Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Ką skaito kompozitorius Algirdas Martinaitis

 
2015 08 10 6:00
Algirdas Martinaitis
Algirdas Martinaitis LŽ archyvo nuotrauka

Ką šiuo metu veikia Nacionalinės premijos laureatas, kompozitorius Algirdas Martinaitis? Namuose slepiasi nuo kaitros. Dirba. Reikia pasitikti artėjantį kūrybos sezoną.

Spalio 4-ąją, per Šventojo Pranciškaus šventę, teatralizuotu koncertu virs prieš kelis dešimtmečius šiam „dievo žonglieriui“ sukurta „Saulės giesmė“. Vėl prisimindamas pamokslininko tekstus, „Žiedelius“, įsiskaitęs į popiežiaus Pranciškaus encikliką „Būk pagarbintas“ (Laudate si), kompozitorius rengia naują kūrinio redakciją: peržiūri, perrašo – „švarina“.

Gruodžio 8-ąją kiek pasikeitusi nugriaudės A. Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“. Tą dieną popiežius 2016-uosius ketina paskelbti Gailestingumo metais. Kūrinys anksčiau skambėjo lietuvių kalba, o dabar kompozitorius stengiasi muzikiniame oratorijos tekste suteikti prieglobstį anglų kalbos žodžiams.

Atiduos duoklę ir teatrui. Prieš trejus metus su režisieriumi Jonu Vaitkumi A. Martinaitis viešėjo Azerbaidžane. Režisierius ten statė persų poezijos klasiko Nizami Gandževio „Septynias gražuoles“, A. Martinaitis rašė spektaklio muziką. Šio veikalo inscenizacijai šiemet rengiasi Lietuvos rusų dramos teatras. Spektaklis mažai kuo primins ankstesnįjį, tad ir muzikos reikia kitokios.

Kadangi kompozitorius prasitarė apie „skaitymus“, „Lietuvos žinios“ jo paklausė:

– Kuri knyga jus lydi per gyvenimą, nuolat šalia?

– Šventasis Raštas. Jis ir ant stalo, ir prie lovos. Skaitau šiaip, skaitau rašydamas muziką. O einant „į amžių“, senatvės link, dažniau atsiverčiu jau perskaitytas knygas. Jos tarsi sukasi ratu. Kai pasirodė popiežiaus enciklika, susimąsčiau, kokia knyga man padėtų aprėpti pontifiko mintis. Iš vaikystės prisiminiau Selmos Lagerliof „Stebuklingąsias Nilso keliones“. Atsiverčiau ir, man regis, pataikiau. Nes tai gyvenimas, matomas iš skrydžio, iš aukštai. Iškart atsiskleidžia jo prasmė, sakralumas ir tai, kaip dabar „prisišiukšlinome“. Na, tada, suprantama, dar ėmiausi „Sakmės apie Gestą Berlingą“. Čia jau, kaip sakoma, žmogiškieji santykiai...

Tada jau ima artėti kitokios knygos. Vis pasvarstydavau: „ O kur „dingęs“ Vytautas Bložė?“ Žiū, buvau praleidęs jo rinktinę „Neįminta mįslė“. Joje – eilėraščiai „nutikimai“, persmelkti induizmo, krikščionybės, evangelijų dvasios. Skaitau, ir man patinka. Tad V. Bložė dabar taip ir sukinėjasi – nuo stalo prie lovos.

– V. Bložė niekur nedingo. O kokius dalykus išdarinėjo per vieną Knygų mugę...

– Būtent. Į eilėraščius jis ir pina biografijos nuotrupas, visus tuos „psichuškių“ nuodus. Kai skaitai jo istorijas, atsiduri savotiškame kvailybės, švento pamišimo rate. Domiuosi šiais reiškiniais, skaičiau Nyderlandų rašytojo Matthijso Van Boxselio „Kvailybės enciklopediją“, filosofo Cezary Wodzińskio „Šv. Idiotą“. Tas jurodivų šventumas, sakralumas, sumaišytas su idiotizmu mano kūrybai yra svarbus. Juk kvailybė lyg šernas knisa europietiškos kultūros pagrindus, pasiekia jos šaknis. Man ši problematika labai įdomi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"