Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Jurga Šarapova: menas būtinas kiekvienam

 
2017 07 28 16:00
Pagrindinė kūrėjos Jurgos Šarapovos skleidžiama žinia yra ta, kad menas - gyvas, būtinas kiekvienam. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tekstilininkės Jurgos Šarapovos kūriniai prilyginami kaligrafinėms kompozicijoms. Kalbama, kad kasdienė ženklų piešimo, audimo, siuvimo, konstravimo ir ardymo praktika taip susivijusi su jos gyvenimu, kad gauto veltinio neišpainiotum ir per šimtą metų.

J. Šarapova, kaip rašė meno kritikai, niekada nepataikavo žiūrovams, nepasidavė madoms, netarnavo komercijai. Paklausta, ar toks kelias kūrėjui nėra sunkiausias, dažnai nesuprastas, autorė patikino, jog tai vienintelis menininko pasirinkimas – kitoks nei dizainerio. Vilniaus grafikos meno centre ką tik veikusioje parodoje „Barelina“ eksponuoti Jurgos darbai patvirtino jos begalinį atsidavimą kūrybai.

J. Šarapova gimė ir augo sostinėje. 1990-aisiais Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) gavo tekstilininkės-gobelenininkės diplomą. „Tais laikais mums didelį įspūdį darė lenkų gobelenas. Lenkijos dailininkė, Berlyno dailės akademijos, Amerikos dailės ir literatūros akademijos garbės narė, Karališkojo dailės koledžo Londone, Rod Ailendo dizaino mokyklos garbės daktarė Magdalena Abakanovič dar audė savo didžiulius raudonus darbus“, – pasakojo menininkė.

„Suaugę sugebame apie meno kūrinį pasakyti tik „patinka“ arba „nepatinka“. Tai teismas, o ne suvokimas.“

Neretas vis sugrįžta į vaikystės prisiminimus, neaprėpiamos laisvės ir nuotykių ieškojimo metą. Kaip rašė žymi vaikų autorė Astrida Lindgren, vaikystėje kiekvienas mūsų susikuriame šiltą, jaukų pasaulį, kuris vėliau būna tarsi atspara gyvenimo bėdoms. Kad ir kas atsitiktų, kad ir ką tik tektų patirti, tas pasaulis suteikia pagalbos. Kartu tai neišsenkantis aruodas, iš kurio gali semtis ir semtis. Panašų jausmą apibūdino ir J. Šarapova, širdyje sauganti prisiminimus iš labai ankstyvos vaikystės. Jie Jurgai itin brangūs, todėl niekam nepasakoja. Nemėgsta kalbėti apie šeimos narius. „Jie nekalti, kad esu menininkė, todėl nereikalauju jokių aukų. Nemanau, jog šalia manęs būti lengva“, – neslėpė kūrėja.

Kūryba – tai gyvenimas

Jurga svarstė, ar tai, ką daro, yra menas, turintis įprastą sąvokos supratimo prasmę. „Galima būtų pavadinti kažin kokia labai asmeniška samprotavimo apie meną praktika“, – sakė J. Šarapova ir pridūrė, kad kūryba – jos gyvenimas.

Rytą vos atsibudusi kimba į darbus, vakare išsivalo dantis ir gulasi miegoti. „Miegu kaip artojas – pavargusi ir laiminga“, – prisipažino Jurga.

Kūrybiniame procese labai vertina visokius nutikimus – kai pasiseka ne tik įgyvendinti sumanymą, bet ir kai jis įvyksta ar, sakytum, ištinka savaime. „Tada jautiesi taip, tarsi paglostei kokį laukinį miško padarą, pelnei jo pasitikėjimą – tai laimė, net transo akimirkos. Gal panašiai ir apsireiškia vadinamasis įkvėpimas“, – šypsodamasi kalbėjo tekstilininkė.

J. Šarapovos darbai įvairūs. Vienu metu ji imasi kelių projektų, bet kai kurių, kaip mano pati, tikriausiai niekada nebaigs. „Tarkime, po labai įtempto ir drausmės reikalaujančio audimo ar siuvimo proceso pereinu prie kito – spontaniško meditatyvaus abstraktaus rašymo-piešimo. Arba po juodo ir balto precizinio piešinio tušu labai plona plunksnele – prie vadinamųjų tekstilinės poezijos objektų kūrimo. Darau viską, kas man labai patinka ir yra gražu“, – atskleidė ji.

