Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

J. Janulytės švytėjimas – užtemimas – nušvitimas

 
2015 10 27 6:00
„Norisi kuo ryškesnių idėjų“, – sako naują kūrinį pristatanti kompozitorė Justė Janulytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“, kompozitorė Justė Janulytė, choras „Jauna muzika“ ir elektronikos virtuozai iš Italijos ruošiasi bombos sprogdinimui – muzikos priemonėmis.

Naujausias didelio tarptautinio atgarsio sulaukiančios J. Janulytės kūrinys „Švytėjimas“ tyrinėja branduolinio sprogimo energetiką ir poetiką, tap pat reflektuoja vieną žiauriausių žmonijos tragedijų. „Švytėjimas“ – tai šimtai tūkstančių saulių danguje ir apokaliptinė tuštuma. Kūrinys, skambėsiantis Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje ryt, spalio 28 dieną, skirtas pirmojo atominės bombos sprogdinimo aukoms atminti ir yra dedikuotas 80-metį švenčiančiam estų kompozitoriui Arvo Pärtui. Prieš labai ryškų blyksnį LŽ kalbino jo sumanytoją ir autorę Justę Janulytę.

– Ar jūsų kūrybos principas: geriau mažiau, geriau lėčiau, bet kad būtų bomba?

– Teoriškai taip, less is more (mažiau yra daugiau). Geriau vienas kūrinys ir dešimt jo atlikimų nei dešimt vienkartinių premjerų. Norisi kuo stipresnių, ryškesnių idėjų ir kuo grynesnio, nuskaidrėjusio, subrandinto jų pavidalo. Kita vertus, kad išgautum tam tikrą kokybę, reikalinga ir atitinkama, bent minimali kiekybė, darbo nuoseklumas, formos palaikymas, todėl stengiuosi per metus parašyti bent po vieną kūrinį. Kartais, atrodytų, blankesnis darbas tampa puikia dirva kitam, esmingesniam kūriniui atsirasti. O kartais regisi, lyg apskritai rašytum vis tą patį, vieną kūrinį, tik atskirais opusais atskleistum skirtingus jo aspektus, tarsi iš skirtingų pusių ar atstumų apžiūrinėtum tą patį objektą. Taip mąstant ribos tarp atskirų kūrinių išnyksta, imi mąstyti ciklais, etapais ir visą kūrybinę produkciją vertinti kaip vientisą muzikinių patirčių srautą. Kartais net seno kūrinio nauja interpretacija duoda daugiau peno apmąstymams, pastūmėja pirmyn suvokimo keliu nei visai naujo kūrinio premjera.

Skaidri lyg vanduo visuma

– Ar jūsų kuriama monochrominė muzika – pasigėrėtina– ir jos principai vis dėlto nevaržo, neįkalina, netampa rėmais ar pančiais?

– Na, taip, šią mano monochromiją / chromofobiją galima suvokti ir kaip savanorišką įsikalinimą, susivaržymą, ir sykiu kaip visišką laisvę daryti tai, kas labiausia traukia, kas įdomiausia ir labiausiai stimuliuoja. Kurti ne pagal bet kokius pasiūlymus ar užsakymus be jokios atrankos, bet atvirkščiai, visai savarankiškai generuoti kūrinių idėjas, jiems ieškoti tinkamiausios instrumentuotės, numatyti kūrinio trukmę, kontekstą, atlikėjus ir kitus būtinus elementus. Ne visada, žinoma, mano norai atitinka galimybes ir realią paklausą, tada tenka leistis į kompromisus. Monochrominis kūrybos metodas per dvylika metų nuo pirmojo, sąmoningai sukurto tokio tipo kūrinio (dviem fortepijonams) vis dar teikia įkvėpimo ir pamažu, man regis, skleidžiasi vis įvairesnėm formom. Pavyzdžiui, birželį Paryžiaus filharmonijoje įvyko kūrinio „Plonge“ premjera violončelei ir 12 balsų (atliko prancūzų vokalinis ansamblis Sequenza 9.3 ir violončelininkas Henri Demarquette), taigi atrodytų, ne visai monochrominė sudėtis, bet kūrinys pratęsia ir papildo ankstesnes patirtis. Balsai čia veikia tarsi violončelės rezonansas, kuris pamažu ją skandina. Arba 2012 metų kompozicija „Debesų stebėjimas“ balsams, pučiamiesiems ir styginiams: atskiros instrumentų grupės tarsi uždari pasauliai funkcionuoja trijose skirtingose laiko dimensijose (šiemet kūrinys nominuotas Monako Princo Piero fondo kompozicijos premijai – red.). Naujajame kūrinyje „Radiance“ grįžtu į grynai monochrominę instrumentuotę – kūrinys parašytas dviem vokaliniams ansambliams, kurie renesansiniu venecijietiškos tradicijos cori spezzati principu iš pradžių antifonuoja vienas kitam, kol pamažu ilgėjančios jų aktyvumo fazės vis labiau persikloja, kol visiškai susilieja.

