Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Jaunimo teatro sukaktį primins magnolija

 
2016 05 28 14:31
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Sukako penkiasdešimt metų, kai Jaunimo teatras pirmąkart atvėrė duris žiūrovams. 1966 m. Gegužės 26 dieną teatre įvyko premjera – režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis pagal W.Shakespeareʼo tragediją „Romeo ir Džiuljeta“. Ši data – oficiali Jaunimo teatro veiklos pradžia. Teatro jubiliejaus minėjimas penktadienio vakarą buvo tarsi spektaklis ir staigmena susirinkusiems ištikimiems šio teatro gerbėjams.

Šia proga Jaunimo teatro mėgėjai buvo kviečiami į ilgamečio Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ paskutinės, penktosios, dalies peržiūrą. Tačiau nuskambėjus trečiajam skambučiui, užgesus šviesioms, visi susirinkusieji trumpam buvo nukelti į metą, kai prasidėjo teatro istorija.

Ekrane pasirodė ištraukos iš pirmosios R. Karvelio sukurto dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 1965–1975“, dalies. Išvydome scenas iš prieš 50 metų įvykusios A. Ragauskaitės „Romeo ir Džiuljeta“ spektaklio premjeros, archyvines šio spektaklio nuotraukas, pirmąją bendrą visų tuo metu teatre vaidinusių aktorių nuotrauką. Filmo ištraukoje savo prisiminimais apie pirmąjį reikšmingiausią Jaunimo teatro spektaklį „Romeo ir Džiuljeta“ dalijosi ir spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai – Antanas Šurna, Laimutė Štrimaitytė, Saulius Sipaitis , Elvyra Žebertavičiūtė , R. Karvelis ir kt.

Dalijosi prisiminimais

Ekrano šviesai užgesus, pakilo scenos uždanga ir čia pat scenoje išvydome šiuos aktorius ir kitas Jaunimo teatro legendas, kurių nuopelnu teatras ir išgyveno tuos gražius, turiningus, šviesius 50 metų. Žiūrovai stovėdami plojimais dėkojo teatrui atidavusiems aktoriams, kurie neslėpė susijaudinimo jiems ypač svarbų vakarą. Nutilus ovacijoms, teatro legendos ir pastaruosius dvidešimt metų teatrui vadovavęs aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas, dėkojo savo bendražygiams, dalijosi savo atvirais ir nuoširdžiais prisiminimais apie teatrą, jo svarbą jų gyvenime, patirtus jausmus.

„Tik vieno žmogaus čia trūksta, paties pagrindinio ir svarbiausio – A. Ragauskaitės. Su L. Štirmaityte šiandien ryte nuvykome jos aplankyti. Sudėtinga buvo pradžia, bet kai išgirdo žodžius „iš teatro“, pasitikslino: „ar tikrai iš teatro?“. Mes pasišnekėjome, kaip gyvename, kaip mūsų teatras gyvena. Ir atsisveikindama ji labai gražiai palinkėjo mums: „Laikykitės jūs ten savo kelmyne“. Gal labai tiksliai ir pataikė. Prašė perduoti visiems šiandien susirinkusiems linkėjimų, pasveikinti“, – sakė A. Latėnas.

Jaudulio neslėpė ir savo jausmais atvirai dalijosi prieš 50 metų „Romeo ir Džiuljetos“ spektaklyje Benvolijų įkūnijęs ir vis dar Jaunimo teatre vaidinantis aktorius S. Sipaitis.

„Man atrodo, lyg laikas sustojo vietoje, nors atsistotum ir vaidintum čia vietoj, kaip tada. Mašinas keičia, „kuzavus“ keičia, viduje variklis puikiai veikia, tik išorę reikėtų pakeisti ir būtų galima vėl iš naujo pradėti. O to praėjusio laiko net nejaučiu, atrodo, kad viskas buvo tik ką, visai neseniai. Ir ta premjeros diena buvo graži – saulė danguje, lygiai taip pat kaip ir šiandien. Aš laimingas, kad dirbu šiame teatre“, – ašarų neslėpė S. Sipaitis.

