Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Judita Vaičiūnaitė – ji man artimiausia

 
2016 04 22 16:06
Scena iš spektaklio "Kelionė".
Scena iš spektaklio "Kelionė". Donatos Kielaitės asmeninio archyvo nuotraukos

Rytoj, balandžio 23-ąją, Vilniaus teatre „Lėlė“ bus rodomas muzikinis poezijos monospektaklis pagal Juditos Vaičiūnaitės eiles „Kelionė“.

„Lietuvos žinioms“ spektaklio autorė aktorė Donata Kielaitė teigė nuo mokyklos laikų nepaprastai mėgusi J. Vaičiūnaitę. Net keletą dainų sukūrė pagal jos tekstus. „Ji man labai artima savo ekspresionistine maniera, unikalios akimirkos pagavomis. Aš irgi ieškau tų žavesio akimirkų – ir scenoje, ir gyvenime. Tai pagrindinis mano kūrybos šaltinis“, – atskleidė D. Kielaitė.

Spektaklyje „Kelionė“ autorė teigia nagrinėjanti nelaimingos meilės ir vienatvės temas. Anot jos, visos J. Vaičiūnaitės eilės paliestos šių būsenų. „Spektaklio veikėja eilėraščiais-prisiminimais keliauja į save. Iš skausmo, kančios – į šviesą. Herojė išsilaisvina, pajunta meilės pilnatį ir susitaiko su savimi. Žmogus bet kada gali pasijusti esąs pasaulio dalis, atrasti su juo artimą, švelnų ryšį“, – teigė „Kelionės“ autorė.

Gitaros palyda

Iš pradžių puoselėjusi mintį surengti J. Vaičiūnaitės poezijos vakarą. Tačiau besigilinant į likimo nelepintos kūrėjos biografiją, kūrybą, susikaupė tiek medžiagos ir žinių, kad negalėjo rastis niekas kitas – tik spektaklis.

D. Kielaitė jį nuaudė iš J. Vaičiūnaitės poezijos, esė, dienoraščių, artimųjų memuarų. Eiles per „Kelionę“ aktorė palydi gitaros garsais. Viename esė aptiko J. Vaičiūnaitę prisipažįstant, kaip be galo jai patikęs Fryderykas Chopinas. „Jos gyvenime buvo laikas, kai galėjo rinktis vieną iš dviejų – poeziją arba muziką, pianistės kelią. Poetė labai vertino žymiuosius kompozitoriaus noktiurnus. Tad vieną jų skambinu spektaklyje“, – teigė D. Kielaitė. Gitara, pasak aktorės, nėra tik instrumentas. Ji spektaklyje gali atstoti ir brangų žmogų, simboliškai atlikti kitus vaidmenis.

„Kelionėje“ taip pat atliekamos Franzo Schuberto „Serenados“, „Ave, Maria“ aranžuotės, skamba bosanovos ritmai. Ir „bitlai“. Ar šie tinka J. Vaičiūnaitei – klausimas jos gyvenimo žinovams. Tačiau aktorė įsitikinusi: „J. Vaičiūnaitė buvo bohemiškos prigimties. Apie tai supratau iš jos kolegų, artimųjų. Sėdėdavo sau kavinėje su pypkute. Gal ir uždaro būdo, bet matuojant poetiniu polėkiu – tikra bohemos atstovė. Ne veltui vadinama miesto poete“, – pabrėžė D. Kielaitė.

Per kelionę su „Kelione“

Vaidinimo premjera įvyko 2014 metais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Spektaklis lankėsi įvairiuose šalies miestuose, buvo rodytas Kauno menininkų namuose, Jaunimo teatre. Per kelionę su „Kelione“ aktorė D. Kielaitė teigė gerokai išaugusi, pakeitusi savo požiūrį į teatrą. Šis kūrinys tapo individualaus kūrybos kelio paieška, brandos šaltiniu. Suprato, kokia atsakomybės našta užgula pečius žengiant į sceną su savo kūriniu.

Iš pradžių viską turėjusi daryti pati: ir dekoracijas sustatyti, ir rūbus lygintis, ir patefoną įjungti, ir prožektoriaus mygtuką spragtelėti. Dabar pamažu buriasi „Kelionės“ trupė, aktorei daug talkina garso režisierius Jurgis Valančiauskas. „Pagaliau įsisąmoninau, kad aktoriaus darbas tėra tik viena spektaklio dalių. Svarbi, bet tik sudedamoji. Reikia daug pastangų, visos komandos, kad spektaklis įvyktų. Tad „Kelionė“ tapo mano pačios kelione individualios kūrybos link“, – tvirtino D. Kielaitė.

2010 metais aktorė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, prof. Algės Savickaitės klasę. 2012-aisiais lankė Aleksandro Kaliagino aktorių meistriškumo kursus Maskvoje. Sukūrė vaidmenų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) ir Šiaulių dramos teatre. Pastaraisiais metais D. Kielaitė kuria savarankiškai, yra dviejų spektaklių „Kelionė“ ir „Bevardė“ („Ku-kū“, drauge su kolege iš LNDT Diana Anevičiūte) autorė.

Trumpai

J. Vaičiūnaitė (1937–2001) gimė gydytojo psichiatro šeimoje. Rašyti pradėjo vienuolikos. Kaune gyveno iki 17 metų, kasmet važiuodavo į Vilnių, kur gyveno jos dėdė, poetas ir dramaturgas Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, Domininkonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas.

Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina vertėsi itin sunkiai. 1959 metais J. Vaičiūnaitė baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kartu mokėsi ir muzikos. Studijuodama sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą.

Eilėraščius pradėjo publikuoti 1956-aisiais, pirmasis poezijos rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960 metais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"