Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Italų spauda apie Koršunovo „Žuvėdrą“ Venecijos bienalėje

 
2016 09 05 6:00
OKT trupė Venecijoje.
OKT trupė Venecijoje. OKT archyvo nuotrauka

Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktorių trupė antri metai iš eilės buvo pakviesti į prestižiškiausiu menų renginiu pasaulyje laikomą Venecijos bienalę. 

Pernai pristatę Williamo Shakespeare´o „Hamletą“, šiemet režisierius ir aktoriai festivalio publikai parodė Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Italų kritikų verdiktas buvo trumpas ir aiškus – tai vienas geriausių spektaklių Venecijos bienalės programoje. „Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „pribloškiantis aktorių pasirodymas“, „stulbinanti Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“ – tokios kritikų frazės vainikavo lietuvių pasirodymą. Siūlome išsamiau susipažinti su italų spaudos nuomone.

****

Pribloškiantis lietuvių pastatymas išardė čechoviškają „Žuvėdros“ gramatiką

Mes iškart įžengėme į Čechovo šedevro mechanizmus, į jo pulsuojančius nervinius mazgus, kurie po truputį išsiriša į staugiančias aistras, nesulaikomo žiaurumo krečiamus kūnus, apkabinimus, kurie atsiskleidžia besą mirties alsavimas, nes Oskaro Koršunovo vadovaujamos lietuvių trupės pastatymas yra stulbinama Čechovo analizės pastanga, kraštutinė, anatominė, išnarstyta iki smulkmenų, interpretaciniame aukščiausių jausmų žaidime, su aktorių dosnumu iki žiaurumo, iki aštraus skausmo, iki pačių ištvermės ribų. Karštligiškas ir žaismingas pastatymas, kaip skelbiama trupės pranešime spaudai. Ir tai tiesa.

Būtina pabrėžti: teatras teatre, su Ninos vaidmeniu vasariniame kaimo teatriuke, dramaturginis Treplevo, ieškančio naujų ekspresyvinių kelių, debiutas, kurį pasitinka vien vypsniai ir pašaipa – nuo to laksto šiurpuliai.

Ir dar, akistata tarp jauno nesuprasto autoriaus ir motinos Irinos, pasisekimo sulaukusios aktorės: tai dar viena stulbinančio meistriškumo scena. Aukščiausio profesionalumo pratybos. Pirmą kartą teatre mes regime tokią žiaurumo kulminaciją tokiame suspaustame jausenų krešulyje: nuo švelnumo iki prarastų jausmų atskleisties, nuo glamonių iki kūnų ir sielų saviplakos – tai kažkas nepamirštamo.

Ir taip scena po scenos, visad regimi kaip aktoriai ar kaip liudininkai besimainančių šviesų ir šešėlių, dramatiškos ironijos ir žmogiškosios sielos kančių žaidime – dešimt puikių aktorių paprasčiausiai ir be išlygų sužavėjo Arsenalo publiką. Norime juos paminėti: Martynas Nedzinskas (Treplevas), Nelė Savičenko (Irina), Agnieška Ravdo (Nina), Darius Gumauskas (Trigorinas), taip pat Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, ir kiti. Visi jie verti didžiausių pagyrų.

Galiausiai entuziastingi aplodismentai visiems.

Paolo A. Paganini, loSpettacoliere.it

****

Žuvėdra. Tačiau tai nėra įprastas Čechovas

Čechovo „Žuvėdra“ buvo jei ne įspūdingiausias, tai labiausiai patikimas spektaklis Venecijos teatro bienalėje. Ta prasme, kad lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymas siūlo išties sėkmingą jungtį (ketinau rašyti kompromisą) tarp būtinybės statyti klasiką ir noro pabrėžti šiandienos publikai, kad teatrinis veiksmas vyksta būtent šiandien ir kad teatrinė kalba negali būti kitokia, tik šiuolaikinė.

Tad personažai, savaime suprantama, vilki gatvėje sutinkamų žmonių drabužiais; scenografijai naudojamos vien metalinės sulankstomos kėdės.

