Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė: nesu vaidinusi taip arti žiūrovų

 
2016 11 11 12:00
Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė
Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė Mildos Butkevičiūtės nuotrauka

Lapkričio 16-ąją, Juozo Miltinio dramos teatre įvyks premjera – Nataljos Vorožbit „Saša, išnešk šiukšles“.

Spektaklį režisuoja garsus ukrainiečių teatro režisierius, Ukrainos Ivano Franko vardo nacionalinio dramos teatro meno vadovas Stanislavas Moisejevas. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria Margarita Misiukova. Kompozitorius – Rimantas Juozas Bagdonas. Vaidins Ligita Kondrotaitė, Rimantas Teresas, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė.

Pirmosios premjeros vakarą – lapkričio 16-ąją – vyks susitikimas su spektaklio kūrėjais. Specialiai į spektaklio premjerą bei susitikimą su žiūrovais iš Kijevo atvyks ir pjesės autorė, žinoma ukrainiečių dramaturgė Natalja Vorožbit, kuri už pjesę „Saša, išnešk šiukšles“ yra nominuota Rusijos nacionalinei teatro premijai „Auksinė kaukė“ (kartu su Mariumi Ivaškevičiumi, Michailu Durnenkovu ir Marija Zelinskaja).

Artėjančios premjeros proga kalbamės su spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“ vieną iš pagrindinių vaidmenų kuriančia aktore Jolita Skukauskaite-Vaišniene.

Tado Povilionio nuotraukos
Tado Povilionio nuotraukos

– Gal galėtum trumpai papasakoti apie savo „kelią“ į teatrą? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Viskas prasidėjo nuo mokyklos aktų salės mano gimtojoje Utenoje, po to įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurią baigusi po metų pradėjau dirbti Juozo Miltinio dramos teatre. Tuometinis Juozo Miltinio teatro vadovas Rimantas Teresas kvietė visą mūsų aktorių kursą į Panevėžį, tačiau iš šio kurso labai mažai žmonių apskritai pasiliko teatre, daugelis pasirinko absoliučiai skirtingas profesijas – vadybą, finansus ir t.t. Mes į Panevėžį atvykome šešiese ir aš asmeniškai labai tuo džiaugiuosi.

Į teatrą patekau visiškai atsitiktinai – aš visada norėjau būti veterinare, labai myliu gyvūnus, namuose visada knibždėdavo mano visokių išgelbėtų gyvūnų. Į vaidybos studijas įstojau paskatinta auklėtojos, kadangi mano mokyklos baigimo metais buvo renkamas aktorių kursas Utenos teatrui. Tuo metu kultūros ministru buvo Saulius Šaltenis, jo aplinkoje imta kalbėti apie teatro steigimą Utenoje, tad iš šio miesto buvo surinktas studentų kursas. Pasikeitė politikai, keitėsi gyvenimas, ir idėja Utenoje turėti teatrą tiesiog savaime numirė. Todėl R. Tereso kvietimą dirbti Juozo Miltinio dramos teatre vertinu kaip stebūklingą galimybę. Šiuo metu net neįsivaizduoju, kad galėčiau daryti kažką kitą. Aš myliu šį teatrą, čia dirbančius žmones. Juozo Miltinio dramos teatras – mano antrieji namai.

– Kas tau yra svarbiausia teatre?

– Teatre ir apskritai gyvenime man svarbiausia – susikalbėjimas, gebėjimas vienas kitą išklausyti.

– Kokius vaidmenis dažniausiai tenka kurti?

– Dažniausiai tenka vaidinti moteris (šypsosi), nors esu vaidinusi ir berniuką Vitalijaus Mazūro spektaklyje „Nykštukas Nosis“. Taip pat yra tekę vaidinti įvairius gyvūnus, šiuo metu vaidinu spektakliuose „Vyšnia šokolade“, „Lavina“ ir „Hybris (Puikybė)“. Pastaruosiuose spektakliuose kuriu labai skirtingus vaidmenis ir tai man yra įdomiausia. Kurdama vis kitus vaidmenis siekiu nutolti nuo savęs, žinoma, niekada neįmanoma to įgyvendinti iki galo, juk visada išlenda ta pati Jolita. Tačiau visada bandau atrasti savyje kažką kitą ir aš iš tikrųjų myliu visus savo vaidmenis, į kiekvieną iš jų įdedu daug širdies.

– Šiuo metu repetuoji spektaklį „Saša, išnešk šiukšles“, kurio premjera įvyks jau kitą savaitę. Kuo spektaklio medžiaga įdomi tau pačiai ir kuo spektaklis gali būti įdomus žiūrovui?

