Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Iš Niujorko – žinia apie „Kaukų“ originalumą

 
2017 08 09 16:00
Mergaitę "Kaukuose" įgarsino režisieriaus dukra Ursula.
Mergaitę "Kaukuose" įgarsino režisieriaus dukra Ursula. Kadras iš filmo

Niujorke, viename didžiausių animacijos festivalių „Animation Block Party“, Gedimino Šiaulio režisuotas animacinis filmukas „Kaukai“ („Running Lights“) ką tik pelnė „Geriausio originalaus dizaino“ apdovanojimą.

G. Šiaulio pasaka atrinkta iš daugiau nei tūkstančio kasmet šiame festivalyje dalyvaujančių darbų. Šiuo metu ji toliau keliauja po pasaulio festivalius. Filmas jau įvertintas Berlyne vykstančiame festivalyje „Pictoplasma“, San Paulo „Anima Mundi“, Seulo SICAF, Montevidėjo „Divercine“. Taip pat mūsiškiuose „Sidabrinių gervių“ kino apdovanojimuose. „Kaukų“ (geriausio animacinio filmo) garso takelį kūrė Jurga Šeduikytė, Eglė Sirvydytė, „Fusedmarc“ ir „Mixtape Club“, – jų darbas apdovanotas už geriausią kompoziciją.

2013 metais „PetPunk“ kūrybinė studija – G. Šiaulys, Andrius Kirvela ir prodiuserė Miglė Pelakauskė – su teatru „Atviras ratas“ sukūrė animuotą spektaklį vaikams. Tuomet „Tėčio pasaka“ pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“.

„Kaukus“ bus galima išvysti rugsėjį, kai mobilus kino teatras „Kino karavanas“ važinės po Lietuvą.

„Tėti, nepergyvenk, padėsiu tau“

– Festivalio žiuri tavo filmuką apdovanojo už originalumą. Ar tai paglosto kūrėjo (visada ieškančio savitumo ir unikalumo) savimeilę? – klausėme režisieriaus Gedimino Šiaulio.

– Žinoma, toks įvertinimas – lyg patvirtinimas, kad tavo, dailininko, braižas yra išskirtinis. Visada ieškojau savęs, tad darbuose stengiuosi nekrypti į kompromisus ir laikytis savo estetikos. Manau, žiūrovui įdomu pamatyti pasaulį pro kito žmogaus prizmę.

– Filmukas iš pradžių vadinosi „Miško šviesos“ ir buvo šviesus pasakojimas apie gyvenimo bei mirties ciklą. Jis buvo skirtas tuo metu penkiametei tavo dukrai, kuri susidomėjo, kas nutinka po mirties. Ji įgarsino ir vieną filmo personažų. Taigi per netrumpą „Kaukų“ kūrybinį laikotarpį kūrei ne tik jai, bet ir su ja?

– Ursula buvo stipriai įsitraukusi į procesą: matė, kaip lipdžiau personažus, kadras po kadro gimė animacija, atsirado muzika, ir net įgarsino mergaitės personažą. Ji aktyviai komentuodavo tas filmuko dalis, kurios jai atrodė taisytinos, ir siūlydavo savo versijas, kaip personažai turėtų pasielgti. Matė mane ir silpną, kai buvo sunku tęsti. Turiu išsaugotą jos raštelį: „Tėti, nepergyvenk, aš tau padėsiu. Su meile, Ursula.“

– „Tėčio pasakos“ istorija taip pat buvo skolinta iš gyvenimo – tėtis tiek dirbo, kad nespėjo pastebėti, kaip jo dukra ūgtelėjo akyse. Vadinasi, ir kurdami filmuką išnaudojote laiką kūrybiškam buvimui kartu?