Sumanymas kaip žvėris

J. Šarapovos naudojama technika – autorinė. Kai kuria tekstilės darbą, ją domina medžiaga. Menininkės žodžiais, tai pirmiausia labai „chaotiška masė“, kita vertus, ji kupina įvairiausio nesuvokiamo turinio. Šį pojūtį sustiprina antrinių žaliavų taikymo aspektas. „Kartais iš „Humanos“ pareinu tarsi iš Himalajų kalnų – toks grožio švytėjimas kai kuriuose audinių raštuose! Neapsakomo dailumo audiniai, iš jų buvo pasiūti tokie įdomūs dalykai. Mane „veža“ autorių anonimiškumas, nuolankumas tam beribiam vis naujų medžiagų srautui, tai begalinei žmogiškai tuštybei“, – stebėjosi Jurga.

Kalbėdama apie kūrybos, atlikimo techniką menininkė tikino, kad ją geriausiai atskleidžia patys darbai. „Kiekviena idėja tarsi paprašo savos technikos, laiko, medžiagų. Bendrauju su tais sumanymais kaip su žvėrimis – bandau suprasti jų ženklus, poreikius. Stengiuosi nedominuoti, nebūti dresuotoja, esu tiesiog lyg terpė jiems įvykti. Kiek įmanoma, visi mes – tik žmonės“, – konstatavo tekstilininkė.

Jei nebūtų tapusi dailininke, veikiausiai būtų pasirinkusi maratono bėgikės kelią. Labai mėgsta bėgioti, ypač mišku. „Kūnas reikalauja judėti. Bėgčiau visą dieną ir visą naktį, iš laimės, tiesiog iš laimės“, – juokavo ji.

Kūrėja jaučiasi esanti savo vietoje. Jokių vaidmenų nevaidina. „Tiesiog esu, ir tvirtai žinau kodėl. Į šį klausimą turiu aiškų atsakymą, – tikino J. Šarapova. – Nemėgstu romantizuoto menininko traktavimo. Tai profesija, tai darbas – jokio akių dūmimo ir mistikos.“

Menas yra gyvas

Pastaroji J. Šarapovos personalinė paroda „Barelina“, pasak meno kuratorės Monikos Krikštopaitytės, pranoksta bet kokį išankstinį žinojimą.

„Kiekvienas žvelgia savaip – dabar žiūrovai labai skirtingi, – dėstė ji. – Esu dėkinga žmonėms už tai, ką šie kalba, kai ateina į parodą, – turiu omenyje ne pagyras. Iškyla įvairios asociacijos, prisiminimai. Matau, kad jie jau įpratę būti nematomi, neišklausyti.“

Kūrėjos skleidžiama pagrindinė žinia yra ta, kad menas – gyvas, būtinas kiekvienam. Meno kūriniais Jurga kalba apie vidinę pilnatvę. „Kol buvome maži, visi rašėme, paišėme, rodėme ženklus visomis įmanomomis formomis. Ir tie ženklai buvo teisingi. O suaugę sugebame apie meno kūrinį pasakyti tik „patinka“ arba „nepatinka“. Tai teismas, o ne suvokimas“, – kalbėjo tekstilininkė.

Anot jos, tas ženklo išgelbėjimas nuo teismo ir pasmerkimo yra kelias į daug įdomesnį, turtingesnį vidinį žmogaus gyvenimą. „Dabar, kai visi vaikučiai sukišami į vienodas mokyklines programas, menas būtinas ne kaip koks nors elitinis verslas, bet kaip praktika. Neideologizuota, labai individuali praktika. Ne terapija, o tikrovė – besąlygiško savęs priėmimo patirtis“, – įsitikinusi J. Šarapova.

Išskirtinumą, autorės manymu, gali suteikti tik menas – neprijaukintas šaltinis viduje. „Antraip žmonijos laukia galas – pavirs kokiais nors vabalais: viskas struktūrizuota, negyva. Viskas tik dėl akių, vien – dizainas“, – apibūdino ji.

Penkiasdešimtmetį perkopusi J. Šarapova savo gyvenimą vadina neįdomiu – kažin ar kiekvienas galėtų tokį ištverti. Menininkė vengia nuotykių, kelionių, naujų įspūdžių, pažinčių. Paradoksalu, nes tai vis tiek neišvengiamai nutinka.

Atgaivą ji randa šokdama – užsimerkusi, be muzikos. Domisi rytietiškų šokių technika, visų įmanomų rūšių vadinamaisiais šimiais (šimis – pramoginis šokis, panašus į fokstrotą). Jurgai patinka indiški klasikiniai šokiai Bharata natjan. Jei galėtų, viską mestų ir išvažiuotų jų mokytis, kaip pati sakė, „iki gyvos galvos“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"