Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

J. Budraitis: „Gyvenau paskendęs kino atmosferoje“

 
2015 11 26 8:00
Aktorius, fotografas ir diplomatas Juozas Budraitis.
Aktorius, fotografas ir diplomatas Juozas Budraitis. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Norėta išleisti fotografijų albumą, o parengtas leidinys su Juozo Budraičio mintimis, kurias lydi fotografijos, filmų premjerų anonsai iš spaudos, kino kritikų recenzijos, kolegų ir žiūrovų laiškai bei telegramos. Tačiau ir į šią storoką knygą neįmanoma sutalpinti kultūros ir kino žmogaus, J. Budraičio, visos kūrybos bei gyvenimo.

Knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatyta Vilniaus paveikslų galerijoje, pažymint Lietuvos aktoriaus, fotografo ir diplomato J. Budraičio 75 metų sukaktį. Per renginį buvo pasakojama apie leidinį, diskutuojama apie kiną.

Vakaro vedėja dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė teigė, kad ir knyga, ir proga yra išskirtinės. J. Budraitį ji vadino ir leidinio autoriumi, ir herojumi. „Įprasta, kad gimtadienio proga dovanojamos dovanos. O jūs pasielgėte priešingai, – į aktorių kreipėsi vakaro vedėja. – Jūs padovanojote mums, gerbėjams, žiūrovams, visuomenei, puikią knygą apie savo epochą, žmones, su kuriais dirbote.“

Kaip antri namai

L. Kaminskaitės-Jančorienės nuomone, lietuviško kino istorija iki šiol nepakankamai įvertinta. Todėl kalbėjimas ir rašymas apie jį mažina ne tik informacijos stoką, bet ir prarają tarp skirtingų kartų. J. Budraičio ji prašė papasakoti, kaip kilo tokios knygos idėja ir apie jos rengimo užkulisius.

„Gyvenau, paskendęs kino atmosferoje, – kalbėjo aktorius. – Nebuvo dienos be filmavimo aikštelės, ji man buvo kaip antri namai. Taip ir gyvenau tą laikotarpį.“ Jis kukliai teigė, daugiau nieko tokio nenuveikė, visa kita padarė dr. Margarita Matulytė. „Ji padarė milžinišką darbą, pats nustebau, kai pamačiau, – teigė J. Budraitis. – Surinkta gausybė medžiagos.“ Iš tiesų abudu yra vadinami knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ autoriais.

Turėjo būti albumas

J. Budraitis pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo fotografijos parodų Maskvoje ir Vilniuje. Po šių ekspozicijų jam kilo mintis išleisti nuotraukų albumą. Idėją palaikė Raimondo Paknio leidykla. Buvo sutarta dėl bendradarbiavimo. Netikėtai J. Budraitis sužinojo, kad knygos sudarytoja bus vizualinės kultūros tyrinėtoja M. Matulytė. „Staiga buvo išsakyta mintis galbūt nedaryti „nuogo“ albumo, bet tą kino epochą paversti gyvenimo apžvalga“, – atskleidė aktorius. Pamažu išryškėjo kitokie knygos kontūrai ir galiausiai ji buvo išleista.

Renginyje dalyvavo filosofas dr. Leonidas Donskis (kairėje), kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, vizualinės kultūros tyrinėtoja dr. Margarita Matulytė ir aktorius Juozas Budraitis.
Renginyje dalyvavo filosofas dr. Leonidas Donskis (kairėje), kino istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, vizualinės kultūros tyrinėtoja dr. Margarita Matulytė ir aktorius Juozas Budraitis.

Kino bacila

Per leidinio pristatymą J. Budraitis prisiminė, kad kino bacila visam gyvenimui jį užkrėtė režisierius Vytautas Žalakevičius. Pasak aktoriaus, kitas daug nulėmęs žmogus buvo režisierius Almantas Grikevičius. Jis teigė, kad svarbūs buvo ir kiti knygoje minimi vyrai, tuo metu dirbę kine. Todėl knygoje pasakojama apie juos ir 22 pačiam J. Budraičiui labai reikšmingus filmus. O moterų, kaip žinia, tais laikais lietuviškame kine buvo nedaug.

Vaidyba be žodžių

Pirmas knygos skaitytojas buvo filosofas dr. Leonidas Donskis. Per renginį jis sakė, kad tėvai žavėjosi J. Budraičiu ir pačiam jis nuo vaikystės darė didelį įspūdį. L. Donskis stengėsi pamatyti viską, ką kūrė šis aktorius. „Visą kiną pradėjau savotiškai interpretuoti per patirtį, kurią gavau, žiūrėdamas J. Budraičio atliekamus vaidmenis“, – teigė filosofas.

Apibūdindamas, kuo sovietmečiu buvo ypatingas lietuvių kinas, L. Donskis vardijo: vakarietiškumu, kitokiais nei rusų aktoriais, kurių žvilgsnis, kūno kalba ir apskritai vaidyba buvo kitokie. Filosofas priminė, kad lietuviškuose filmuose vaidino labai geri teatro aktoriai, o J. Budraitis buvo tikras kino aktorius.