Visi aktoriai puikiai atlieka savo vaidmenį, pasitelkę modernius gestus ir intonacijas ir vieną kitą modernų nesaikingumą, kaip kad smurtas prieš scenos baldus. Vien gydytojas Dornas, su savo ajurvedinės doktrinos sekėjo laikysena, atrodo kiek labiau ekstravagantiškas nei likusieji.

Kone iškart įsitraukę į šį nesuvaržytą stilių ir stimuliuojami dažno kreipimosi į žiūrovus, mielai klausomės pagarbaus ir tikslaus teksto dėstymo. Paradoksalu, tačiau būtent vizualinio blaškymo stygius drauge su dikcijos skaidrumu (aktoriai kalba lengvai ir laisvai, net jei čia niekas jų nesuprastų; ir nors išlaikomas ritmas, mes nesunkai jais sekame net ir skaitydami subtitrus, kas reiškia, jog režisieriui svarbus įsiklausymas) galiausiai sukuria visai neerzinantį radiofoninį efektą. Tad iš naujo klausydamiesi gerai žinomo šedevro mėgaujamės atrasdami aspektus, virš kurių seniau praslysdavome, tarkime, nuorodų į Šekspyro Hamletą šiame Čechovo kūrinyje svarba: ir ne tik dėl įspūdingų motinos-sūnaus scenų. Tam tikrais momentais netgi imama mąstyti apie naują tragedijos versiją, su Klaudijų įsimylėjusia Ofelija... Tačiau Čechovas, kaip žinia, yra choralinis autorius, tad viršų čia, kaip ir įprasta, paima skirtingų individų polifonija, kurių kiekvienas, paniręs pats į save, nepajėgia palaikyti ryšio su kitais: tai tikrų tikriausia visuomenės, kurioje vis dar gyvename, metafora.

Masolino D´Amico, dienraštis La Stampa

****

Toji žuvėdra dabar yra tikra žuvėdra (tačiau iš popieriaus)

Scenoje regime ne personažus, kurie atgyja per juos įkūnijančius aktorius, o aktorius, kurie gyvena per savo personažus, leidžiančius jiems egzistuoti kaip aktoriams. Štai čia pagrindinis skirtumas – plonytis, ir vis tik kupinas reikšmių, – kuriuo pasižymi Čechovo „Žuvėdros“ pastatymas, Oskaro Koršunovo parodytas Venecijos Arsenalo teatre.

Ir iš tiesų, ant praktiškai tuščios scenos prieš prasidedant spektakliui aktoriams išrikiuojamos kelios kėdžių eilės ir ant kiekvienos kėdės pakabinamas lapelis su personažo vardu. Kėdės sustatomos viena už kitos tarsi teatro salėje, tokiu būdu aktoriai sulyginami su žiūrovais, kuriuos regi priešais save, ir jie – tiek žiūrintieji, tiek vaidinantieji – ima laukti savo vaidmens, kuris, kaip personažams, jiems skirtas kartą ir visiems laikams.

Kalbant apie simbolį. Koršunovas išmaniai konstatuoja faktą: Čechovo teatre egzistuojančios aistros nėra konkrečios, tačiau tai nereiškia, kad jų nėra. Dėl ko lietuvių režisieriaus pastatyme atkakliai ištrinama viskas, kas sukuria aliuziją aistroms: pradedant, būtent, nuo akivaizdžiausių simbolių. Čia realybė prasiveržia savo grynuoju pavidalu, maksimalia savo jėga.

Todėl pati pirmoji išnyksta – kaip laisvės ir laimės simbolis – pavadinimo žuvėdra. Ji tampa realia žuvėdra: Treplevas spektaklio pradžioje iš avanscenoje laikomo nešiojamo kompiuterio paleidžia įrašytą paukščio klyksmą. Ir tarsi to būtų negana, žuvėdros simbolis galutinai paneigiamas tada, kai Treplevas Ninos akivaizdoje pistoleto šūviais užmuša popierinę žuvėdrą.

