Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Jorge Luis Borges – apsišaukėlis ne savo valia

 
2017 04 02 15:09
LŽ archyvo nuotrauka

Įdomu, kaip pats Borgesas paaiškintų, ką jam reiškia įtaka, kurią jis padarė tokiai gausybei rašytojų. Nors nesu tikra, ar jis suvokia to mastus – juk Borgesas visada labai kukliai kalba apie savo paties kūrybą…

Jorge Luis Borges (1899–1986) – neabejotinai vienas žymiausių Lotynų Amerikos ir viso pasaulio rašytojų. Kupini fantastikos ir sapnų, ypatinga vaizduote, o kartu nesugriaunama logika išsiskiriantys J. L. Borgeso kūriniai tapo visuotinai pripažinta XX a. pasaulio literatūros klasika. Savo proza, poezija, literatūriniais bei filosofiniais esė šis mąstytojas sugebėjo praplėsti literatūros išraiškos ribas ir padarė įtaką ne vienai menininkų kartai.

Šių metų pradžioje lietuvių kalba pasirodė trečioji rašytojo knyga „Visuotinės nešlovės istorija“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), kurioje sudėta trumpoji proza, paties autoriaus teigimu, rašyta kaip naratyvinės prozos pratimai 1933 ir 1934 m. Knyga kupina piratų, įvairaus plauko machinatorių ir apsišaukėlių, čia netrūksta kraujo, žūtbūtinės peilių kovos, išdavysčių ir apgaulės tvaiko, o jos geografija išsidriekia nuo Lotynų Amerikos iki Rytų kraštų gamtovaizdžio.

Skelbiame 1982 metais įvykusio dviejų rašytojų – Jorge Luis Borgeso bei Susan Sontag pokalbį apie šlovę, rašymo malonumą, įtakas bei nykstančią skaitytojų rūšį.

Susan Sontag: Įdomu, kaip pats Borgesas paaiškintų, ką jam reiškia įtaka, kurią jis padarė tokiai gausybei rašytojų. Nors nesu tikra, ar jis suvokia to mastus – juk Borgesas visada labai kukliai kalba apie savo paties kūrybą…

Jorge Luis Borges: Tai ne kuklumas, aš tiesiog mąstau blaiviai. Atvirai sakant, stebiuosi, kad esu garsus. Niekados apie tokius dalykus negalvojau. Tai mane ištiko tuomet, kai buvau jau per penkiasdešimt. Mane staiga pamatė ir aš nustojau būti tuo nematomu žmogumi, kokiu buvau iki tol. Dabar jau priprantu prie žinomumo, nors tai reikalauja daug pastangų.

Mane stebina visuotinis dosnumas… Kartais ima atrodyti, kad aš esu kažin koks, dabar itin paplitęs prietaras. Ir bet kurią akimirką gali paaiškėti, kad esu apsišaukėlis. Tačiau kad ir kaip būtų, apsišaukėlis esu ne savo valia…

S. Sontag. Su nepaprastu susižavėjimu kalbate apie kitus, dažniausiai, praeities rašytojus…

J. L. Borges. Ypatingai amerikietiškos praeities rašytojus, kuriems esu labai skolingas. Kai imu galvoti apie Naująją Angliją ir tą gausybę nuostabių žmonių, kuriuos ji davė pasauliui (tikėtina, kad tai kažkaip gali paaiškinti astrologai), imu prisiminti R. W. Emersoną, H. Melville‘ą, H. D. Thoreau, H. Jamesą, E. Dickinson ir daugelį kitų… Jei jų nebūtų buvę, šiandien nebūtų ir mūsų. Juk mes kažkuria prasme esame šio Naujosios Anglijos žvaigždyno atspindys.

S. Sontag. Bet pradžioje Jūs labiau domėjotės anglų literatūra?

J. L. Borges. Taip, nors pirmasis mano perskaitytas romanas buvo Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiai“ bei vėliau perskaitytas Williamo H. Prescotto „Meksikos ir Peru užkariavimas“. Iki šiol esu dėkingas šiems rašytojams…

Man atrodo, kad rašytojus veikia visa žmonijos praeitis, ne atskiri fragmentai, bet jos visuma. Ne tik atskiros šalies ar tautos kultūra, ne tik kažkuri viena kalba, tačiau net ir tie autoriai, kurių rašytojas nėra skaitęs ir kurie jį pasiekia per kalbą – juk kalba yra tūkstančių žmonių sukurtas estetinis faktas.

