Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Juliaus Juzeliūno metai iš labai arti

 
2016 02 17 6:00
"Šioje knygoje tokios peripetijos aprašytos, daug užkulisinių dalykų. Stengiausi J. Juzeliūną parodyti iš gana arti, nevengti ir ne itin teigiamų dalykų", - sakė Algirdas Ambrazas.
"Šioje knygoje tokios peripetijos aprašytos, daug užkulisinių dalykų. Stengiausi J. Juzeliūną parodyti iš gana arti, nevengti ir ne itin teigiamų dalykų", - sakė Algirdas Ambrazas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vakar prezidentūroje įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Vienu garbingiausių valstybės apdovanojimų įvertinti muzikologo, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesoriaus emerito Algirdo Ambrazo darbai – muzikos teorijos, istorijos veikalai ir vadovėliai, iš kurių mokėsi kelios akademijos auklėtinių kartos, išsamūs Juozo Gruodžio kūrybos tyrinėjimai.

Tačiau svarbiausia, kad profesorius sulaukė atpelno už pastarųjų metų „kraują ir prakaitą“ – fundamentalią, visą nepriklausomybės laiką rašytą ir prieš savaitę išleistą monografiją „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“.

J. Juzeliūno šimtmečio jubiliejus jau čia pat, vasario 20 dieną, geresnės dovanos lietuvių muzikos „seniūnas“ negalėtų tikėtis. Sukaktuvių išvakarėse, vasario 19 dieną, jam skirti LMTA renginiai neapsieis ir be naujosios A. Ambrazo knygos sutiktuvių. Dar kartą su jos autoriumi bus galima pabendrauti vasario 27 dieną Knygų mugėje.

Su Vilniaus kvartetu. /Asmeninio albumo nuotraukos
Su Vilniaus kvartetu. /Asmeninio albumo nuotraukos

Estafetė

Mokslus pradėjęs Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, A. Ambrazas šios asmenybės reikšmę vėliau atskleidė išsamiais darbais, monografijomis. Tapo žymiausiu lietuvių „gruodistu“. J. Gruodis buvo J. Juzeliūno mokytojas. Tad muzikologo tyrinėjimų slinktis, šuolis nuo vieno prie kito atrodo visiškai logiškas. „J. Juzeliūnas buvo J. Gruodžio kūrybinių idėjų perėmėjas ir tęsėjas. O pagrindinė idėja, lietuviškos muzikos vizija – nuosekliai tautinė, atsiremianti į liaudiškas šaknis, ir kartu moderni, naudojanti šiuolaikines raiškos priemones“, – apibrėžė A. Ambrazas.

Pasak jo, tautiškumo ir modernumo sintezės idėją pirmasis „įžiebė“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nepaprastai jį vertinęs J. Gruodis perėmė šį požiūrį, įprasmino darbais. „Visada brėžiu tokią liniją: M. K. Čiurlionis – J. Gruodis – J. Juzeliūnas“, – vardijo knygos autorius. Kas būtų ketvirtasis šioje estafetėje? Profesorius atsakė: „Daugybė J. Juzeliūno sekėjų, visa tautinė mokykla.“

Į gyvenimą „jubiliatas“ išleido beveik 50 kompozitorių. „Tačiau nenorėjo „štampuoti juzeliūniukų“, draudė save kopijuoti. Sakė: „Nei manim patapsi, nei savimi tapsi. Svarbu subrandinti savo individualybę.“ Tad visi J. Juzeliūno mokiniai labai skirtingi“, – tvirtino pašnekovas.

Su žmona Danute prie savo namo.
Su žmona Danute prie savo namo.

Bòbelio sūnus

J. Juzeliūno tėvas Aleksandras buvo bežemis juodadarbis. Žeimelio apylinkėse tokius vadino bòbeliais. Sužinojęs apie sūnaus ketinimą mokytis muzikos, tik numojo ranka: „Tokia ta jūsų profesija... iš bezdalų virvutę pinti.“

Jaunuolio gabumai, veikla verti susižavėjimo. 21-ų jau vadovavo chorui! Vunderkindas, ne kitaip. „Tam tikru požiūriu jis toks ir buvo“, – pritarė A. Ambrazas. Iš pradžių kasė griovius, tarnavo pas ūkininkus. Motina sakė: „Kam tau lauke šalt, geriau kur nors šiltoj stuboj... Gal batsiuviu užsiimtum...“ Batsiuvystė buvo pirmoji J. Juzeliūno profesija.