– Netrukus „Radiance“ premjera. Kaip apskritai jaučiatės prieš kūrinių pirmąjį atlikimą? Dėl ko esate visiškai tikra, dėl ko – abejojate?

– Dėl tam tikrų detalių visada kyla abejonių, bet svarbu jaustis užtikrintai dėl visumos, o čia ji, man atrodo, yra aiški ir skaidri lyg vanduo. Paskutinių repeticijų dienomis tenka išspręsti daug techninių klausimų, sužiūrėti, kad viskas kuo sklandžiau veiktų, juk naudojama labai sudėtinga elektronika, įgarsinimas, apšvietimas, monitoriai su chronometrais ir panašiai. Laimė, dirbu su nuostabia grupe, maestro Vaclovo Augustino vadovaujamu choru „Jauna muzika“ ir elektronikos asais iš Italijos Antonello Raggi ir Michele Tadini, su kuriais prieš penkerius metus sukūrėme „Smėlio laikrodžius“, multimedijų performansą keturioms tiulio cilindruose grojančioms violončelėms, gyvajai elektronikai ir vaizdo projekcijoms. Po jo liko didelis noras dirbti toliau.

Mistiški sutapimai

–Tai dedikacija A. Pärtui. Esate bendravusi su šiuo estų kompozitoriumi?

– Deja, neteko tokios garbės – asmeniškai susitikti. Bet su „Aidijos“ choru kadaise dainavome jo kūrinių, daugumą kitų esu girdėjusi. Šio autoriaus kūrybos švarumas, racionali prigimtis ir didžiulis emocinis, fizinis, dvasinis poveikis visada man buvo pavyzdys. O iš anksto neplanuota dedikacija tapo tarsi neišvengiama ir labai natūrali, kone mistiškų sutapimų rezultatas. Nors kūrinio idėją, viziją turėjau labai seniai, struktūra buvo aiški prieš keletą metų, vis neradau tinkamiausios, tiksliausiai idėją išreiškiančios muzikinės medžiagos. Kūrinys buvo seniai parašytas, bet manęs vis neįtikindavo, taigi rami nebuvau. Kone paskutinę minutę, nepaaiškinamos intuicijos vedama, prisiminiau A. Pärto „Passio Domini Nostri Jesu Christi secundum Joannem“, kurios paauglystėje klausydavausi daugybę kartų mėgindama įminti mįslę. Nusprendžiau pagaliau susirasti finalo natas: vien iš klausos (nors mano klausa absoliuti) nesugebėdavau jų iššifruoti. Ir iš tiesų, išvydus natas paaiškėjo, kad klausa fiksuojamos natos gerokai skiriasi nuo realiai užrašytųjų. Tai todėl, kad A. Pärtas savo muzikoje naudoja labai specifinius garsų santykius, intervalus, kylančius iš jo tintinnabuli principo. Jų skambėjimas, persiklojimas sukelia dažnių interferencijas, permušimus ir dėl to realus garsinis rezultatas gerokai atitrūksta nuo partitūros, paprastai tariant, atsiranda daugybė papildomų dažnių ir vibracijų. Šį efektą sustiprina ir balsai, kurių spektras yra gerokai turtingesnis nei instrumentų. Tą patyrus ir suvokus, netikėtai atėjo ir mano pačios kūrinio nušvitimas. „Radiance“ medžiagą grindžiantys garsiniai tyrinėjimai, įtampa kuriama panašiu garsų interferencijų principu. Viskas prasideda nuo dviejų unisonų (oktavos atstumu), kurie skamba ir kaip vienis, ir kaip didžiulę įtampą, vidinį prieštaravimą, yin ir yang dualumą simbolizuojantis fenomenas. Trauka tarp šių dviejų polių, iš to kylantis skilimas, panašus į spinduliavimą, ir spindulių persiklojimas veda į neišvengiamą sprogimą ir dvejopą, dviprasmišką būseną – išlaisvinantį, išvalantį švytėjimą arba destruktyvią radiacijos sukeltą katastrofą ir po jos liekančią tuštumą. Grįžtant prie A. Pärto, yra dar keletas netikėtų sutapimų. Jo „Passio“ sukurta mano gimimo metais, o man dabar tiek metų, kiek buvo nukryžiuotam Kristui. Kūrinys skirtas pirmojo atominio bombardavimo Japonijoje prieš 70 metų aukoms atminti, tad žanras galėtų būti įvardijamas ne tik requiem, bet ir passio.

