Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

K. Zanussis: kaip galime gyventi be teisingumo?

 
2016 09 29 9:37
Žymusis režisierius Krzysztofas Zanussis, be kita ko, pabrėžė, kad Europa išgyveno daug saulėlydžių ir daug atgimimų, ji – kaip feniksas, prisikeliantis iš pelenų.
Žymusis režisierius Krzysztofas Zanussis, be kita ko, pabrėžė, kad Europa išgyveno daug saulėlydžių ir daug atgimimų, ji – kaip feniksas, prisikeliantis iš pelenų. Dareko Goliko (FORUM) nuotrauka

Spalio 1 ir 2 dienomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyks išskirtinė premjera – garsaus lenkų kino ir teatro režisieriaus, scenaristo, prodiuserio Krzysztofo Zanussio „Hybris (Puikybė)“. Spektaklyje, kurio veiksmas vyksta paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį Lenkijoje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas.

Konradas siekia tam tikrų atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota ir korumpuota – Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir 6-ojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau, regis, jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. O Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

Apie premjerą ir kultūrą apskritai kalbiname patį spektaklio režisierių ir pjesės autorių Krzysztofą Zanussį.

– Papasakokite šiek tiek apie savo pjesę „Hybris (Puikybė)“, kas jums svarbiausia joje?

– Žinai, tavo klausimas kiek pavojingas, nes jeigu galėčiau tai suformuluoti vienu sakiniu, savo žiūrovams tiesiog nusiųsčiau trumpąją žinutę. Tada man net nereikėtų rašyti pjesės. Joks kūrinys negali būti redukuotas į vieną šūkį ar idėją, už to visada slypi tam tikras kompleksiškumas. Taip pat visuomet yra tam tikras neatitikimas tarp mano intencijų ir to, kaip tai gali suprasti žiūrovai. Daug kas priklauso, kokioje šalyje bus pristatytas vienas ar kitas mano darbas.

„Hybris (Puikybė)“ buvo užsakyta prieš 3–4 metus vieno Santk Peterburgo teatro, tačiau paaiškėjo, kad ši pjesė yra netinkama dabartinei Rusijos Federacijos kultūros politikai. Dėl to, kad joje reikalaujama teisingumo. Visa karta žmonių, kurie nusikalto 6-ajame dešimtmetyje, piktnaudžiavo valdžia, dauguma šių žmonių liko nenuteisti ir jie net nebando išreikšti apgailestavimo dėl savo veiksmų. Tas pats vyko po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių. Žinoma, vyko tam tikri denacifikacijos procesai Vokietijoje, kontroliuojami JAV, taip pat – iš dalies Japonijoje, tačiau ne per daugiausia. Ir mes žinome, kad Prancūzijoje, Vokietijoje tam tikri nusikaltėliai tik po kurio laiko buvo pripažinti kaip tokie, ir jie niekada nesigailėjo. Tai man kelia nerimą, nes tai griauna tam tikrą universumo tvarką.

„Hybryje“ keliamas ne specifinis klausimas, jis labai abstraktus: kaip mes galime gyventi be teisingumo? Juk jeigu sugriausime teisingumo principus – pateksime į chaosą. Taigi ši pjesė yra šiek tiek apie chaosą ir mano didelį pasipiktinimą žmonėmis, kurie skatiną chaosą ir sąmyšį. Tai labai antipostmoderni pjesė. Asmeniškai aš išreiškiu didelį pasipiktinimą postmodernizmo filosofija ir ją bandau apkaltinti daugeliu blogybių.

– Kokios buvo pagrindinės pjesės „Hybris (Puikybė)“ motyvacijos?

– Tikiu, kad egzistuoja objektyvi tiesa ir čia aš nesutinku su tokiais filosofais kaip Jacques‘as Derrida ar Michelis Foucault. Man nepatinka ši postmodernistinė tendencija filosofijoje ir apskritai kultūroje, manau, kad ji – itin kenksminga. Taip pat manau, kad tai tampa tiesiog puikiu buvusių marksistų pa(si)teisinimu. Jie nepadarė nieko blogo, nes nėra skirties tarp gėrio ir blogio.

– Kaip manote, ar postsovietinės visuomenės vis dar yra „apsėstos“ praeities?