O muzika kol kas – tik saviveikla: pramoko groti mandolina, smuiku, pasitaisė aplūžusį fortepijoną. Didelę įtaką jam padarė vargonininkas Juozas Pėželis. Lankė jo užsiėmimus. „Stūmėsi taip gerai, kad po poros metų pats pradėjo vargonuoti, pakeisdavo mokytoją. Pasiekė didžiulio meistriškumo. Baigęs Šiaulių muzikos mokyklą, viešuose koncertuose atlikdavo sudėtingus kūrinius, tarkime, virtuozinę Maxo Regerio Tokatą“, – teigė monografijos autorius.

J. Juzeliūnas tarnavo smetoninėje kariuomenėje, per karą vargonavo bažnyčiose. Tačiau sovietinių represijų nepatyrė. „Kauno konservatorijoje iš pradžių į jį buvo šnairuojama: bažnyčion užsuka, ko gero, ir pavargonuoja... Prieš baigiamuosius egzaminus turėjo pateikti charakteristiką iš gyvenamosios vietos. Ji buvo „be priekaištų“ – darbininkiška jaunystė, kilęs iš varguolių“, – vardijo J. Juzeliūno tyrinėtojas.

Pirmoji sėkmė

Studijas baigė 1948 metais, įstojo į kompozicijos aspirantūrą Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. „Ten išėjo gerą mokyklą. Tačiau krypties būta labiau akademinės. Ji paliko tam tikrą atgarsį anuometinėje J. Juzeliūno kūryboje. Leningrade ir po jo sukurti darbai – Antroji simfonija (1949–1951), ypač baletas „Ant marių kranto“ (1953) – parašyti tradicine kalba, daugybė liaudies muzikos citatų“, – teigė A. Ambrazas.

Baletas atrinktas dalyvauti Lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. Kūrinį lydėjo milžiniška sėkmė, J. Juzeliūnui įsegtas Lenino ordinas. „Suprantama, ir Lietuvoje tuoj pasiskubinta suteikti jam LSSR nusipelniusio artisto vardą“, – nusišypsojo knygos autorius.

Penktasis dešimtmetis: kūrybos metas.
Penktasis dešimtmetis: kūrybos metas.

„Ždanovščina“

Tačiau sovietinė cenzūra neaplenkė jaunojo kompozitoriaus. Kiek anksčiau, 1948 metais, buvo paskelbtas garsusis nutarimas muzikos klausimais (autorius – politinis veikėjas Andrejus Ždanovas). Jame už formalizmą pasmerkti Dmitrijus Šostakovičius, Sergejus Prokofjevas, Aramas Chačaturianas. „Maskvos emisarai tuoj suskato ieškoti formalizmo apraiškų kitose respublikose“, – pasakojo A. Ambrazas. Per jaunų kompozitorių perklausą pianistas ir dirigentas Rimas Geniušas skambino J. Juzeliūno fortepijoninę sonatą – meistrišką, modernų kūrinį. „Autorius buvo sutrintas į miltus, esą tai kraštutinis formalizmas“, – teigė pašnekovas.

Studijuodamas Leningrade kompozitorius kiek atitolo nuo modernios krypties, rašė gana tradiciškai, kaip Balys Dvarionas ar Vytautas Klova savo operoje „Pilėnai“. „Tačiau jam greitai pakyrėjo, sakė: „Visi iš to paties puodo semiasi.“ Ir vėl ėmė ieškoti naujesnių kelių“, – pasakojo monografijos autorius.

Naujos istorijos nereikėjo ilgai laukti. „Operos „Sukilėliai“ (1957) klavyro rankraštyje J. Juzeliūnas pažymėjo kūrinį skiriąs už nacionalinę ir socialinę laisvę kovojančiai Lietuvai. Šįkart ne dėl muzikos kokybės, o dėl to nacionalizmo opera buvo „nuimta“ prieš pat premjerą. Kurį laiką J. Juzeliūno kūrybai buvo nuleistas „šlagbaumas“, – teigė muzikologas.

Afrikos motyvai

„Linksmų“ nutikimų buvo ir daugiau... Ankstesniais metais J. Juzeliūnas buvo parašęs ciklą pagal Salomėjos Nėries žodžius. „Ir čia įžvelgta užuominų, esą kompozitorius tyčiojasi iš sakomos kritikos: „Kur tai matyta?! – „nė žodžio nepratarsiu, klausit ar neklausit“, „aš gi su tais, kur nebijo plaukti bangų barami“, „pyksta varnos, kranksi, kam tu ne juoda“. Kvietė ant kilimo, plovė smegenis“, – pasakojo A. Ambrazas.

Po „Sukilėlių“ epopėjos J. Juzeliūnas sumanė baletą afrikietiškais motyvais. Tarėsi su Kaziu Saja, šis parašysiąs libretą. SSRS remiamų antikolonijinių judėjimų temą kompozitorius ketino panaudoti tyliai užuominai apie Lietuvos nelaisvę. Baleto libretas taip ir nebuvo sukurtas. Tačiau iš muzikos fragmentų J. Juzeliūnas sudėjo „Afrikietiškus eskizus“ (1961).