S. Sontag. O be anglų ir amerikiečių, kokia literatūra Jus dar domina?

J. L. Borges. Na, visų pirma skandinavų literatūra, sagos, taip pat islandų senieji tekstai… Žinote, visa literatūra yra nuostabi. Pabandykite įsivaizduoti pasaulį, pavyzdžiui, be P. Verlaino, be V. Hugo – būtų labai liūdna…

O ir kam gi save riboti? Dėl ko reikėtų tapti bibliotekos asketu? Juk bibliotekos mums teikia nuolatinę laimę. Be to, tai laimė, kurią galima pasiekti.

Jei aš būčiau Robinzonas Kruzas, į negyvenamąją salą pasiimčiau B. Russello „Vakarų filosofijos istoriją“ ir to man turbūt pakaktų. Nors būtų žymiai geriau, jei man leistų pasiimti kokią enciklopediją. Juk tokiam dykinėtojui ir smalsuoliui kaip aš, geriausia skaityti enciklopedijas. Ir nesvarbu, ar tai būtų viena seniausių Plinijaus, ar viena iš naujausių – Britanijos ar Europos –visos jos yra neįkainojamos.

S. Sontag. Kokie literatūros žanrai dabar Jums yra artimiausi?

J. L. Borges. Tie, su kuriais dirbu. Dabar rašau trumpus eilėraščius ir apsakymus. Man tai patinka, nors jaučiu vidinę būtinybę pašvęsti save būtent šiems žanrams – kitaip jie ims mane persekioti. Tik pabaigęs darbą aš galiu pradėti daryti kažką kito.

S. Sontag. Ar Jus visada labiau traukė mažosios formos?

J. L. Borges. E. A. Poe yra pasakęs, kad ilgas eilėraštis gamtoje išvis neegzistuoja…

S. Sontag. Bet juk yra toks dalykas, kaip ilga istorija. Tai, ką mes vadiname romanu.

J. L. Borges. Iki šiol man nepavyko įveikti šio žanro. Tiesa, yra keletas išimčių – „Don Kichotas“, taip pat J. Conradas ir Ch. Dickensas. O šiaip, net ir pačių žymiausių romanų, kaip tarkime, G. Flaubert‘o ar W. Thackeray‘o neištvėriau. O gaila…

S. Sontag. Turbūt vienas didžiausių mūsų laiko netikėtumų – susidomėjimas japonų literatūra.

J. L. Borges. Taip, aš pats dabar bandau išmokti japonų kalbos, bet ji tokia sudėtinga… Mūsų vakarų kalbos nuo šios atsilieka tiek pat, kaip gvaranių nuo ispanų. Japonų kalba turtinga atspalviais, todėl galima perskaityti du skirtingus to paties haiku vertimus ir jie vienu metu bus labai skirtingi, o kartu ir visiškai teisingi. Taip yra todėl, kad originalas yra išmintingai nevienareikšmis, kaip, beje, ir H. Jameso proza.

S. Sontag. Japonų literatūroje man įdomiausia atrodo jų veržimasis prie mažų dalykų.

J. L. Borges. Ir akimirkos grožio supratimas – tai ypatingai krenta į akis haiku. Lyg jų tikslas būtų sustabdyti akimirką. Taip pat aš atkreipiau dėmesį, kad jų literatūroje nėra metaforų. Susidaro įspūdis, kad japonams kiekvienas reiškinys, daiktas – unikalus; nieko su niekuo čia negali lyginti. Tuo tarpu kontrasto samprata egzistuoja.