Norint teigti, kad Koršunovo spektaklyje realybė apsireiškia savo maksimalia jėga, užtenka kaip pavyzdį paminėti itin žiaurią antausių ir kumščių laviną, kuria Arkadina užklumpa sūnų apkaltindama jį esant visišku „nieku“. Ir ne mažiau veiksmingas kontrastinis pabrėžimas per pasikartojančius demonstratyvaus komiškumo intarpus: pavyzdžiui, Medvedenka (būtent jis, mokytojas!), užsikertantis žodyje „abejingumas“ tol, kol šis nuskamba kaip „abejingizmas“, rankos paspaudimas tarp Mašos ir Trigorino virstantis rankos lenkimu, bei pranešimas, kuriuo pirmosios dalies metu Treplevas kreipiasi į publiką: „Penkiolikos minučių pertrauka. Kas pavėluos, tas – žuvėdra.“

Tobula šio skvarbaus, kūrybiško ir drauge lankstaus spektaklio sintezė yra jo finalas: Čechovo pjesėje Dornas vedasi Trigoriną link avanscenos šnibždėdamas „Išveskite iš čia Iriną Nikolaevną. Nes Konstantinas Nikolaevičius nusižudė...“, tuo tarpu Koršunovo pastatyme iškart po pistoleto šūvio, kuriuo Treplevas atima sau gyvybę, Dornas apsiriboja žodžiais „Sprogo eterio buteliukas.“ Viską, ką buvo būtina pasakyti, jau pasakė pistoleto šūvis.

Galiausiai galima pernelyg neišsiplėsti apie pribloškiantį aktorių pasirodymą: pirma visų – Martynas Nedzinskas (Treplevas), Nelė Savičenko (Arkadina), Agnieška Ravdo (Nina), Darius Gumauskas (Trigorinas), Dainius Gavenonis (Dornas) ir Rasa Samuolytė (Maša). Vien jų vardai suteikia orumo. Ir šis spektaklis turėtų keliauti po Italiją, kad jį išvystų daugelis darbuotojų, kurie mūsuose apsimetinėja aktoriais.

Enrico Fiore, controscena.net

****

Apnuoginta fikcija susilpnina Čechovo vizijas

Imtis Čechovo visada yra gana drąsus užmojis, ne vien dėl hermeneutiškai sudėtingų santykių procesų, kuriuos dramaturgas kuria vaidmenų plotmėje ir socialinėse potekstėse, bet ypač todėl, kad į tirštą pjesės turinį remiasi itin tankus žodžių audinys. Būtent su šiuo tankiu tenka susiremti Oskarui Koršunovui, kuris savo sugrįžimui į Venecijos teatro bienalę pasirinko Žuvėdrą, taip patvirtindamas, jog šiuolaikiniam žiūrovui skirtiems pastatymams renkasi klasikus.

Jokių artefaktų, vien išgryninta vaidyba. Jokių scenos kostiumų, jokios rafinuotos scenografijos, vaizduojančios vasarojimą rusų užmiestyje, jokių šviesos efektų. Apsiribojimas vien tuo, kas esminga – taip siekiant ištyrinėti personažus ir apnuoginti juos nuo visų paviršutiniškų blizgučių, su kuriais šie užgimė, – galiausiai atsiskleidžia kaip psichologinis smurtas.

OKT aktoriai patvirtina savo aukšto lygio meistriškumą, o lietuvių režisieriaus darbas darkart atsiskleidžia gebąs perteikti aistringos ir liūdnos rusakalbio pasaulio sielos prieštaras.

Tinklaraštis „gbmarchetto“

****

Popierinė žuvėdra

Tai, kas labiausiai stulbina Oskaro Koršunovo „Žuvėdroje“, yra šio spektaklio paprastumas. Modernybė juda kojų pirštų galiukais, scenoje dominuoja santykiai tarp personažų, scenografija nueina į antrą planą, tačiau ne kaip nuolanki scenos tarnaitė, o visad kaip ištikima jos pagalbininkė.