„Afrikietiški motyvai buvo būtini, tad kompozitorius nagrinėjo Kongo folklorą. Reikėjo ir kitokios harmonijos. Pamatęs, kad kūrinys pavyko, tam tikras jo idėjas J. Juzeliūnas ėmė plėtoti ir kituose darbuose“, – teigė A. Ambrazas. Prasidėjo tikrasis didysis J. Juzeliūno kūrybos periodas, iš kurio geriausiai atpažįstame autorių.

„Afrikietiškų eskizų“ premjera įvyko 1961 metais Maskvoje. „Paskui jau ir Lietuvoje teko atlikti“, – pašnekovo balse vėl suskambo pašaipa. Prasidėjo politinis atšilimas, radosi daugiau kontaktų su užsieniu, nemažai J. Juzeliūno kūrinių buvo atlikta „už kordono“. „Šiuo požiūriu labai reikšmingas jo „Koncertas vargonams, smuikui ir orkestrui (1963)“, – teigė muzikologas.

Julius Juzeliūnasdainuoja su Eduardu Balsiu (stovi kairėje).
Julius Juzeliūnasdainuoja su Eduardu Balsiu (stovi kairėje).

Reikšmingiausi kūriniai

Simfoniją-oratoriją „Cantus magnificat“ (1979) Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui užsakė rektorius Jonas Kubilius. Libreto J. Juzeliūnas kreipėsi į poetą Eduardą Mieželaitį. Nusakė koncepciją, kokiais autoriais norėtų remtis – Martynu Mažvydu, Žygimantu Liauksminu, Abraomu Kulviečiu ir Martyno Počobutu. Su kūriniu susipažino partijos Centro komitetas (CK), kultūros ministras Henrikas Zabulis. „Kodėl visai neminima partija, nekalbama apie šiuolaikinį universitetą, jo laimėjimus?!“ – kvostas kompozitorius. J. Juzeliūnas išsigynė nenorėjęs rašyti vienadienio kūrinio, siekęs kaip tokį įamžinti universitetą. „Atsisakė daryti korekcijas, todėl per jubiliejaus iškilmes Operos ir baleto teatre kūrinys nebuvo atliktas. Premjera įvyko tik po metų“, – pasakojo A. Ambrazas.

Penktąją simfoniją „Lygumų giesmės“ (1982) irgi rašęs daug metų. „Simfonija labai liaudiška, „sutartiniška“, tačiau ir gana modernus kūrinys, vienas populiariausių“, – teigė J. Juzeliūno kūrybos žinovas. 1985 metais sukūrė solinę kantatą „Gėlių kalbėjimas“ pagal Jono Meko tekstus. Ją užsakė JAV lietuvių dainininkė Lilija Šukytė (Lilian Sukis).

Per Atgimimą pradėjo rašyti Šeštąją simfoniją („Patarlių“). Numatė atlikti savo tėvo šimtmečiui. Tačiau Sąjūdis keleriems metams pristabdė kompozitoriaus kūrybinę veiklą. Simfonija buvo atlikta jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tada itin išpopuliarėjo ir „Litanijos solo obojui“ (1997).

Epochos atradimas

Verta paminėti ir istoriją, nutikusią su antra J. Juzeliūno opera „Žaidimas“ pagal Friedricho Durrenmatto apysaką „Avarija“. „Šįkart pats ėmėsi libreto. Kūrinyje išryškėjo drąsi, šiuolaikinė naujo periodo kalba, sudėtingos vokalo partijos. Pastatymas jau buvo įtrauktas į planus, Jonas Aleksa ketino diriguoti. 1968 metais vyko kūrinio svarstymai, siūlyta šį tą supaprastinti, kai ko atsisakyti. Tačiau J. Juzeliūnas „užsikirto“: „Kaip parašyta, taip ir turi būti atlikta.“ Ir opera 40 metų pragulėjo lentynoje“, – pasakojo A. Ambrazas.

Tik minint J. Juzeliūno 90-metį, kiek pavėlavus, 2007-aisiais, Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su solistais atliko pusiau koncertinę „Žaidimo“ versiją. „Kūrinys iškart sulaukė palankių žiniasklaidos atgarsių, vadintas epochos atradimu“, – priminė J. Juzeliūno kūrybos žinovas.

Dmitrijus Šostakovičius ir J. Juzeliūnas (sėdi centre).
Dmitrijus Šostakovičius ir J. Juzeliūnas (sėdi centre).

