveda į sakralią erdvę“, – rašė V. Daunio kūrybos tyrinėtoja dr. Elvyra Usačiovaitė. Tačiau šiandien retas kuris jaunas žmogus, paklaustas apie lietuviškąją eseistiką, tarp svarbiausių kūrėjų įvardytų V. Daunį. Net ir mokyklinėje programoje jis „nutylimas“, nors, kaip teigia Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja Vilija Janušauskienė, būtent šis rašytojas pramynė naujus eseistikos kelius net ir vyresnės kartos atstovams.

Jaunimui nepažįstamas

Kyla klausimas, ar mokykloje supažindinama bent jau su V. Daunio eilėmis. Praėjusio ir šio amžiaus kaitos bei literatūrinių programų virsmo metais pamokose rekomenduota skaityti tokius autorius kaip Antanas Ramonas, Birutė Baltrušaitytė, Valdemaras Kukulas, V. Daunys. Pastaruosius du Aidas Marčėnas atitinkamai yra įvardijęs lietuvių poezijos Dionisu bei Apolonu. Jų tekstai atsirado vadovėliuose, chrestomatijose, tačiau įžengus į naują tūkstantmetį dingo. V. Janušauskienei gaila tokios užmaršties, mat jie rašę „jautriai, gyvai, moksleiviams suprantamai“. Ji mini ir dar kelis be reikalo užmirštuosius, dominusius ir galinčius šiandien sudominti jaunimą autorius: Rimą Buroką, Rolandą Mosėną, Arvydą Ambrasą. Anksčiau vienoje Vilniaus mokyklų dirbusi V. Janušauskienė prisimena, kad vaikus V. Daunio poezija patraukdavo: „Negaliu tiksliai pasakyti, kurie motyvai juos jaudino, bet mačiau, kad tikrai jo poezija rezonavo su pačių jaunųjų skaitytojų potyriais, jausmais, mintimis“.

Vėlyvoji jo kūryba, kai kurių kritikų ir V. Janušauskienės nuomone, moksleiviams gali būti per sudėtinga, tačiau ankstyvoji poezija ir ypač tekstai apie Vilnių turėtų patikti. Šiuo metu mokykloje privalomas kūrinys apie Vilnių – Jurgio Kunčino „Tūla“. Dėstytoja šį pasirinkimą kvestionuoja: „Negalime sakyti, kad visam dabartiniam jaunimui artimas eižėjantis, komplikuotas pasaulis. Galėtume pasiūlyti ir jautrius, poetiškus A. Ramono, V. Daunio tekstus apie Vilnių ar žydų kūrybą, kur žvelgiama su humoru“. Ji kalba apie didesnės pasirinkimo laisvės būtinybę mokyklinėje literatūros programoje: kad būtų išvardijama daug autorių, o sprendimą, ką skaityti, priimtų patys mokiniai su mokytojais, tuomet ir peštis dėl konkrečių pavardžių nereikėtų. „Mūsų literatūra gali skambėti polifoniškai“, – teigia pašnekovė.

V. Janušauskienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
V. Janušauskienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Žygūne, tu lėki į liepsną“ ir „Preliudas“ – skirtingai skambantys eilėraščiai. Kaip pasakoja V. Janušauskienė, dažnai to paties autoriaus tekstų melodijos vienodos, o V. Daunio – vis skirtingos. Net ir nesigilinant, kas tiksliai eilėraščiu pasakyta, jis skaitytoją savo melodingumu „apima ir neša“. Kitas dalykas, dėl kurio, dėstytojos nuomone, būtų galima mąstyti apie rašytojo sugrąžinimą į mokyklinę terpę, yra pats jo kūrybos pobūdis: „Tai ne atsakymų, o klausimų poezija. Jos lygtis išspręsti gali skirtingai ir tai rodo, kad pasaulis įvairus, sudėtingas, į jį eiti reikia labai atsargiai. Atrodo, kad kartojasi tie patys lietuviški motyvai – iš Maironio, Putino, Mačernio – bet jie turi visai kitą gelmę. Jų susimąstymo situacijos V. Daunio kūryboje atskleidžiamos šiuolaikiškai, yra kur kas labiau nerimastingos“.

Egzistencinė poezija

Kodėl verta iš naujo skaityti V. Daunį? „Jis sujungė ir individualiai, nauju rakursu atskleidė geriausias mūsų kultūros tradicijas“, – atsako pašnekovė, pažymėdama, kad tiek poeto gyvenime, tiek kūryboje susiliejo filosofiškasis Vincas Mykolaitis Putinas ir jausmingasis Balys Sruoga. Šių autorių kūrybą V. Daunys yra nagrinėjęs, ypač jį domino V. Mykolaitis Putinas. Vilniaus universitete rašytojas apsigynė diplominį darbą iš pastarojo poezijos filosofiškumo, ruošėsi rašyti disertaciją. Profesorė Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad tai buvo vienas geriausių jos vadovautų darbų. O šių metų pradžioje, „Krantų“ 25-mečio renginyje nuskambėjo tokie literatūrologės žodžiai: „Vaidotas Daunys kol kas lieka paskutinė grandis lietuviškojoje egzistencijos filosofijos grandinėje. Įsimąstydamas į šią tradiciją, plėtė kalbos supratimą, itin akcentavo sintaksę ir ritmą, tarsi padiktuotus jo paties kūno patirties“. V. Daujotytė ir pačią V. Daunio kūrybos sintaksę, kylančią iš ritmo, pavadino egzistencine, teigė, jog „Vaidoto poezija siekia ritminės sandaros su jo paties mąstomuoju pasauliu“.

Tokį poeto požiūrį į kūrybą pagrindžia ir jo paties žodžiai, pasakyti per pasaulio lietuvių rašytojų konferenciją 1990-aisiais: „… vienur kalbos ar apskritai poetinės klausos defektas būtinai peršamas kaip stiliaus norma, kitur įsigudrinama rodyti perpjautas venas taip, kad kalbinis poeto kurtumas iš tikrųjų nublanksta... Apie tokią poeziją dažnai linkstama kalbėti kaip apie nesušukuotą, ir šis apibūdinimas dar visai neseniai tapdavo komplimentu, kadangi pernelyg jau buvo šukuojamas pats gyvenimas. Tačiau nematau didelio skirtumo tarp sušukuoto blefo ir nesušukuoto. Poezija yra tvarkos menas, o tvarką lemia ne šukos, bet klausa“.

Ir dar iš E. Usačiovaitės įžvalgų: „V. Daunys savimi, visa savo kūryba, visuomenine padėtimi lietuvių kultūrą gręžė prie jos natūralios krikščioniškos tėkmės, prie europinės tradicijos. Visko įgyvendinti jis nespėjo, bet pasinaudodamas Lietuvos atgimimo properša sugebėjo iškelti idealus, ugdyti kūrybinės veiklos formas, būtinas kiekvienai brandžiai kultūrai. Tai dar ilgai bus aktualu tiek Lietuvai, tiek Europai“.

Rumšiškėse, kur poetas palaidotas, jo vardu pavadinta gatvė. Esama jo atminimą saugančios gatvės ir Vilniuje. Simboliška – Jeruzalės rajone.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"