– Mėgstu kurti tai, kas tuo metu man yra gyva. Kadangi namuose atsirado dar vienas žmogeliukas, gimė ir naujos temos bei aktualijos. Kūrybiniai sumanymai pasuko ta linkme. Tokia gyvenimo ironija – su Andriumi kurdami „Tėčio pasaką“ apie dirbantį tėtį patys ir buvome tais tėčiais, o „Kaukai“, atsakymas apie mirtį, užtruko tiek, kad dukros užaugo. Mėgstu juokauti, kad Ursula su šiuo filmu yra praleidusi pusę savo sąmoningo gyvenimo.

Šviesuolių tauta

– Pradėjai kurti kitą trumpametražį animacinį filmą, „Šviesa“. Jame pasakojama apie lietuvių kalbą, knygnešių pasiaukojimą dėl gimtosios kalbos, trėmimus į Sibirą ir kovą už nepriklausomybę. Kodėl pasirinkai edukacinę temą? Ne kiekvienam patriotiniam filmui pavyko sužadinti tokius jausmus.

– Mintis kurti šį filmą kilo su „Atviro rato“ aktoriais statant „Tėčio pasaką“, jiems parodžius savo grupės „Solo Ansamblis“ dainą „Literatai“ pagal Kęstučio Navako tokio paties pavadinimo eilėraštį. Iki šiol, kai jo klausausi, per kūną pereina šiurpas. Buvau sukrėstas to teisingo lietuviško „užtaiso“, kuris jame yra. Ramybės nedavė mintis, kad turi būti kas nors daugiau. Atsirado siužetas, scenarijus, ir štai mes kuriame „Šviesą“. Tai bus poetinis filmas, jame kalbu simboliais, nes noriu, kad žiūrovas jį ne suprastų, o pajustų. Mano siekis – sukurti filmą, kurį galėtume žiūrėti ir jausti vienybę, rodyti kitoms tautoms ir sakyti, kad esame tokie.

– Naudosi senųjų Lietuvos iliustruotojų kūrybą. Kuriuos pasirinkai ir kodėl?

– Filme epizodiškai naudosiu Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus ir Stasio Eidrigevičiaus iliustracijas, kurtas knygoms vaikams sovietiniu laikotarpiu. Jų iliustracijos buvo tokios paveikios, kad suformavo visos kartos vizualinį skonį. Esu jiems nepaprastai dėkingas, kad vaikystėje sovietmečiu Lietuvos vaikai (tarp jų – ir aš) galėjo gauti tokią stiprią siurrealizmo estetikos dozę. Tuo esame išskirtiniai pasaulyje, galbūt dėl to ir pelnome apdovanojimus už originalumą. (Šypsosi.) Apgailestauju, kad dabartinės lietuvių knygos vaikams tokios deramai gražios.

– „Kaukus“ kūrei kelerius metus, šįkart filmas pasirodys daug greičiau – kitąmet. Ar jį paspartinti pavyko dėl to, kad 2018-ieji – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?

– Be to, dabar turime komandą ir jau sukauptą patirtį, tad galime efektyviai dirbti. Mūsų komandoje – trimatės grafikos specialistas Jonas Konstantinavičius, jam talkina modeliuotojas Arminas Didžiokas, animacijos režisierius Ignas Meilūnas, animatorius Karolis Galkus, filmuoja Darius Petrulaitis. Pasaulį iš popieriaus kuria Vaiva Braškutė, Lynn Hofmann, Urtė Karalaitė ir Karina Kovalenko. Prie animacijos dar prisideda prancūzai: Fanny Lambert, Nathanaelis Perronas ir Kevinas Lagrue'as.

„Per premjerą jaučiau žmonių susijaudinimą, palengvėjimo juoką ir ašaras po seanso. Negali būti geresnės dovanos režisieriui nei pirmoji žiūrovų reakcija.“

– Iš kur tas tavo susidomėjimas šviesa?

