Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Ką ir kaip skaitė Vaižgantas

 
2016 03 17 13:39

Labai įdomu, žinoma, ne visiems, žiūrinėti režisieriaus Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos katalogą. Kokias knygas jis turėjo sukaupęs? Ar tikrai skaitė, jau kitas klausimas.

Ne mažiau įdomu, ką savo lentynose laikė Justinas Marcinkevičius, kaip buvo tuos turtus išsidėliojęs. Yra ir katalogas, ir memorialinis poeto kambarys su visomis lentynomis Prienų bibliotekoje. Asmeninės žymių žmonių bibliotekos jų paveldėtojams kelia rūpesčių. Ką su jomis daryti, kur dėti? Saugoti, išformuoti, perduoti valstybei? Ar jai jų reikia? Ar turės kur laikyti? Vis dėlto tai vertinga medžiaga tyrinėjimams.

Kas žuvo, kas dingo

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido knygotyrininkės Nijolės Lietuvninkaitės monografiją „Skaitantis Vaižgantas“ apie rašytojo biblioteką ir jo skaitymo interesus. Knygų Vaižgantas turėjo nemažai, skaitė daug, recenzavo daug. Kaip ir kada jų prikaupė? Kas išliko? Kaip klostėsi Vaižganto turėtų knygų – jo nuosavybės – likimas. O čia – jau visas detektyvas, kuri narpliojo monografijos autorė.

„Vaižganto memorialinės bibliotekos paveldo likimui įtakos turėjo XXa. politinės ir kultūrinės permainos, sovietinė ideologija, sutrukdžiusi išsaugoti vientisą memorialinę biblioteką, atvėrusi kelius jos dalyboms ir praradimams“, – rašo N. Lietuvninkaitė. Kai kas žuvo, dingo be žinios. Pavyzdžiui, iki 1948 metų dingo 56 knygos, paskui šis tas dingdavo tai gausiau, tai mažiau, iki pat 1991-ųjų. Ne paslaptis, kad pražuvėlės vienais ar kitais keliais patekdavo į asmenines bibliotekas. Šiuo metu didžiausia Vaižganto memorialinės bibliotekos paveldo kolekcija, 1061 vienetas, saugoma Kaune, Technologijos universiteto bibliotekoje.

1933 metais testamente Vaižgantas rašė: „Nekilnojamojo turto man nėr, o kilnojamasis susidaro iš bibliotekos (apie 2000 tomų), nebrangių, bet rinktinių paveikslų galerijos, nebrangių baldų ir visai menkos garberobos, kur vertingi tėra kailiniai. Visa tai tuo tarpu telpa keturiuose kambariuose Aleksoto g. 6–4.“ Rašytojui mirus, jo turtas atiteko universitetui, čia buvo įsteigtas Vaižganto memorialinis muziejus. Jo veiklą nutraukė jau pirmoji sovietų okupacija.

Tėvas Vaižgantas

Monografija didelė. Regis, ką čia daug rašyti? Autorė žvelgia apskritai į Vaižganto viso gyvenimo bičiulystę su knyga. Rašytojas, dvasininkas, visuomenės, kultūros ir spaudos veikėjas laikė save bibliofilu, bet priešinosi bibliomanijai. Jis yra pasakęs: „Kai mažam vaikui į rankas tėvai įduoda pradžiamokslį, įduoda jam visą biblioteką, gan greit visos žmonijos knygynus ar bent jų raktą.“

Asmeninė Vaižganto biblioteka liudija plačius savininko interesus – beletristo, publicisto, literatūros istoriko, kritiko, filologo, dailės ir teatro mėgėjo bei kritiko, dvasininko, savišvieta besirūpinančio piliečio... Gausiausia čia grožinės literatūros ir literatūros mokslo leidinių. Didžioji jų dalis – lietuviškos knygos. Kitkas – lenkų ir rusų kalbomis, po keletą knygų – latvių, estų, italų, vokiečių, baltarusių ir kitomis kalbomis.

Geranoris recenzentas Vaižgantas masino kolegas rašytojas, ypač jaunesnius, besitikinčius jo palankumo. Savo knygas jie padovanodavo. Tarkim, Kazys Binkis knygoje „100 pavasarių“ įrašė tokį paskyrimą: „Tėvui Vaižgantui / Kazys Binkis“. O Vaižgantas kone kiekviename šios leidinio puslapyje rado ką pasižymėti. Tik ne viskas jam patiko. Vaižgantas dažnai pasirašydavo pastabas rusiškai – vaizdingus posakius ar patarles. Štai K. Binkio modernioji „Augnelijų arija“ įvertinta taip: „čepucha na postnom masle“. N. Lietuvninkaitė pastebi, kad tai Vaižganto mėgtas ir dažnai vartotas posakis.

Sudžiūvęs našlaitės žiedas

Ko Vaižgantas prirašė Petro Cvirkos debiutinėje poezijos knygelėje „Pirmosios mišios“, sužinoti (bent kol kas) neįmanoma, nes ji laikoma dingusia. Yra tik Antano Venclovos tvirtinimas, kad rašytojas ją įvertino labai nepalankiai. Įdomu, ar buvo dovanojimo įrašas (ir koks) Salomėjos Nėries knygelėje „Pėdos smėly“. Belieka spėlioti, knyga taip pat dingusi. Dokumentai rodo, kad Vilniaus universiteto bibliotekai 1961 metais buvo perduoti du Giovanni Boccaccio „Dekamerono“ (1929) tomai, tačiau iki šiol jie ten nerandami. Ivano Turgenevo knygoje 'Bajorų gūžta“ (1924) iki šiol „gyvena“ sudžiūvęs našlaitės žiedas. Gal įsidėjo pats Vaižgantas?

Tarp irgi gausių Lietuvos istorijos leidinių – net aštuoni, skirti Vytauto Didžiojo gyvenimui ir politinei veiklai.

N. Lietuvninkaitės knygoje nemažai iliustracijų. Monografijos priedai – Vaižganto bibliotekos knygų sąrašai, kitaip tariant, rekonstrukcija. Knygų – 1379, periodinių leidinių – 131 pozicija.

Ir įžangoje, ir baigiamajame žodyje keliama mintis, kad paveldą, šiuo metu saugomą Kauno technologijos universitete, būtų tikslinga perkelti į J. Tumo-Vaižganto butą-memorialinį muziejų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"