Priešingi balsai

A. Ambrazas knygą „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“ pradėjęs rašyti iškart po Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Tikėjosi parengti per penkerius šešerius metus – J. Juzeliūno 80-mečiui. „Tačiau viskas vyko kur kas lėčiau ir sunkiau. Reikėjo surasti daug dokumentinės medžiagos, kūrinių svarstymo protokolų“, – pasakojo A. Ambrazas. Suprantama, pagrindinis šaltinis buvo pats kompozitorius. Su portatyviniu magnetofonu nuolat pas jį lankėsi, įrašinėjo prisiminimus, mintis.

Svarbiausiu pašnekovu neapsiribojęs, kalbinęs ir jo amžininkus. Pavyko žaismingai sugretinti priešingas nuomones. „Tarkime, kai J. Juzeliūnas konservatorijoje pradėjo dėstyti muzikos kūrinių analizę, jo studentės Jūratė Viliūtė, Ona Narbutienė be galo gyrė dėstytojo metodą, kūrybingumą, neformalų požiūrį. Šalia įterpiamas Vytauto Laurušo pasakojimas. Tą pačią discipliną jis lankė pas vyresnės kartos profesorių Joną Bendorių, studijas baigusį Leipcige. Tas mokęs labai metodiškai, tiksliai. Po J. Bendoriaus mirties 1954-aisiais kursą perėmė J. Juzeliūnas. V. Laurušas sakė: „Visiškas chaosas, nėra jokios tvarkos! Kartais atrodo, kad jis pats nelabai supranta, ką dėsto“, – juokdamasis savo knygą citavo autorius.

Mokytoja ir batsiuvys

Monografija pateikia išsamią, vientisą J. Juzeliūno kūrybinės veiklos ir asmeninio gyvenimo apžvalgą. Be abejo, randama vietos ir vienam įsimylėjimui... „Toks įsimylėjimas jį atvedė į muziką“, – intrigavo A. Ambrazas.

Su Juozu Gruodžiu.
Su Juozu Gruodžiu.

Bekalinėdamas batus, jaunasis J. Juzeliūnas pamilo miestelio inteligentų dukrą. Ji ketino studijuoti mokytojų seminarijoje. Julius susimąstė: „Kaip čia dabar – nesuderinamos profesijos! Mokytoja ir batsiuvys... O jeigu – vargonininkas?.. Hm, tada jau kas kita.“ Ir visa galva metėsi į vargonų studijas, sėdėdavo po aštuonias valandas per dieną. „Taip mes gavome JUZELIŪNĄ“, – pabrėžė A. Ambrazas.

Pati knyga, anot jo, akivaizdžiai dvilypė, lyg dvi vienoje. „Pirmoje dalyje rūpėjo pateikti gyvenimo ir kūrybos kroniką – nuo gimimo iki mirties, aptariant ir parašytus, ir neparašytus kūrinius. O į kūrybą įvairiais rakursais žvelgiama antroje dalyje. Čia pateikiami ir natų pavyzdžiai“, – sakė autorius.

Pavyko

J. Juzeliūno kūrybos periodais – nacionalinio romantizmo ir nacionalinio modernizmo – atpažįstamas tas pats asmuo, esminiai muzikinio mąstymo bruožai. „Labai svarbi „sutartiniškoji“ tradicija. Pirmą kartą sutartinę jis panaudoja Pirmosios simfonijos Scherzo (1948). O paskutinį sykį jos atgarsių būtų įpynęs į kūrinį, kurio taip ir neužbaigė, liko tik eskizai: „Sutarti“. Pats žodis reikšmingas J. Juzeliūnui. Svarbu sutarti visuomenėje, šeimoje ir su savimi. Tokia santarvės apologija“, – apibendrino A. Ambrazas.

Ar pačiam kompozitoriui pavyko sutarti su savimi ir kitais? „Toli gražu nebuvo dievo avinėlis, o gana konfliktiška asmenybė, – pabrėžė monografijos autorius. – Turėjo aibę konfliktinių situacijų. Ir ne tik su partiniais funkcionieriais. Šioje knygoje tokios peripetijos aprašytos, daug užkulisinių dalykų. Stengiausi J. Juzeliūną parodyti iš gana arti, nevengti ir ne itin teigiamų dalykų.“

Monografiją rašė beveik dvidešimt penkerius metus. Didesnė dalis buvo suręsta Druskininkuose. „Atostogoms gaudavome gerą būstą, tris savaites diena dienon sėdėdavau prie būsimos knygos“, – teigė autorius. Darbas užtruko ir dėl to, kad tyrinėtojas turėjęs kitų užsiėmimų, pareigų, vedęs paskaitas. Nuo jų atitrūkęs – per atostogas, savaitgaliais – vėl varėsi pirmyn. „Didžiausią rūpestį jutau pastaruosius penketą metų – kad tik užtektų jėgų ir sveikatos, kad tik spėčiau į J. Juzeliūno jubiliejų. Pavyko“, – džiaugėsi A. Ambrazas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"