Didelį įspūdį daro tai, kad viskas vyksta natūraliai, iš pažiūros be mažiausių pastangų. Niekas nepaliekama atsitiktinumui, tačiau joks pasirinkimas neatrodo netinkamas. Viskas taip puikiai subalansuota, kad teksto sudėtingumas, regis, išnyksta ir susidaro įspūdis, jog tai, ką regime, negalėtų būti atlikta kitaip. Čechovas perskaitomas ne mums įprastu, tačiau, mano akimis, kur kas tikslesniu būdu. Šioji pjesė pagaliau įgauna gyvybės, pačia tikriausia to žodžio prasme ir visais įmanomais savo aspektais, tad žiūrovas negali neatpažinti savęs žmogiškojoje regimos scenos plotmėje, pirma lydimas juoko, o vėliau su ašaromis akyse, išsiplėtusios ketvirtosios sienos – įveikiančios avansceną ir įtraukiančios parterį – įsuktas į veiksmo sūkurį. Puikūs aktoriai geba išlaikyti personažus nuolatinėje pusiausvyroje tarp šviesos ir prarajos, pasirengusius kristi į vieną ar į kitą pusę, tačiau išsilaikančius, ir tokiu būdu perteikia visą jų pilnatvę, ne kaip paprastus veikėjus, o kaip tikrų tikriausius žmones, nenorinčius būti tokiais, kokie yra tikrovėje, tačiau kuriems nelemta būti niekuo kitu.

Sunku glaustai aptarti šį spektaklį, nes jo grožis slypi pirmiausia detalėse. Užčiuopiame jį Polinos ašarose, moters, reginčios savo santuokos skurdumą kaskart sutuoktiniui pravėrus burną; Trigorino ironijoje, kai šis išsitraukia užrašų knygelę neiškart, o tik tada, kai Maša apie tai jam primena pavadindama Trigoriną rašytoju, abiems gerokai įkaušus; naujame Ninos apdare, kuris anksčiau už kitus pasirenkamas juodas, nes Ninos gedulas prasideda Trigorinui išvykus; Arkadinos geste, kuomet moteris dovanoja kelis rublius ne tarnams, o vienam iš žiūrovų, su viltimi, jog ją atmins už tai, kas jai svarbiausia: Arkadinos buvimą aktore; nudelbtame Dorno žvilgsnyje, kuris neatidžiu rankos paspaudimu prisipažįsta esąs niekas; galiausiai Ninai netekus visų savo iliuzijų, po to, kai ji išgyvena idealą realybės menkystėje. Šį grožį regime taip pat ir popierinėje žuvėdroje, iš to paties popieriaus, kuris neduoda ramybės jaunajam rašytojui Kostiai: žuvėdroje, kurios grožiu įsimylėjėliai pirma dalijasi, ir kuri vėliau nušaunama.

Valeria Patota, italų dramaturgė

****

Venecijos bienalė kasmet

Tuo tarpu išties neprastas buvo lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis Žuvėdra. Emocionalus, fiziškas ir skausmingas iki pat melodramos ribų, šis spektaklis jaudina pirmiausia dėl savo aktorių profesionalumo: prieš mus atsiskleidžia puikiosios sielos – Baltijos sielos, – nepaisant, o gal kaip tik dėl scenos ir kostiumų atsisakymo. Gaila, kad išbraukiamos finalinės pjesės replikos („Išveskite iš čia Iriną“, ir t.t.), bet gal tuo siekta apriboti tiek žiūrovų, tiek aktorių ašaras in extremis. Nestebina tai, jog Koršunovo ir jo bendražygių esama Romain Gary (Roman Kacev artimiesiems) žemiečių, šio „ekstremalaus jautrumo“ rašytojo, „kuris net ir suaugęs galėjo viešai pratrūkti ašaromis ir kūkčioti apie gerą ketvirtį valandos. Ko norėti, kai esi iš Vilniaus!“

Camilla Tagliabue, dienraštis il Fatto quotidiano

****

Apie Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“ ir kūrybines dirbtuves Venecijos bienalėje

Man teko matyti daugybę Čechovo pastatymų, kuriuose pasirenkamas tiesiog melancholiškas kelias. Taip aktoriai yra priversti tiesiog komentuoti kuriamus pjesės charakterius bei jų emocijas. Tokiu atveju Čechovo pjesė tiesiog užblokuojama, nepaliekant erdvės absoliučiai jokiems emociniams lūžiams.

