Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

J. Šurnaitė: režisierė, pasislėpusi Nacionalinėje filharmonijoje

 
2016 11 18 6:00
Jurga Šurnaitė vaikus su klasikine muzika pažindina teatralizuotai, siekia, kad renginys šeimai būtų prasmingas.
Jurga Šurnaitė vaikus su klasikine muzika pažindina teatralizuotai, siekia, kad renginys šeimai būtų prasmingas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jurga Šurnaitė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje režisuoja muzikinę Kristinos Vasiliauskaitės pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Pirmąkart ją kūrė beveik prieš dešimtmetį – 2007 metais. Teatralizuotų koncertų režisierė, rinkdamasi teatro specialybę, mynė tėčio, aktoriaus Antano Šurnos pėdomis. Tačiau greitai aktorystę iškeitė į režisūrą – ėmė kurti vaikams.

Senąją, gerai pažįstamą Eglės ir Žilvino pasaką scenoje seks močiutė burtininkė – aktorė Gražina Urbonaitė. Bus rodomos J. Šurnaitės ir dailininkės Astos Urbonaitės vaizdo projekcijos, kurias autorės sukūrė pirmajam koncertui.

„Greitai praėjo laikas, bet graži projekcija liko. Mažiems vaikams sunku vien klausytis muzikos, todėl vaizdai, asociacijos – povandeninis pasaulis, krintantys burbulai, besisukantys malūnėliai – kuria nuotaiką, padeda labiau įsiklausyti ir kalba vaikų kalba“, – pasakojo režisierė, „Eglę žalčių karalienę“ statanti jau antrąkart.

Koncerte „Ant ledo atsirado rožė“ vaidino Lina Budzeikaitė ir Simonas Storpirštis. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Koncerte „Ant ledo atsirado rožė“ vaidino Lina Budzeikaitė ir Simonas Storpirštis. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Populiariausi – koncertai šeimai

Sekmadienio koncertai šeimai yra itin lankomi sostinės Nacionalinėje filharmonijoje. J. Šurnaitė vaikus su klasikine muzika pažindina teatralizuotai, siekia, kad renginys būtų prasmingas.

Koncerte gros Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo Martyno Staškaus. K. Vasiliauskaitė devynių dalių orkestrinėje siuitoje pasakoja apie gėrio ir blogio kovą, remdamasi Salomėjos Nėries poema. Scenoje ji siūlė rodyti ir M. K. Čiurlionio paveikslus. „Pamaniau, kad tai būtų pernelyg akademiška vaikams. Koncertas skirtas šeimai, kad visi pasiklausytų tiesiogiai atliekamos, įdomiai iliustruotos muzikos. Gerų renginių vaikams – ne per daugiausia“, – svarstė režisierė.

Iš pirmosios „Eglės žalčių karalienės“ (2007 metais) išsaugotas Monikos Vaitkutės piešinys. Tuomet Nacionalinėje filharmonijoje buvo surengta jaunųjų dailininkų paroda.
Iš pirmosios „Eglės žalčių karalienės“ (2007 metais) išsaugotas Monikos Vaitkutės piešinys. Tuomet Nacionalinėje filharmonijoje buvo surengta jaunųjų dailininkų paroda.

J. Šurnaitė yra režisavusi ir daugiau koncertų Filharmonijoje. Čia skambėjęs „Pykšt, paukšt, šmaukšt!“ – koncertas-pokštas su šokiais ir įvairių kompozitorių kūryba. Vienas amerikiečio muziko Leroy Andersono parašytas solo buvo atliekamas senovine rašomąja mašinėle.

Anksčiau ji statė Vidmanto Bartulio ciklą „Keturios stichijos“. Pasaką „Ant ledo atsirado rožė...“ atliko muzikai – fleitininkė Lina Baublytė ir pianistas Povilas Jaraminas – kartu su aktoriais Lina Budzeikaite ir Simonu Storpirščiu.