– Kaip apskritai kilo tokia mintis? Kodėl atominis bombardavimas Japonijoje?

– Reikėtų prieš tai šiek tiek paaiškinti pavadinimą. Vertimas į lietuvių kalbą – švytėjimas – tik viena iš prasmių. Anglų ir prancūzų kalba jis vadinasi „Radiance“, ir tas terminas turi daug skirtingų prasmių bei poteksčių – ir švytėjimas, ir spinduliavimas, ir spindėjimas, ir radiacija, ir dar daugiau niuansų. Lietuvių kalboje visas šias prasmes apimančio termino nėra. O idėja kilo bene prieš ketvertą metų, per „Smėlio laikrodžių“ gastroles. Vėl kaip labai aiški vizija, muzikinė ir kartu labai vizuali idėja. Nors pirminis blyksnis, impulsas buvo labai aiškus ir jo esmė nepakito, tačiau galutinį pavidalą įgijo ne iš karto. Iš pradžių atsispyriau nuo pseudomokslinės teorijos apie materijos / antimaterijos egzistavimą ir sprogimą, kuris įvyktų, jei riba tarp šių pasaulių išnyktų. Vėliau pradėjau domėtis branduolinės bombos anatomija. Egzistuoja du bombų tipai (vandenilinė ir atominė), vienu atveju priešingo krūvio atomai jungiasi, kitu atveju – skyla ir tai sukelia sprogimą. Mano kūrinys paremtas abiem šiais principais, veikiančiais vienu metu: dviejų chorų skilimas lemia jų jungimąsi.

Vėliau ši visiškai abstrakti idėja įgijo papildomą kontekstą ir semantinį sluoksnį. Šiemet sukanka 70 metų nuo pirmosios atominės bombos sukūrimo ir pirmojo atominio bombardavimo Japonijoje. Šis istorinis faktas interpretuojamas įvairiai. Mokslinės pažangos požiūriu tai atrodo pozityvus pasiekimas, tačiau išradimo praktinis pritaikymas, bombą numetus ant Hirošimos ir Nagasakio miestų, tapo apokaliptine katastrofa. Panašiai veikia ir mūsų kūrinio mechanizmas. Choro balsai generuoja garsus, kurie jiems iš pradžių sukuria harmoningą aplinką, bet vėliau visa tai atsisuka prieš juos pačius. Tai pasiekiama gyvai įrašinėjant balsus, transformuojant ir deformuojant tarsi radiacijos veikiamus kūnus, tolinant juos nuo centrų link klausa negirdimų ultra– ir infra– dažnių. Finalas – lux aeterna (lot. amžinosios šviesos) švytėjimo muzikinė metafora.

Šeima ir atotrūkis nuo realybės

– Gyvenate Italijoje, esate laukiama įvairių šalių muzikos festivaliuose. Kas jums yra namai? Esate pasaulio kompozitorė?

– Mano namai yra mano vidinis, savas pasaulis (šį genialų atsakymą skolinuosi iš Petro Geniušo), o jį sudaro kilmė, šaknys, mane suformavusi aplinka ir visos naujos patirtys bei kontekstai, kurie paradoksaliai padeda dar geriau suvokti prigimtinę genetiką. Per fizinį atstumą ji tampa dar aiškesnė.

– Jei kas pasisiūlytų užsakyti avangardinę operą, sutiktumėte?

– Kodėl gi ne? Nors dirbu su gana abstrakčiomis koncepcijomis, dabartinė operos samprata yra labai plati, o menų sintezė, polisensorinės meno patirtys mane visada traukė. Yra begalė įmanomų interpretacijų, kodų šifruoti šį žanrą.

– Jūsų kūrybinis gyvenimas tam tikru požiūriu irgi švytėjimas. Juk taip?

– Čia iš kurio taško pažiūrėsi. Praktinio, kasdienio, „normalaus“ gyvenimo su dviem mažais vaikais kontekste kartais panašiau į užtemimą. (Juokiasi.) Beje, esu parašiusi kūrinį tokiu pavadinimu, „Eclissi“, su netiesiogine užuomina į kadaise mano labai mėgto režisieriaus Michelangelo Antonioni filmą. Tam tikras kūrinio rašymo etapas reikalauja maksimalios fizinės ir protinės koncentracijos, visiško atotrūkio nuo realybės, bent jau man. Tačiau tada ir tik tokiu būdu gimstančios idėjos akimirka prilygsta nušvitimui. Matyt, riba tarp šių dviejų, visiškai priešingų polių, užtemimo ir švytėjimo, labai nežymi arba tai tiesiog dvi neatsiejamos to paties reiškinio pusės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"