Režisieriui Oskarui Koršunovui pavyko pastatyti spektaklį, kuriame emocijos yra tikros, o pjesės charakteriai persipynę su aktorių asmenybėmis. Staiga pasijunti tarsi būtum režisieriaus ir jo aktorių trupės repeticijoje. Atrodo, jog jie negali išeiti iš savo veikėjų būsenos, nepriklausomai nuo to, kokia scena tuo metu yra pačiame įkarštyje – jų ar ne jų. Aktoriuose visuomet išlieka jų personažai, taip niekuomet nesulaužant iliuzijos, kuriamos žiūrovams.

Finalinėje Ninos ir Konstantino scenoje aktorius, vaidinęs Konstantiną, dar ilgai sustingęs klausėsi išeinančios Ninos žingsnių aido. Šis akcentas ženkliai sustiprino finalinės scenos energetiką bei dar labiau „užaugino“ aktoriaus Martyno Nedzinsko kuriamą personažą – matydami tokią neviltį Konstantino elgesyje žiūrovai pajunta, jog tuoj nutiks kažkas baisaus. Tuo metu netgi atrodo, jog Nina išties gali mylėti Konstantiną, nepaisant to, jog nuo pat pradžių jis jai nerūpėjo, ji nelaikė jo geru rašytoju. Visgi, finalinėje scenoje mes galime įžvelgti ryškų pasikeitimą tiek Ninos personaže, tiek aktorėje, vaidinančioje Niną – ji galiausiai suvokė ko iš tiesų nori iš savo gyvenimo. Nina suprato, jog jos likimas, sprendimai ir galiausiai pats gyvenimas pavertė meilę Konstantinui neįmanoma – ji pernelyg stipriai myli Trigoriną.

Kitas itin mane palietęs dalykas – tai ryšys tarp motinos ir sūnaus. Koršunovo „Žuvėdroje“ mačiau gilų ir tikrą konfliktą, kilusį iš motinos pavydo Konstantinui. Itin įstrigo scena, kurioje motina tiesiog daužo savo sūnų.

Aš suprantu, kaip sunku atrasti tokius aktorius, kurie, visų pirma, patys tiki tuo, ką daro, todėl geba sukurti tokius gyvus charakterius.

Teko stebėti Koršunovo vedamas kūrybines dirbtuves „Hamleto“ tema. Čia režisierius tiesiog leido aktoriams jaustis laisvai. Jis tiesiog davė jiems pirmą impulsą, sukurdamas tam tikrą situaciją. Jis pasakė: „Kiekvienas iš jūsų esate Elsinore“. Ir tada aktoriai pradėjo improvizuoti scenoje. Žingsnis po žingsnio, improvizacija po improvizacijos kiekvienas aktorius savyje nubrėžė tam tikras linijas, taip sukurdamas savitą charakterį. Pasak Koršunovo, aktoriams svarbu įsiklausyti vienas į kitą ir jausti bendrą kompoziciją.

Režisierius parodė mums šiuolaikinį būdą skaityti ir vaidinti „Hamletą“ bei apskritai Šekspyrą, paremtą Jano Kotto teorija, teigiančia, jog Šekspyras yra mūsų amžininkas. Čia kiekvienas Šekspyro veikėjų siaubingas veiksmas atliekamas vardan nepažabojamo galios siekimo, nesvarbu apie kurį laikmetį kalbėtume.

Dirbtuvėse Koršunovas mūsų klausė, kodėl „Hamlete“ Gertrūda taip skuba ištekėti už Klaudijaus? Tik tam, jog išlaikytų savo galią. Kodėl Klaudijus nori, jog Hamletas pasiliktų Elsinore? Tik tam, jog galėtų kontroliuoti jį bei pažaboti jo galią.

Koršunovas vedė aktorius konkrečiu ir itin realistiniu keliu vaidmens link. Visiškai paprasta ir konkreti informacija padėjo jiems būti stipriems ir tikriems.

Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau pastebėti – režisierius nuolatos aktoriams kartojo, jog svarbi kiekviena scena, nesvarbu kokios apimties ji bebūtų. Pasak jo, kiekviena scena turi savo minimumą ir maksimumą, o kuri iš šių dalių dominuos, priklauso tik nuo aktorių išliejamos energijos.

Manuel Capraro, jaunosios kartos italų režisierius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"