– Nepaprastai gražu, kad lietuvių kalboje edukaciją vadiname švietimu, sakome „šviesus žmogus“, „šviesuolis“, kai kalbame apie išgyventas laimės akimirkas, – „šviesūs prisiminimai“. Nuo šviesos priklauso mūsų nuotaika, savijauta. Dėl jos galime ištiesti ranką ir matyti kauliukus po oda, stovėti po medžiu ir stebėti, kaip šviesa peršviečia lapų žalumą išryškindama jų gyslas, kaip atsispindėdama nuo vandens raibuliuoja ant artimojo veido, vakare žiūrėti į saulėlydį, o kitą dieną pastebėti jį dar kitokį. Šviesa yra viskas. Ja negali domėtis arba ne, į ją gali tik eiti.

Toji stebuklinga muzika

– Už geriausią kompoziciją („Kaukų“ garso takelį) „Sidabrinę gervę“ atsiėmė J. Šeduikytė ir pasisakė šiuo metu ieškanti režisieriaus – vėl norinti kurti muziką kinui. Ar galėtum būti tas režisierius, kuris ją pasikviestų?

– Esu atviras viskam. Muzika yra nepaprastai svarbi filmo sudedamoji dalis, todėl jai teikiu ypač daug dėmesio. „Kaukų“ atveju muzika susivedė stebuklingai, nors ją kurė skirtingų stilių atlikėjai. Kiekvienas muzikantas kaip aktorius atliko savo vaidmenį, kuriam buvo tinkamiausias. „Fusedmarc“ sukūrė lyrišką lopšinę, E. Sirvydytė ją padainavo savo nepaprastai šiltu balsu, J. Šeduikytė įgarsino gamtą ir kaukučius pasitelkdama tik balso stygas kaip instrumentą, o amerikiečiai „Mixtape Club“ kūrė atmosferą ir efektus. Žemai lenkiuosi prieš muzikus – muzikos kūrimas man yra kažkas stebuklingo, nesuprantu, kaip tai įvyksta.

– „Kaukai“ šiemet dar debiutuos Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje. Kokių atgarsių sulauki po filmo?

– Per „Kino pavasario“ apdovanojimus gavome žiūrovų simpatijų prizą, tai man daug reiškia. Kurdamas filmą labiausiai nerimauji, kad istorija bus nesuprasta. Vėliau sieki, kad atsirastų antras, jutiminis, lygmuo, – žmonių širdyse filmas įgautų atgarsį. Per premjerą jaučiau žmonių susijaudinimą, palengvėjimo juoką ir ašaras po seanso. Negali būti geresnės dovanos režisieriui nei pirmoji žiūrovų reakcija.

– Esi sakęs, kad atsitiktinumas ir klaida – svarbūs kūrybos momentai. Ar prisimeni, kokių svarbių atsitiktinumų arba klaidų esi padaręs, kurios vėliau paaiškėjo esą reikšmingos?

– „Kaukus“ lydėjo begalė kliūčių, klaidų ir nusivylimų, kurie tuo metu atrodė kritiniai. Dabar, kai prisimenu, džiaugiuosi, kad viskas įvyko būtent taip. Filmas turėjo subręsti. Jei viskas būtų ėjęsi kaip per sviestą, jis būtų daug prastesnis. Klaidos – neatsiejama evoliucijos dalis, jas darėme ir darysime, tik svarbu, ar jas priimame kaip pamokas, ar kaip kliūtis.

Nesustoti ir nepasiduoti

– Festivalio „Animation Block Party“ pavadinimą galime versti kaip animatorių, menininkų grupės sambūrį arba vakarėlį. Galima išskirti ir „bloką“ – kūrybinę krizę, įkvėpimo praradimą. Ką daryti, kad jų nepasitaikytų?

– Kad ir banaliai skambėtų, bet fraze „Niekada nepasiduok“ viskas atsakyta. Net jei tai atrodo absurdiška ir niekur neveda, reikia tęsti ir dirbti toliau. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas režisierius, ypač karjeros pradžioje, pergyvena „bloko“ etapą. Tie nuostabūs filmai, kuriuos mes žinome, gimė, nes jie atsisakė pasiduoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"