Tad režisuodama muzikinę pasaką Jurga sutelkia ir atlikėjus, kuriems vadovauja dirigentas, ir aktorius, kuriuos iš anksto parenka. „Žinoma, pirmiausia klausausi muzikos, nes ji čia – svarbiausia. „Pykšt, paukšt, šmaukšt!“ man priminė cirką, todėl scenoje veikė cirko direktorius – muzikologas Viktoras Gerulaitis, kuris vaikams pristatė kūrinius. V. Bartulio muzika buvo archajiška, jai ieškojau lietuviškų sakmių apie žemę, orą ir kitas stichijas. Muziką dažnai matau vazdais, o apie ją papasakoju teatrinėmis priemonėmis“, – kalbėjo Jurga.

Pasaka-animacinis filmas „Lukošiukas“. /Kadras iš filmo
Pasaka-animacinis filmas „Lukošiukas“. /Kadras iš filmo

Aktorė, norėjusi būti nematoma

J. Šurnaitė televizijos režisūrą studijavo Henriko Šablevičiaus kurse, prieš tai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ji buvo įstojusi mokytis vaidybos pas režisierių Joną Vaitkų. Suvaidino J. Vaitkaus klinikinėje baladėje „Dar kartą apie tą patį“, Justino Marcinkevičiaus „Vėlinių“ inscenizacijoje. „Pajaučiau, kad save rodyti – ne man. Režisuojant spektaklį gali pasislėpti, niekas tavęs gali nė nepažinoti“, – tikino Jurga, vėliau su dailininke A. Urbonaite sukūrusi animacinį filmą „Lukošiukas“, taip pat pagal K. Vasiliauskaitės muzikinę pasaką.

Aktoriaus Antano Šurnos dukra Jurga aktorystę iškeitė į režisūrą, ilgą laiką dirbo Kino studijoje, kur filmams parinkdavo aktorius. /Romo Jurgaičio nuotrauka
Aktoriaus Antano Šurnos dukra Jurga aktorystę iškeitė į režisūrą, ilgą laiką dirbo Kino studijoje, kur filmams parinkdavo aktorius. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Režisierė yra kino ir teatro aktoriaus Antano Šurnos dukra – jis gimė Tarptautinę teatro dieną. Ar ją minėti šeimoje buvo įprasta? „Minėdavome, vaikystėje sukausi teatre, savo diplominį darbą – Haroldo Pinterio pjesę „Mechaninis padavėjas“ – stačiau Jaunimo teatre. Paskui ilgą laiką dirbau Kino studijoje – filmams rinkdavau aktorius, rengdavau bandymus. Tad ir režisūra iki šiol tik ėjo greta, – sakė pašnekovė, mėgstanti belgų režisierių brolių Dardenne'ų filmus. – Jų kinas – pusiau dokumentinis, be pompastikos, specialiųjų efektų, puošnių kostiumų ir ypatingo grimo. Apie paprastus žmones ir jų sudėtingas istorijas.“

Jei kurtų teatre, Jurga norėtų toliau kurti vaikams. Pasakos žanras, pasak režisierės, atveria daugiausia galimybių fantazijai ir kūrybiškumui.

A. Šurna kitados režisierius buvo suskirstęs į tris kategorijas: mokytojus, žinančius, ko nori iš aktoriaus; nelabai žinančius, ko nori, todėl pasitikinčius juo; ir meno vėžius, kurie ne tik nežino, ko nori, bet ir viską daro priešingai. Kokiai kategorijai save priskirtų Jurga? „Kadangi ilgai dirbau rinkdama aktorius, vaidmens atlikėjo parinkimas man visgi atrodo svarbiausias dėmuo. Aktorius turi atskleisti kūrinio mintį. Kai parenki žmogų, kuris pats apie ją kalba, visa kita susidėlioja į savo vietas“, – įsitikinusi J. Šurnaitė.

Pasakos žanras, pasak režisierės, atveria daugiausia galimybių fantazijai ir kūrybiškumui. Choras „Liepaitės“. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Pasakos žanras, pasak režisierės, atveria daugiausia galimybių fantazijai ir kūrybiškumui. Choras „Liepaitės“. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"