Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Iš sąmoningo šešėlio atėjo palinkėti ramybės

 
2016 09 14 6:00
"Visi išgyvenimai, kad ir kokie jie būtų - skaudūs, linksmi ar juokingi, - tai dovanos, kuriomis naudojuosi tapydamas", - sakė Raimondas Gailiūnas.
"Visi išgyvenimai, kad ir kokie jie būtų - skaudūs, linksmi ar juokingi, - tai dovanos, kuriomis naudojuosi tapydamas", - sakė Raimondas Gailiūnas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ eksponuojami per pastaruosius porą metų sukurti dailininko Raimondo Gailiūno darbai. „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“, – šypsodamasis sakė menininkas, surengęs pirmąjį išsamų kūrybos pristatymą. Rokiškyje gyvenantis ir kuriantis R. Gailiūnas 2013 metais meno kritikų išrinktas geriausiu „ArtVilnius“ menininku.

Pasiteiravus, kodėl paroda įvilkta į tokį ramybės apvalkalą, tapytojas papasakojo, kad pavadinimas tiesiog prilipo prie lūpų, kai parodos kuratorė Vilma Mačianskaitė jį ištarė. „Tai nėra specialiai sugalvota strategija, tačiau nepaneigsi, kad provokacijos kabliukas, saviironijos sluoksnis pavadinime paslėptas, – tikino V. Mačianskaitė. – Realybė atskleista drobėse. Jose tarsi klausiama, ar nuoširdžiai vieni kitiems linkime ramybės.“

Pasak R. Gailiūno, kūrėjas, norėdamas pritraukti šiuolaikinį žiūrovą, turi būti originalus. Jei menininkui nusišypso laimė patekti į bendruomenės akiratį, jo užvirtas nežabotų aistrų katilas ilgai kunkuliuos. „Nesvarbu, ar bendrapiliečiams kūrinys patinka, ar ne. Tarkim, Vlado Urbanavičiaus objektas „Krantinės arka“, vadinamas tiesiog „vamzdžiu“. Aktualu, nes apie jį daug kalbama“, – teigė dailininkas.

Tiesa, vien idėjų nepakanka. R. Gailiūno požiūriu, menininkas privalo būti sąžiningas. „Asmeninės savybės generuoja motyvaciją. Ji gali būti teisinga arba ne. Kūrėjo patirtys yra meno dedamosios dalys“, – aiškino tapytojas.

Kūrybos erdvės

Atverdamas paslaptingą kūrybinio proceso uždangą, autorius prisipažino, kad apie tapymą galvoja nuolatos. „Kad ir kur būčiau, manęs nepalieka mintys apie darbą“, – sakė jis.

Kai R. Gailiūną užklumpa nedarbinė nuotaika, jis stengiasi išlaukti tinkamesnio momento. „Jei nesinori dirbti, tuomet bandau save įkalbėti, rasti sprendimo būdą“, – kalbėjo menininkas.

Deja, ne visada pavyksta. „Išeina dekoratyvus „abrozdėlis“, kurį atėjus palankiam metui tęsiu arba perdarau, – prisipažino pašnekovas. – Kūryboje svarbiausia nesustoti, eiti toliau, įgyvendinti sumanymus.“

Dailininkas labiausiai vertina susikaupimą, galimybę dirbti pernelyg nesiblaškant, kryptingai, koncentruotai.

Menotyrininkas Vidas Poškus teigė pastebėjęs, kad R. Gailiūno kūryba metams bėgant darosi vis įdomesnė. Anot jo, abstrahuoti, ryškių spalvų, drastiškų scenų paveikslai tarsi atlieka apsivalymo funkciją. Dailininko darbai skverbiasi į pasąmonės lygmenį. „Jis turi ryšį su Sigmundu Freudu, – sakė V. Poškus. – Stebina nuolatinė kaita: dailininkas dažnai perkuria, pertapo savo darbus. Raimondas užduoda klausimus, kad sąmoningas žiūrovas pats ieškotų atsakymų.“

