Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Jubiliejiniai „FortVio“ metai

 
2016 12 03 6:00
Menų daktarė Indrė Baikštytė - muzikų šeimos palikuonė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru gruodžio 7 dieną koncertuos savo gyvavimo 10-metį minintis fortepijoninis trio „FortVio“. „Susigeneravo energija, kurios negali nepajausti“, – kamerinės muzikos ansamblį pristatė viena jo narių pianistė Indrė Baikštytė.

Menų daktarė I. Baikštytė – muzikų šeimos palikuonė. Pasak jos, gimti garsioje šeimoje – didelis džiaugsmas ir nemenka atsakomybė. Indrės senelis Eduardas Balsys – vienas talentingiausių pokario kartos kompozitorių, orkestruotės meistrų Lietuvoje. Puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų ir muzikologų.

I. Baikštytė užsiima aktyvia pedagogine veikla – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kamerinio ansamblio ir Koncertmeisterio katedrų docentė, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos (NMKČMM) pedagogė ir Kamerinio ansamblio skyriaus vedėja.

Paveldėtas polinkis į pedagogiką? Ji teigė iki šių dienų jaučianti glaudų ryšį su seneliu. „Žinau, kad senelis mane mylėjo. Kartu praleisdavome nemažai laiko. Eidavome pasivaikščioti, šerdavome gulbes Vingio parke... Jis buvo pasiryžęs išmokyti mane žaisti šachmatais. Deja, senelis mirė, kai man tebuvo penkeri, – sunkiai atsiduso Indrė. – Prisiminimai epizodiški.“

Yra žinoma, kad E. Balsys labai mėgo jūrą. Baltija buvo vienas jo įkvėpimo šaltinių. Palangoje išlikęs E. Balsio namas. „Stengiamės jį išlaikyti kiek galima autentiškesnį, – sakė žymaus kompozitoriaus vaikaitė. – Apsilankome beveik kiekvieną vasarą.“

Indrės senelis Eduardas Balsys - vienas talentingiausių pokario kompozitorių, orkestruotės meistrų Lietuvoje. /Valerijaus Koreškovo (MIC) nuotrauka

Nukreipti, parodyti, padėti

Eduardas su žmona Adele Jasinskaite-Balsiene iš Palangos persikėlė į Vilnių ir čia gyveno daugiau kaip tris dešimtmečius. Sostinėje gimė Indrės mama Dalia Balsytė – muzikos profesorė, pianistė, lietuviškos kamerinės muzikos atlikėja ir propaguotoja.

„Žinoma, tėvai muzikantai gali padėti savo muzikaliems vaikams. Jie žino kelią. Kita vertus, nedaug yra tokių, kurie geba dirbti su savo tėvais, – svarstė pašnekovė. – Gana sudėtingas susidūrimas: čia pat mama, čia jau – mokytoja.“

Indrė prisipažino taip pat neišvengusi vidinio konflikto. „Iki devintos klasės mama daug padėdavo, bet vėliau (matyt, tai šiek tiek susiję ir su paauglyste) tapau labai savarankiška. Pradėjau mokytis profesorės Olgos Aleksandrovnos Šteinberg fortepijono klasėje“, – prisiminė pianistė.

Tačiau ratas apsisuko ir, anot Indrės, vėl teko kreiptis pagalbos į mamą. „Kai pradėjome groti fortepijoniniame trio „FortVio“, patys skambindavome ir prašydavome, kad paklausytų, nukreiptų, pamokytų, – kalbėjo ji. – Kai baigi studijas, nebesimokai akademijoje ir nebeturi to savo tikrojo dėstytojo, tuomet pajunti, kad reikia žmogaus, kuris galėtų pažvelgti iš šono, įvertinti. Muzikams to ypač trūksta.“

Nevienodi polinkiai

I. Baikštytė turi aštuoneriais metais jaunesnę seserį Eglę. Ji, anot pianistės, nuo meno pasaulio nenutolo, tačiau leidosi ne muzikos, o vaizdo keliu. „Eglė taip pat mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kaip ir aš. Tačiau nusprendė pasukti į dailę, – šiltai šypsodamasi pasakojo Indrė. – Eglė baigė Vilniaus dailės akademiją, yra menotyros doktorantė. Dirba Nacionalinėje dailės galerijoje, galerijoje „Vartai“.“

Pašnekovės manymu, žmogui saviraiška svarbi, tačiau užvis svarbiausia – užsidegimas. „Tėvai tradiciškai leido Eglę į muzikos būrelius. Gal po metų paaiškėjo, kad ji visai nenori muzikuoti. Laimė, gimdytojai išgirdo. Jokios prievartos nebuvo. Kai sesuo pradėjo lankyti dailės užsiėmimus – iškart patiko“, – sakė pianistė.