„Manau, jis buvo pirmasis, sukūręs vaidybą be žodžių“, – sakė L. Donskis. Jis teigė, kad J. Budraitis vaidino žvilgsniu, pauze, tyla. Anuomet tai buvo modernus dalykas.

L. Donskis prisiminė, kad sovietmečiu Lietuva buvo nuostabių aktorių vyrų šalis. O, tarkime, Latvija – moterų. Tai iš dalies atsispindi knygos pavadinime – „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“, nors yra ir daugiau prasmių.

Į aktoriaus Juozo Budraičio knygos pristatymą susirinko daug kultūros žmonių. Buvo ir sūnus Martynas Budraitis (centre), Nacionalinio dramos teatro direktorius.
Į aktoriaus Juozo Budraičio knygos pristatymą susirinko daug kultūros žmonių. Buvo ir sūnus Martynas Budraitis (centre), Nacionalinio dramos teatro direktorius.

Kelias per filmus

Knygos autorė M. Matulytė taip pat kalbėjo apie leidinio atsiradimo etapus. Pirmiausia buvo vizija apie fotografijų albumą, kurį ji buvo pakviesta sudaryti. Po to, kai susitiko su J. Budraičiu, kelios replikos ir popieriai iš archyvo pakišo mintį apie knygą. M. Matulytė neskubėjo kurti leidinio struktūros. Įsiklausė į tai, ką diktavo archyvinė medžiaga, aktoriaus prisiminimai. Išryškėjo mintis apie filmais matuojamą gyvenimą, kaip yra sakęs pats J. Budraitis. „Pamaniau, kad palankiausia būtų papasakoti apie kino kelią per filmus“, – sakė M. Matulytė. Autorė tikisi, kad knyga bus perskaitoma vienu įkvėpimu. Ji atskleidė per pokalbius supratusi, koks aktorius yra atsakingas, jautrus, kuklus žmogus, taupus žodžiui.

Knygos įvade svarstydama apie aktoriaus kelią, M. Matulytė pažymėjo, kad „Budraitis įsimenantis, mokantis prijaukinti žiūrovą, užvaldyti jo jausmus, pavergti sąmonę. Nevalingai prisiriši prie šio žmogaus iš kitapus ekrano. Paaiškinti tokiai traukai naudojama charizmos sąvoka, bet ji per siaura, kad galėtų apibūdinti iš asmenybės sklindančią ypatingą šilumą, kurią pajunta net paukščiai...“

Per 100 vaidmenų

„Ši knyga yra be galo vertingas mūsų kultūros dokumentas, – sakė L. Donskis. – Ji puikiai sudaryta ir pasakoja apie J. Budraitį per viską: prisiminimus, refleksijas, scenarijus, laiškus...“ Filosofas prisipažino, kad pačiam norėtųsi apie tokį puikų aktorių parašyti bent esė.

Kaip teigė leidėjai, knyga – tai aktoriaus žvilgsnis į savo profesinę kasdienybę, magiškos meno srities „virtuvę“. Ilguose pokalbiuose su vizualinės kultūros tyrinėtoja dr. M. Matulyte jis pasidalijo atsiminimais apie patirtį filmavimo aikštelėse, susikaupimo ir įtampos momentus, džiaugsmo ir atsipalaidavimo akimirkas. Aktoriaus mintis lydi fotografijos, filmų premjerų anonsai iš spaudos, kino kritikų recenzijos, kolegų ir žiūrovų laiškai, telegramos, sveikinimai.

J. Budraitis sukūrė per 100 vaidmenų kine, teatre, televizijoje, dirbo su lietuvių, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kazachų, čekų, bulgarų, vokiečių kino režisieriais. Kadangi knygoje neįmanoma aptarti visos veiklos, išskirti 22 filmai, kurie atskleidžia idėjų, temų, žanrų įvairovę.

Ieškodami chronologinių ribų apibrėžties autoriai apsiribojo J. Budraičio kūryba iki nepriklausomybės atgavimo – intensyviausiu, reikšmingiausiu ir įdomiausiu darbo kine laikotarpiu. Knygos paantraštė „pasaulis, kuris priklausė vyrams“ tik su vienos raidės paklaida perkelia situaciją į praeitį – pateikiama tiesioginė aliuzija į V. Žalakevičiaus nerealizuotą filmo scenarijų „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“. Prasmingai sutapo, kad leidinyje kūrybinė biografija pradedama juosta „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), o užbaigiama „Savaitgaliu pragare“ (1987) – paskutiniu šio režisieriaus filmu, kuriame aktorius dirbo.

Kaip buvo kalbėta per knygos pristatymą, pavadinimas atspindi ir lietuvių kino epochą, pasižyminčią vyriškumu ne tik dėl kūrybinę laisvę varžiusių ir ypatingos stiprybės pareikalavusių politinių sąlygų, bet ir dėl kino kūrėjų kartos, kurioje iš tikrųjų dominavo vyrai. Leidinio herojai – modernaus kino meno stilistiką sovietmečiu formavę ir humanizmu grįstas etines vertybes skleidę kūrėjai. Ši retrospektyvinė kelionė skirta jų išgyvento laiko – ištisos kino epochos – atminimui.

L. Donskio nuomone, knyga apie J. Budraitį „prašyte prašosi“ tęsinio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"