– Jos nėra apsėstos, mes gyvename praeities pagrindu, mūsų šaknys – praeityje. Taigi, jeigu šaknys – pažeistos, supuvusios, mes neturėsime ateities. Tai nėra žiūrėjimas atgal, tai žiūrėjimas į priekį. Negalima pamiršti to, kas yra už mūsų nugarų. Ir mes privalome klausti to, ko savęs pradėjo klausti daugelis vokiečių po 1968-ųjų: ką veikė mūsų tėvai nacių režimo metais? Mes to paties privalome klausti savo tėvų: kaip jūs elgėtės komunizmo laikotarpiu? Ar sąlygiškai, kiek tai buvo įmanoma, padoriai, sąžiningai? Ar jie buvo oportunistai, siekė asmeninio gėrio ir privilegijų? Mes privalome to vieni kitų klausti.

– Šis klausimo procesas – tai galimybė įveikti praeities traumas?

– Taip, neabejotinai, traumos gali būti įveiktos tik tuomet, kai viskas yra aišku ir kai mes vertiname, teisiame. Privalome teisti. O postmoderni prieiga neigia šį teisimo momentą, sako, kad mes turime tylėti ir nieko neteisti.

– Kaip ir minėjote, praeitis ir dabartis – neatskiriamos. Tačiau, kaip manote, ar istorija vis dar svarbi šiuolaikiniam žmogui?

– Istorinės patirties negalime tiesiog „nupjauti“, istorija turi rūpėti žmonėms. Manau, viena šių dienų problemų ta, kad žmonės nuolatos apibūdina tikrovę, ką iš tikrųjų turėtų daryti sociologai, sakydami – žmonės mėgsta tai ir tai. Man tai nerūpi, man rūpi tai, kas turėtų individui ir visuomenei rūpėti. Ir mes turime turėti tam tikrus imperatyvus ir pasakyti, kad dauguma klysta. Ir observacija gali būti naudinga, tačiau dažniausiai ji yra naudinga rinkodarai.

– Ar galiu teigti, kad vienas pagrindinių konfliktų jūsų kūryboje – tai konfliktas tarp garbingo, sąžiningo žmogaus ir jį supančios korumpuotos aplinkos, ir kad šis konfliktas taip pat atsiskleidžia „Hybryje“?

– Visiškai sutinku. Visada žavėjausi romantine tradicija. Kadangi tai yra stipri Vakarų Europos tradicija su visa savo puikia literatūra – Friedricho Schillerio ir J. W. Goethe’s, Adomo Mickevičiaus, George‘o Byrono ir daugeliu kitų autorių darbais, tik ne Rusijos. Rusija neturi stipraus romantinio herojaus, kaip ir kitų herojų. Taigi šis romantinis herojus, nebandantis būti realistu, o priešingai – idealistu, kovoja ir dažnai pralaimi kovą, tačiau jis išsaugo žmogiškumą. Man patinka tokie herojai.

– Bet profesorius Adamas – postmodernus žmogus?

– Adamas – konformistas, žmogus praradęs savo principingumą, sąžiningumą, ir jis atsisako tai pripažinti. Tikriausiai tai svarbiausia – jis atsisako atgailauti. Tai vienintelis dalykas, kurio siekia jo antagonistas – pasakyk, kad tu gailiesi.

– Konradas tam tikra prasme atstovauja visuomenės balsui?

– Ne visos visuomenės, kadangi visuomenėje yra galingų veiksnių sakančių, kad pamirštume praeitį ir pamirštume tuos, kurie apvogė kitus, ir pradėtume nuo nulio. Kas yra labai neteisinga, yra daugybė apvogtų, apgautų žmonių ir mes privalome pabandyti tai kompensuoti, kitu atveju mes naudojamės nuosavybe, kuri nėra mūsų, kuri buvo įsigyta tam tikromis aplinkybėmis. Turime tai aiškiai suprasti, mes negalime to palikti neišspręsta. Tai susiję su žydų nuosavybe Vidurio Europoje, taip pat su visomis mažumomis. Tai tam tikrų esminių principų klausimas. Jeigu atsižvelgiame į esminius principus, juos ir turime, turime tam tikrą pusiausvyrą, ekvilibriumą ir visuomenė vystosi, ką nors žada, o ciniška visuomenė žlunga. Tai akivaizdu. Kai visuomenė yra paralyžiuota cinizmo, nihilizmo, ji niekada neišgyvens.

– Kaip manote, šiuolaikinės visuomenės Rytų Europoje – paralyžiuotos?

– Žinoma, vyksta tam tikra kova. Tačiau yra daug veiksnių, skatinančių individų ir visuomenių dezintegraciją. Ir manau, kad tai yra labai pavojinga. Visas šis vartotojiškas požiūris, teigiantis viena – pirk ir tylėk, būk laimingas ir neklausk jokių klausimų. Tai blogas patarimas.