Fortepijoninis trio „FortVio“ - Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė) - susibūrė 2006-aisiais. /Vytauto Razmos nuotrauka

Grįžo kaip mokytoja

Įsimintiniausi epizodai susiję su muzika? Indrė įsitikinusi, kad muzika jos gyvenime – tai vienas didelis atsiminimas.

Buvusios auklėtinės sugrįžimas į NMKČMM dirbti pedagoge – gana keista patirtis. „Reikėjo laiko persilaužti. Tie patys suaugę žmonės, buvę autoritetai staiga tapo kolegomis. Grįžau po septynerių metų kaip lygiavertė mokytoja, – kalbėjo Indrė. – Tačiau diskomforto ar baimės nejaučiau, juolab kad myliu savo mokyklą. Nors pagrindinis darbo krūvis LMTA, su šia mokymo įstaiga mane sieja ypatingi sentimentai. Nenutraukiu šių ryšių.“

Visai neseniai pasirodė nauja “FortVio” kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė.

Klaidos neišvengiamos

Klaidos, anot I. Baikštytės, yra žmogiškas ir neišvengiamas dalykas. „Tiek scenoje, tiek realiame gyvenime. Reikia mokytis priimti klaidas, ko nors iš jų išmokti, padaryti išvadas. Ką daryti, kad neklystume? – retoriškai klausė pianistė. – Slidus reikalas. Jei susikoncentruosi į klaidas, gali pradėti jausti scenos baimę, kuri užklumpa ir mokinius, ir profesionalus. Geriausia apie jas negalvoti. Verčiau stengtis paliesti, įtikinti klausytoją, išjausti kūrinį.“

Karjeros laipteliais sparčiai kopianti Indrė tvirtino dirbanti negailėdama savęs. Tad nenuostabu, kad visa jos veikla dėliojasi gana sklandžiai. „Esu laimingas žmogus, – atviravo muzikė. – Galbūt tai yra kultūrinės samplaikos rezultatas, kuris visą laiką mane lydėjo ir supo: šeima, aplinka, studijos. Nenuvertinu to, kad ir pati labai daug dirbu (nuo paauglystės į viską žiūriu rimtai). Net draugai ir kolegos stebisi, kaip visur spėju, kaip dar gyva. Manau, ta grąža pelnyta.“

Trijų muzikų ansamblis, tačiau kiekvienas atsiskleidžia kaip solistas. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Prisotinti metai

Fortepijoninis trio „FortVio“ – I. Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas) ir Povilas Jacunskas (violončelė) – susibūrė 2006-aisiais. Netrukus LMTA absolventų ansamblis laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse. „Tas renginys vyko ir anksčiau, bet buvo skirtas tik pianistams-solistams, o tais metais sumanyta prijungti dar vieną atšaką – kamerinius ansamblius, – prisiminė Indrė. – Nusprendėme dalyvauti tame konkurse. Susibūrėme ir parengėme programą. Tuomet įvyko kai kas nepaaiškinama. Diskutuodami apie kamerinę muziką su studentais vadiname tai chemija, kuri įvyksta tarp ansamblio muzikantų, kai jie tampa vieniu. Regis, trijų narių ansamblis, tačiau kiekvienas atsiskleidžia kaip solistas, nors ir sudarydamas vientisą darinį.“

Pašnekovės įsitikinimu, ansamblio darną lemia daug aplinkybių: profesionalumas, panašus skonio pajautimas, vienodas požiūris į darbą, net humoro jausmas.

„FortVio“ jubiliejaus proga Nacionalinėje filharmonijoje rengiamas koncertas „Trys +“. Išskirtinis jo akcentas – žymaus kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo kūrinys Trio Grosso fortepijonui, smuikui, violončelei ir kameriniam orkestrui, kurio šių metų versija dedikuota trio 10-mečiui. „Prieš keletą dienų išėjo ir nauja „FortVio“ kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė. Prisotinti metai“, – džiaugėsi I. Baikštytė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"