Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Jaunimui rašanti autorė apvertė veidrodį

 
2016 10 25 6:00
Daina Opolskaitė: "Dirbu mokykloje. Rašau, kada turiu laiko ir kada to aistringai noriu. Rašau po nedaug, po puslapį." Asmeninio albumo nuotrauka

Geriausia paauglių ir jaunimo literatūros konkurso knyga pripažinta Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“. Leidyklos „Alma littera“ skelbto konkurso nugalėtoją rinko ne tik komisija, bet ir patys jaunieji skaitytojai.

Sužinojusi naujieną D. Opolskaitė neslėpė pakilios nuotaikos: „Jausmas ypatingas, labai džiaugiuosi. Man tai tikras laimėjimas – svarbus ir labai reikšmingas.“

– Knyga, kurią parašėte jaunimui, atėjo iš jūsų pačios paauglystės? Galbūt norą rašyti jaunesnio amžiaus skaitytojams įskiepijo baigtos studijos Lietuvos edukologijos universitete? Prigimtinis siekis edukuoti, skleisti žinią, perspėti? – teiravomės Dainos Opolskaitės.

– Rašydama knygą nebuvau mokytoja. Ir nenorėjau ja būti. Traukė kalbėtis su jaunu, protingu, jautriu žmogumi, pasakyti jam keletą itin svarbių, mano nuomone, dalykų. Kai pernai išėjo mano knyga „Eksperimentas gyventi“, supratau, kad tai ne viskas. Kad noriu dar šį tą svarbaus jaunimui pasakyti.

Su mano pačios paauglyste tai nesisieja, šiandienos jaunimas kitoks, juk tiek metų prabėgo. Kita vertus, yra dalykų, kurie amžini, nenueinantys, visada svarbūs žmogaus prigimčiai. Norėjau priminti juos ir šiandien.

Paauglio akimis

– Galbūt kūrybai įkvėpė jūsų trylikametė dukra Ugnė?

– Be abejo, stebiu jos pasaulį greta to, kurį regiu ir mokykloje. Jis man įdomus. Ne visada suprantamas, bet žavi. Šios knygos rašymas suteikė progą apversti veidrodį ir į pasaulį pažvelgti šiandieninio paauglio akimis. Tada pamatai, kokie draugai, kokios problemos. Baigusi rašyti veidrodį atverčiau atgal ir… sugrįžau į suaugusiojo pasaulį.

– Kur semiatės idėjų?

Tik iš gyvenimo. Iš žmonių. Tai neišsenkami klodai. Kartais užtenka balso, veido, ir supranti, kad… galėtų būti knyga.

– Ar nėra sunku rašyti pažeidžiamo amžiaus „daigeliams“, ne per didelė atsakomybė?

– Nelengva. Jie iš tiesų labai pažeidžiami. Dėl to ir noriu, kad knyga, kurią rašau, sustiprintų, atsakytų į kylančias abejones.

Pradžios ir pabaigos taškai

– Iš karto sugalvojate knygai pabaigą ar herojai ją išprovokuoja?

– Keista, bet pradėjusi rašyti pradžią beveik visada parašau ir pabaigą. Iš karto. Tada atsiranda tarsi du taškai, kuriuos reikia sujungti per istoriją. „Ričio“ pabaigą parašiau iškart su pradžia. Tada liko visa kita.

„Ir vienąkart, Riči“ pasakoja penkiolikmečio Balio Beleko gyvenimo istoriją. Draugystė su Ričiu atveria kitokį požiūrį į save ir aplinkinius. Pagrindinis herojus tampa lyg tapatybės paieškos simboliu. Tai knyga apie tikrą draugystę, tiesiog paauglystės dienoraštis.

– Ko nors išmokote iš savo sukurto herojaus? Kas nustebino, privertė susimąstyti?

– Be abejo, išmokau, nes, kaip ir minėjau, tarsi apverčiau veidrodį. Tada pamatai daug dalykų. Supratau, kad kartais ne visada gali paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip pasielgei. Supratau, kad į suaugusiųjų pasaulį atveda viena – atsakomybė. Supratau, kad gyvenime viskas labai trapu.