– Nataljos Vorožbit pjesė yra labai jaudinanti, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali atrodyti paprasta. Tai pjesė, kurios dėmesio centre – visiškai gyvenimiška situacija; tai pjesė apie meilę ir netekties skausmą. Pjesė susideda iš 3 dalių. Pirmojoje matome kaip motina (Ligita Kondrotaitė) ir dukra (aš) reaguoja į staigią vyro, patėvio mirtį; jos kaltina aplinkinius ir save, galvoja, kas būtų, jeigu būtų. Juk tai labai bendražmogiška situacija: jauti tarsi išėjęs žmogus visai čia pat, pamiršti, kad jo nebėra, bendrauji su juo. Viskas pjesėje taip pažįstama, kad, atrodo, tą skausmą gali justi fiziškai. Ir paskui, praėjus metams, netekties skausmas apmąžta, pradedi matyti tik gerus dalykus, idealizuoji žmogų. O praėjus dar šiek tiek laiko, pradedi galvoti, o kas būtų, jeigu tas žmogus sugrįžtų, ar galėtum su juo toliau gyventi? Vis tiek tokios mintys kyla. O pjesėje tas žmogus ateina, bando sugrįžti, prašosi priimamas atgal. Tačiau moterys atsako, kad mes išgyvensime pačios, tu negrįžk.

Kartu „Saša, išnešk šiukšles“ – tai pjesė apie karą, apie baisius dalykus, labai geopolitiškai artimus. Esu įsitikinusi, kad žiūrovas spektaklyje ras visko: ir kur nubraukti ašarą, ir kur nusišypsoti, kažką prisiminti. Nes tuose rimtuose, skaudžiuose dalykuose yra daug humoro, sarkazmo, „antrų planų“. „Saša, išnešk šiukšles“ – išties kompaktiška pjesė, joje visko daug, viskas kunkuliuoja, kaip mėgintuvėlis chemijos laboratorijoje.

– Koks režisierius Stanislavas Moisejevas?

– Labai džiaugiuosi galėdama dirbti su Stanislavu Moisejevu, Ligita Kondrotaite, Rimantu Teresu. Aš tiesiog laukiu repeticijų, bus net gaila, kai jos baigsis. Repeticijų metu nebijau klysti, nebijau kažką ne taip padaryti. Režisieriaus santykis su aktoriais, kitais scenos darbuotojais – labai žmogiškas, šiltas, iš tiesų gera dirbti. Moisejevas geba sukurti puikią kūrybinę atmosferą repeticijų metu.

– Spektaklio metu žiūrovai bus itin arti – spektaklį žiūrės scenoje. Tai nauja patirtis tau?

– Taip, žiūrovai bus labai arti, nebus vadinamosios ketvirtosios sienos. Net dabar, kai repeticijų metu režisierius ir dailininkė Margarita Misiukova sėdi taip arti mūsų, kyla keistas jausmas. Tai man išties nauja patirtis, aš nesu vaidinusi taip arti žiūrovų. Manau, ir žiūrovams tai turėtų būti kažkas naujo, įdomaus.

– Kaip pati vertini įvairius teatrinius eksperimentus, siekiant įtraukti žiūrovus į sceninį vyksmą, griauti minėtąją ketvirtąją sieną?

– Jeigu atvirai, nelabai mėgstu tokias provokacijas. Teatre aš ieškau teatro, teatrališkumo ir nenoriu, kad mane „kibintų“ ar bandytų agresyviai, kartais net nemaloniais būdais įtraukti į sceninį vyksmą. To šiame spektaklyje tikrai nebus ir mes nepilstysime vandens ant žiūrovų, nieko skaudaus nedarysime, tačiau priešingai – tai gali būti smagi ir maloni patirtis.

– Su kokiomis problemomis šiandien tenka susidurti jaunai aktorei?

– Viskas „susiveda“ į išgyvenimo klausimą. Tačiau manau, kad jaunam aktoriui/ei svarbiausia, kad jį priimtų teatrinė bendruomenė, kad jis nesijaustų atstumtas, nereikalingas, blogesnis už kitus. Svarbiausia nelikti vienišam.

– Jei galėtum vieną dieną praleisti su kito laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

– Norėčiau susitikti su Jurijumi Gagarinu, Charlie Chaplinu, taip pat būtų įdomu pabendrauti su kokiu pirmykščiu žmogumi, juk įdomu, kaip jie ten galėjo išgyventi be elektros ir kitokių patogumų (juokiasi). Tačiau iš tikrųjų manau, kad nereikia kapstytis po praeitį, ir dabar gyvena daug žmonių, su kuriais įdomu bendrauti. Vienas iš jų – Krzysztofas Zanussis, su kuriuo bendrauti, dirbti buvo išties didžiulė garbė ir malonumas. K. Zanussis yra nepaprastos inteligencijos žmogus, o kartu jis gali absoliučiai betarpiškai su tavimi bendrauti. Aš tikrai tik džiaugiuosi galėdama gyventi tame pačiame laike su tokiais žmonėmis.

N. Vorožbit spektaklio „SAŠA, IŠNEŠK ŠIUKŠLES“ (rež. Stanislavas Moisejevas) premjera lapkričio 16 d. 18 val., Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"