– Kaip pradėjote dirbti teatre? Kuo skiriasi režisieriaus darbas kine ir teatre?

– Dar būdamas vaikas dažniai lankiausi teatre. Tėvai vesdavosi į geriausius to meto spektaklius Lenkijoje. Tada mane sugundė kinas, nors visada kruopščiai lankiausi teatre. Tik vėliau pradėjau režisuoti teatre, pastačiau apie 40 pjesių visame pasaulyje, kai kurios jų – parašytos mano paties, kai kurios – ne. Kaip rašau filmų scenarijus, taip man tapo natūralu rašyti ir pjeses. Teatre leidžiu sau rašyti ilgesnius dialogus, kurie kine yra neįmanomi. Taip pat galimybė dirbti įvairiose šalyse – didelis pranašumas.

Režisavau spektaklius Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Bulgarijoje ir daugelyje kitų šalių. Man teko žiūrėti ir kitų režisierių spektaklius, pastatytus pagal mano pjeses, tai taip pat didelis iššūkis man. Taigi turiu patirties teatre ir norėčiau ją tęsti. Tačiau tai darau tik su viena sąlyga, kadangi man jau 77 metai, – kviečiuosi aktorius repetuoti į savo namus. Tokiu būdu turime progą išvengti vieno pražūtingo šiuolaikinio teatro aspektų – teatro tapimo spektaklių fabriku. Mes, aktoriai, režisieriai, privalome būti šeima, kaip Moliere'o laikais. Taip mūsų darbas tampa žmogiškesnis, kitu atveju matysime tik institucinį teatrą. Manau, kad tai didelis įžeidimas, mes, menininkai, naudojame visuomenės pinigus ir galimybė statyti spektaklius – didelė privilegija. Dėl to privalome į savo darbą sudėti visą savo žmogiškąjį potencialą.

– Viename interviu esate sakęs, kad menininkui visada pavojinga užmiršti tikrovę. Kokį santykį su tikrove siekiate palaikyti savo darbuose?

– Tikrovę savo darbuose naudoju kaip klijus. „Hybris (Puikybė)“ – iš dalies realistiška pjesė, iš dalies ne, nes antroji dalis tampa sapnu, pajuda už realybės ribų. Tai jau teatro privilegija. Kiekviename kūrinyje turi būti kas nors tikra, nes jeigu darbas pernelyg abstraktus – jis tuščias.

– Kas jums svarbiausia kūryboje?

– Džiaugsmas, kad tam tikros mano svajonės tampa tikrove, kad personažai, kuriuos regiu savo galvoje, įgyja kūnišką pavidalą. Tai stebuklas – aš kuriu gyvenimus, situacijas, personažus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Tai didelė privilegija.

– Kaip vertinate dabartinę Europos kultūros situaciją? Ar mes gyvename kultūros saulėlydžio laikais?

– Europa išgyveno daug saulėlydžių ir daug atgimimų. Europa – kaip feniksas, prisikeliantis iš pelenų. Yra net anekdotas apie tai, kad kas nors Europai turi pasakyti – daugiau nebėra prisikėlimo galimybės. Matau, kad Europa yra šiuo metu yra labai susipainiojusi, cirkuliuoja daug kenksmingų idėjų, siekiant išlaikyti žmones tyloje. Manau, dėl to šis konsumerizmas ir yra toks visaapimantis, tai susiję su elito siekiais išlaikyti savo valdžią: jeigu paprasti žmonės siekia tik materialaus gėrio, jie nesiims jokių veiksmų prieš valdančiuosius. Tačiau tai nėra pakankamas pagrindas ateičiai, turime turėti daug gilesnių priežasčių išgyventi. Ir turime perkainoti savo vertybes, reikia tam tikros moralinės tvarkos, nes kitaip mes sunaikinsime patys save.

– Kaip manote, ar šiuolaikinis menas vis dar domisi kompleksinėmis individo ir visuomenės situacijomis?

– Dalis menininkų domisi, kita dalis nesidomi. Kaip ir žiūrovai, dalis jų domisi, kita dalis – ne. Bet, kaip žinai, menas visada buvo elitinis ir labiausiai sofistikuotas menas gali greitai tapti sklerotiniu. Tai, kas auga per greitai ir per aukštai, gali greiti mirti, tada kyla nauji impulsai iš apačios. Manau, kad šiuolaikinis menas turi puikių manifestacijų, – ir kartu siaubingų. Ir tai, kas yra visuotinai priimtina, nebūtinai yra svarbiausia ar geriausia.