S. Sontag. Ar norite pasakyti, kad metaforos funkcija – pratęsti akimirką?

J. L. Borges. Žinoma. Ir tai, manyčiau, priešinga japonų literatūros pastangai sustabdyti akimirką.

S. Sontag. Daugelis rašytojų nuolatos skundžiasi, kaip jiems sunku yra rašyti.

J. L. Borges. Ne, tikrai ne. Nerašyti – tai būtų siaubinga. Man tai būtų praktiškai neįmanoma.

S. Sontag. Žinoma, Borgesas yra išimtis. Dažnai pagalvoju, kad būti rašytoju – tai retas ir kartu labai keistas pašaukimas. Dauguma rašytojų, apie kuriuos aš bent šiek tiek žinau (įskaitant ir mane pačią), nuo vaikystės žinojo, kuo nori būti.

J. L. Borges. Na, bent jau J. Conradas ir Th. de Quincey tai tikrai žinojo.

Beje, ir aš, nors nenoriu su jais lygintis, taip pat visuomet žinojau, kad mano likimas bus susijęs su literatūra – gal kaip rašytojo, o gal – kaip skaitytojo.

S. Sontag. O ar Jūs kada nors galvojate apie tas knygas, kurias išleidote?

J. L. Borges. Ne, apie tai niekada negalvoju. Aš galvoju apie malonumą skaityti, apie malonumą rašyti, bet apie malonumą publikuoti – niekada…

S. Sontag. Ar manote, kad galėjote būti rašytojas, kaip E. Dickinson, kuri gyva būdama nieko nepublikavo?

J. L. Borges. Taip, tačiau neprotingas žingsnis jau žengtas.

Kažkada A. Reyeso paklausiau, kodėl mes publikuojame savo kūrinius, o jis man atsakė: „Mes publikuojame tam, kad neeikvotume savo gyvenimo begaliniams juodraščių taisymams“. Manau, jis buvo teisus.

Kiekvieną kartą, kai pasirodo mano knyga, aš nesistengiu sužinoti, kaip jai sekasi, nieko neskaitau, kas apie ją rašoma, nežinau, paklausi ji ar ne. Aš bandau svajoti apie kažką kita ir stengiuosi parašyti naują knygą, kuri būtų visiškai kitokia. Bet, paprastai, nauja knyga būna labai panaši į prieš tai buvusią…

S. Sontag. Kartą poeto P. Valéry paklausė, kaip jis supranta, kad eilėraštis jau baigtas. Jis atsakė: „Kai ateina leidėjas ir jį išsineša…“

J. L. Borges. Aš visuomet stebiuosi atėjus paskutinės redakcijos metui. Ar gi galima tikėtis, kad autorius kažkada neberas, ko taisyti savo tekste, kad ir kokio taškelio ar epiteto? Tai visiškas absurdas.

S. Sontag. Man taip pat dažnai atrodo, kad norėčiau iš naujo parašyti beveik viską, ką jau esu parašiusi.

J. L. Borges. O aš norėčiau sunaikinti viską, ką esu parašęs. Turbūt malonu būtų palikti tik „Smėlio knygą“ ir gal dar eilėraščių knygą „La cifra“. O visa kita gali ir turi būti pamiršta.

S. Sontag. Ką Jūs galvojate apie prozos ir poezijos skirtumus?

J. L. Borges. Manau, kad skirtumus kuria skaitytojas, o ne patys tekstai. Iš prozos skaitytojas tikisi naujienų, informacijos, sprendimų; skaitantis poeziją žino, kad eilės turi paveikti jo jausmus. Tekstai neturi tų skirtumų, skirtumai slypi pačiuose skaitytojuose, skirtingose jų patirtyse.

Man atrodo, kad ir klasika – tai ne išskirtinai parašyta, bet ypatingu būdu perskaityta knyga.

S. Sontag. Jūs išties tikite, kad yra skirtingų tipų skaitytojų?

J. L. Borges. Skaitytojų tipų yra tiek, kiek apskritai pasaulyje yra skaitytojų. Lygiai taip pat aš tikiu, kad kiekvienas prozos ar poezijos puslapis yra nepakartojamas.

S. Sontag. Tuomet prisidėkime prie skaitytojų bendruomenės išplėtimo.

J. L. Borges. Taip, išties, šiai žmonių rūšiai gresia išnykimas. Pažiūrėkite – rašytojų dabar daug, o skaitytojų – beveik nė vieno. Laikas įkurti Skaitytojų sektą arba Slaptą skaitytojų visuomenę…

Parengė Gediminas Kajėnas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"