Savo laime su publika dalijosi ir pirmajame spektaklyje vaidinusi Regina Kazlauskaitė: „Aš ir labai laiminga, kad man teko dirbti šiame teatre. Bet man „Romeo ir Džiuljetos“ premjera buvo sūnaus gimimas. Lygiai prieš mėnesį iki premjeros gimė sūnus Audrius Stonys kuriam prieš mėnesį sukako 50 metų.“

Jaudinosi ir premjeroje Džiuljetos vaidmenį atlikusi aktorė L. Štrimaitytė. „ Tas mūsų sceninis gyvenimas praėjo kaip viena diena ir viena naktis. Diena buvo labai šviesi, o naktys – visų mano režisierių, visų aktorių naktys yra bemiegės naktys. Džiaugiuosi už visus, už tas nemigos naktis, džiaugiuosi, kad kažkur troleibuse, gatvėje, senamiestyje vis dar sutinku gyvų žmonių, kurie sako: „Mes jus mylėjome“. Aš jiems ir jums labai dėkinga. Matau čia šiandien jūsų labai daug – mylėtų, mylimų, artimų žiūrovų, draugų. Ačiū, kad atėjote šiandien“, – sakė L. Štrimaitytė.

Jausmingas emocijas išblaškė ir visus prajuokino „Romeo ir Džiuljetos“ spektaklyje vaidinęs R. Karvelis, papasakojęs apie tuomet vykusias režisierės A. Ragauskaitės repeticijas.

„Repetuodavome dabartiniame teatro muziejuje. O kai prasidėdavo generalinės repeticijos, o mūsų spektakliai turėjo vykti Profsąjungų rūmuose, ten nebūdavo laiko kada repetuoti. O A. Ragauskaitė susitaria su valdžia, kad nuo dešimtos valandos vakaro iki ketvirtos valandos ryto repetuoja Jaunimo teatras. Ir A. Ragauskaitei buvo gerai, ji nemigą turėjo, ji penktą valandą ryto jau nori miego, jai normalu, o mums, ką daryti, kai mes miego užsinorėdavom jau pirmą antrą nakties? Bet vat nuo to laiko aš irgi įgavau nemigą visam amžiui“ , – šmaikštavo R. Karvelis.

Pasodino medelį

Kai teatro legendos pasidalijo prisiminimais, jubiliejaus minėjimą baigė žadėtoji dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ paskutinės, penktosios, dalies peržiūra.

„Dabar bus truputėlį rimtesnė dalis. Mes jums parodysime dar niekur nerodytą premjerą. Ir dar noriu priminti, kad iš viso yra penki Jaunimo teatro metraščiai ir kiekviename jų – po dešimt metų. Kas nematė kitų metraščio dalių, gali jas pasižiūrėti internete. Šiandien čia septynių valandų neišsėdėtumėte, todėl žiūrėsime tik paskutinę dalį“, – sakė filmo režisierius R. Karvelis.

„Labai malonu pristatyti jums paskutinę filmo dalį. Šios dalies kūrimas buvo pats sunkiausias, nes į ją norėjome sudėti tai, kas netilpo pirmose keturiose dalyse. Filmas labai nuoširdus, jautrus – mes verkėme po kiekvieno montažo“, – teigė filmo scenarijaus autorius Vidmantas Gaigalas.

Po filmo peržiūros visi patraukė į Jaunimo teatro kiemelį, kuriame tiek senoji, tiek jaunoji teatro karta drauge įprasmino Jaunimo teatro 50-šimtmetį simboliškai pasodindami magnoliją. Sodinimo darbų griebėsi dabartiniai Jaunimo teatro aktoriai Gediminas ir Simonas Storpirščiai.

„Senoji karta jaunajai kartai paliko teatrą, bet teatras gyvena tik akimirką. Norisi palikti tai, kas gyvuotų ir pasibaigus spektakliui, teatrui. Jaunoji karta, studentai galės prižiūrėti, puoselėti šį medį, o teatro žiūrovai po spektaklių – grožėtis juo čia pat pro langus“, – sakė aktorius G. Storpirštis. Medžio šaknims atsidūrus žemėje, abi kartos užtraukė liaudies dainas – palaimino medelį, kad šis prigytų ir gyvuotų, kaip ir teatras, dar ne vieną dešimtmetį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"