– Kaip pasikeitė, jeigu pasikeitė, menininko statusas, vadinamoji misija visuomenėje?

– Tai visuomenė pasikeitė, o ne misija. Pasiekėme masinės visuomenės būklę, kuri yra naujas reiškinys, labai gyvybingas JAV. Amerika visuomet buvo masinė visuomenė, tačiau ne Europa, kuri visuomet buvo labai hierarchinė. Tačiau ji tai praranda, ir daugumos balsas įgauna vis didesnę reikšmę; dauguma gali spręsti, kas gerai ir kas ne. Masių emancipacija pavertė paprastus žmones nepriklausomais ir, manau, per daug nepriklausomais.

– Kaip apibūdintumėte meno vertę, prasmę individui ir visuomenei?

– Kalbant apie naratyvinį meną, manau, kad jis akumuliuoja praėjusio laiko, kitų tautų, kartų, socialinių klasių patirtis. Tai akumuliatyvi patirtis ir mums jos reikia. Jeigu norime judėti į priekį, reikia ko nors kaip pagrindo. Kai perskaitau Williamo Shakespeare‘o kūrinius, sužinau apie aistras, kurių man neteko išgyventi. Niekada nenorėjau pasmaugti savo žmonos, nors ir galiu suprasti, kodėl Otelas to taip geidžia. Ir yra gerai sužinoti apie Otelo patirtį prieš tai, kai nori nužudyti savo mylimąją.

– Kokių kino režisierių ar kitų sričių menininkų darbais jūs domitės?

– Labai gerbiu šviesaus atminimo Aleksejaus Germano kūrybą, taip pat Aleksandro Sokurovo darbus, labai mėgstu australų režisieriaus Peterio Weiro filmus. Tačiau man patinka daugelis kitų autorių, tai yra tik keletas pavardžių, kurių savininkų darbais domiuosi ir seku. Lenkijoje taip pat yra daug įdomių jaunų kolegų, tačiau ir Andrzejus Wajda, kuriam jau 90 metų, neseniai sukūrė naują filmą ir, mano žiniomis, jis – labai įdomus.

. . .

Krzysztofas Zanussis gimė 1939-aisiais Varšuvoje, Lenkijoje. Varšuvos universitete studijavo fiziką (1955–1959), vėliau Jogailos universitete Krokuvoje studijavo filosofiją (1959–62). 1966-aisiais baigė režisūros studijas Lodzės kino mokykloje. Garsiausi jo filmai: „Iliuminacija“ („Iluminacja“, 1973, didysis prizas Ravenos ir Lokarno kino festivaliuose, specialusis žiuri apdovanojimas lenkų kino festivalyje Gdanske), „Ketvirčio balansas“ („Bilans kwartalny“, 1974, apdovanojimas Berlyno kino festivalyje), „Apsauginės spalvos“ („Barwami ochronnymi“, 1976, didysis žiuri prizas Gdansko kino festivalyje), „Spiralė“ („Spirala“, 1978, ekumeninės žiuri apdovanojimas Kanų kino festivalyje, apdovanojimai apdovanojimas Gdansko, Panamos kino festivaliuose), „Konstanta“ („Constans“, 1980, komisijos ir ekumeninės žiuri apdovanojimai Kanų kino festivalyje, apdovanojimai Panamos, Gdansko kino festivaliuose), „Imperatyvas“ („Imperative“, 1982, specialusis žiuri apdovanojimas Venecijos kino festivalyje), „Gyvenimas kaip lytiniu keliu platinama mirtina liga“ („Życie jako śmiertelna choroba przenoszona drogą płciową“, 2000, apdovanojimai Maskvos ir Gdynės festivaliuose, Lenkijos kino akademijos „Auksiniai ereliai“ už geriausią režisūrą, geriausią filmą, scenarijų), „Persona non grata“ (2005, specialusis žiuri apdovanojimas Gdynės kino festivalyje). Per 50 metų trukusią karjerą Krzysztofas Zanussis sukūrė daugiau kaip 30 vaidybinių ir dokumentinių filmų. Jis taip pat yra teatro režisierius ir kelių knygų autorius. Lenkijos atgimimo ordino kavalierius, Vatikano popiežiškosios komisijos kultūros reikalams konsultantas, Europos kino akademijos narys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"