Tai autoriaus domėjimosi budizmo filosofija pasekmė? Galbūt. Sunku pasakyti, kaip yra iš tiesų. Juk budizmas nepripažįsta dogmų, visur galima dėlioti klaustukus. Paties autoriaus nuomone, jo kūrybos pagrindas, šerdis – nepasikeitė. Tapymą jis priima kaip duotybę. Anot jo, pokyčius lemia laiko sraute vykstantys reiškiniai ir santykiai su tuo, kas vyksta. „Šlifavosi tik sprendimo būdai. Tai vyko gan nuosekliai, kaupiantis gyvenimo patirtims, – tikino R. Gailiūnas. – Kažkiek darbų pavyko padaryti geriau, kažkiek blogiau, buvo ir visai nepavykusių.“

Pasisukiojęs tarp keistokų R. Gailiūno personažų suglumimo jausmo neišvengsi. Daugeliui darbų būdinga ironija ir sarkazmas, nevengiant pykčio, nevilties, įžūlumo temų. „Prisiimu atsakomybę už visus savo nutapytus darbus“, – konstatavo jis.

Dailė – kalbėjimo būdas

Menininkas atviras viskam, kas vyksta aplinkui. „Esu žmonijos dalis, o ne uždara sistema. Tai, kas veikia visus, neaplenkia ir manęs. Į kai kuriuos reiškinius gal net jautriau sureaguoju“, – neslėpė R. Gailiūnas.

Autorius yra užsiminęs, kad dailė yra kalbėjimo būdas. Juo galima išreikšti mintis, kurias sunku pasakyti žodžiais. Paklaustas apie šį požiūrį, dailininkas pajuokavo, jog dabar šią tiesą papildęs linksmesne gaidele. „Tapydamas galiu išvengti nesusikalbėjimo. Kartais esi tarsi nutveriamas vidury sakinio ir vedamas į pašnekovo „pievas“, nes jis žino geriau, ką tu nori pasakyti. Tokiu atveju išsikalbėti pavyks tik per piešinį“, – šypsojosi Raimondas.

Gyvenimo patirtys

Mažame Pandėlio miestelyje šalia Rokiškio gimęs, Rokiškyje gyvenantis ir kuriantis tapytojas sakė, kad gyvenamoji vieta tapusi tokia įprasta, jog pasidarė nepastebima. „Mano gyvenime taip viskas susiliejo, kad jau nesugebu atskirti laisvalaikio nuo darbo. Pomėgiai virto rimta veikla“, – teigė R. Gailiūnas.

Anot menotyrininko V. Poškaus, vienas paslaptingiausių ir įdomiausių menininkų sąmoningai linkęs tūnoti šešėlyje, esą taip lengviau nuo kalno viršūnės fiksuoti medžiagą savo kūrybai.

Žymus dailininkas nelinkęs būti atviras. „Praeitis yra tai, kas jau įvyko, ir į ją nieko nebeįsprausi, tai tiesiog neįmanoma. Neverta gaišti laiko, – kalbėjo jis. – Vaikystė susilydė su dabartimi ir tapo dabarties dalimi.“

Paklaustas, ar norėtų sau arba vaikams perduoti kokį nors perspėjimą, autorius suabejojo tokios galimybės veiksmingumu. „Mažai tikėtina, kad ką nors pavyktų perduoti vaikams ir anūkams. Žinia, kuri mus veikė vakar ir tebeveikia šiandien, rytoj gali būti neaktuali. Jie gyvena savo gyvenimus ir kaupia savųjų gyvenimų patirtis“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kalbai pasisukus apie patirtis, Raimondas prisipažino, kad visi išgyvenimai, kad ir kokie jie būtų – skaudūs, linksmi ar juokingi, – tai dovanos, kuriomis jis naudojasi tapydamas.

Dažnas kūrėjas susiduria su gyvenimo prasmės, tikrumo ir įkvėpimo paieškomis. Ne išimtis ir Raimondas. Pašnekovo manymu, reikia branginti kiekvieną akimirką, vertinti egzistenciją, jos ribas. „Nuo pat gimimo iki mirties visas mums duotas gyvenimas yra tikras. Ir jis labai greitai bėga. Prisiminiau Zen meistro Harados Roši eiles: „Keturiasdešimt metų pardavinėjau vandenį ant upės kranto. Ho, ho… Mano pastangos visai be nuopelnų.“

Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ R. Gailiūno paroda „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ veiks iki spalio 1 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"