Rašyti, kai negali tylėti

– Kai buvote vaikas, kuo norėjote būti užaugusi?

– Keista, bet gana anksti suvokiau, kad gyvenimas žmogui duotas ne šiaip sau. Kad negali jo švaistyti. Norėjau tapti kažkuo, kad galėčiau atiduoti savo duoklę žmonėms, visuomenei. Jau tada toks gyvenimas atrodė prasmingas. Vaizdavausi esanti aktorė, mokytoja, tyrėja…

– Kaip tapti geru rašytoju, ar lengva juo būti? Būtinas pašaukimas? Ar pavyksta suderinti šeimos rūpesčius ir norą atsiskirti, atsidėti kūrybai?

– Nežinau, kaip tapti rašytoju, bet geru rašytoju gali tapti tik keldamas didelius reikalavimus sau ir savo darbui. Tai nelengvas kelias. Ir, manau, tikrai literatūrai būtinas pašaukimas. Jei rašysi iš neturėjimo ką veikti, didelės literatūros niekada nebus. Reikia rašyti, kai negali tylėti.

Nežinau kaip, bet tie šeimos rūpesčiai tarsi savaime susiderina su literatūra… Vienas kitam paskolina laiko.

– Kai rašote, kokia jūsų dienotvarkė? Ką veikiate, kai nerašote?

– Dirbu mokykloje. Rašau, kada turiu laiko ir kada to aistringai noriu. Rašymas man yra labai atsakingas darbas. Tačiau tai ne valandinis sėdėjimas. Rašau po nedaug, po puslapį. Ne daugiau. Turiu subrandinti mintis, nenoriu skubėti. Geriau pamažu, bet kad žingsniai būtų ypatingi, tvirti. Kūriniui atiduodu labai daug energijos, tiesiog jį „pakraunu“, tada jis veikia skaitytoją.

Kai nerašau… tiesiog gyvenu. Stebiu aplinką, žmones, balsus, veidus. Rašytojo sąmonėje nuolat vyksta toks nevaldomas filtravimo procesas.

Traukia Vilnius

– Gyvenate Vilkaviškyje, mokytojaujate Pilviškių gimnazijoje. Ar gimtosios vietos jums mielos, nepabodusios? Nekeliat sparnų? Ar ryšiai su artimaisiais – stiprūs?

– Gyvenu provincijoje. Vilkaviškį myliu, tačiau esu miesto, kultūros žmogus, visada labai traukia Vilnius, noriu sugrįžti. Kita vertus, mano namai, mano šeima – man užuovėja, man čia jauku ir gera. Artimųjų turiu nedaug, bet ryšiai su jais labai tvirti. Man tai brangi vertybė, nes jie sukūrė mane tokią, kokia esu. Sunku būtų pakelti sparnus.

– Kas jus įkvepia? „Gyvename iš to, ką gauname, kuriame gyvenimą iš to, ką duodame?“

– Mane įkvepia gera literatūra, ji jaudina. Labai svarbus ir kalbos instrumentas – kad skambėtų. Mėgstu Henriką Radauską, Antaną Vaičiulaitį, Juozą Aputį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Iainą Banksą, Antonią Michaelis, Charlotte Bronte…

Dėkoju ir lenkiuosi Teodorui Četrauskui, Rasai Drazdauskienei, Eugenijai Stravinskienei, Sauliui Repečkai už puikius vertimus. Šie žmonės savo kūriniais ir darbais man sukūrė dar vieną pasaulį, kuriame gyvenu.

– Kokie kūrybiniai planai? Ar laimėjimai įkvepia?

– Planų visada yra. Laimėjimai, žinoma, irgi visada įkvepia. Į literatūrą atėjau kaip novelistė, novelė yra man brangus žanras, todėl labai noriu sulaukti jų rinkinio. Neduoda ramybės ir nauji personažai, jie jau prašosi romano. Argi jiems atsakysiu?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"