Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kad gyvenimas per lengvas neatrodytų

 
2015 09 29 6:00
Marius Nekrošius: "Kiekvieną spektaklį pradedu nuo nulio, peržiūriu, kaip tą medžiagą pateikė kiti, kad, neduokdie, ko nepakartočiau."
Marius Nekrošius: "Kiekvieną spektaklį pradedu nuo nulio, peržiūriu, kaip tą medžiagą pateikė kiti, kad, neduokdie, ko nepakartočiau." Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Architektūros mokslus Vilniaus dailės akademijoje studijavęs Marius Nekrošius jau šešiolika metų kuria scenovaizdžius ir dramos, ir operos pastatymams. Šiuo metu baigė kurti trisdešimtą spektaklį – Mariaus Ivaškevičiaus „Didis blogis“. Jį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statė garsus vengrų režisierius Árpádas Schillingas (premjera rodyta rugsėjo 23 dieną).

Pavasarį žiūrovai turėjo galimybę išvysti Eimunto Nekrošiaus režisuotą Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“, kuriame M. Nekrošiaus išradingas scenovaizdis tapo svarbia spektaklio dalimi. Apie šiuos darbus ir kalbamės su dailininku Mariumi Nekrošiumi.

– Įgimtas kuklumas ir santūrumas tarytum saugo jus nuo šiuolaikinio gyvenimo žvaigždžių ligos. Niekada nesiafišuojate, vengiate plačiau komentuoti kuriamus spektaklius. Ar tokia laikysena priklauso nuo charakterio, o galbūt ir nuo to, kad jūsų pagrindiniai darbai sukurti su tėčiu E. Nekrošiumi?

– Teatre dirbu jau septynioliktus metus, spektaklių neskaičiuoju. Afišuotis nelabai yra dėl ko, scenografas beveik visada yra šešėlyje. Gal nebent operoje mano darbas labiau turi įtakos režisieriaus sprendimams.

Manau, yra dviejų tipų menininkai: mokantys, norintys gražiai kalbėti apie save ir nemokantys, nenorintys. Nesmerkiu pirmųjų, gal net šiek tiek jiems pavydžiu. Galbūt mano požiūrį lemia ir darbas su tėvu, jis irgi negausiai kalba. Juk negaliu kalbėti daugiau už jį.

– Režisierius, kurdamas autorinį teatrą, apgalvoja ir vaizdinį spektaklio piešinį. Tačiau niekas neįrodys, kad jis „viską sugalvoja“, o jūs tik įvykdote. Be to, esate sukūręs puikių scenovaizdžių ir kitų režisierių spektakliuose. Ką jums apskritai reiškia dailininkas šiandienos teatre?

– Dabar nesigilinu, ką reiškia dailininkas teatre, tiesiog dirbu savo darbą. Kartais atrodo, kad dailininkas šiandienos teatre išvis kažkoks XIX amžiaus rudimentas. Nekenčiu žodžio „dekoracijos“. Su tėvu būna, kad net nebežinau, ar ką pats sumanau, ar čia jis mane gudriai pastūmėjo tam tikro sprendimo link. Jei spektaklyje yra tik mano vieno sumanytas ir įsiūlytas elementas, labai džiaugiuosi. Ne su tėvu buvo ir taip, kad tikdavo pirmas atneštas eskizas. Tada gal nelabai įdomu būna dirbti toliau.

Scena iš spektaklio "Borisas Godunovas".
Scena iš spektaklio "Borisas Godunovas".

Turi laiko svajonėms

– Esate baigęs architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Ar pastebėjote, kad ne vienas pasaulyje garsus scenografas turi rimtų sąsajų su architektūra? Juk tai nėra vien scenos įforminimo problema. Kas teatre sunkiausia?

– Teatre man sunkiausia nesikartoti ir nekartoti kitų. Kiekvieną spektaklį pradedu nuo nulio, peržiūriu, kaip tą medžiagą pateikė kiti, kad, neduokdie, ko nepakartočiau. Architektūra vis dar mano akiratyje, kaskart ką nors pakrapštau toje srityje. Mane labai ramina pernai Vilniuje viešėjusio Danielio Libeskindo biografija – pirmą rimtą konkursą laimėjo keturiasdešimt trejų, pirmą projektą realizavo po penkiasdešimties. Dar turiu keletą metų svajonėms. Mano scenografijos dievas Josefas Svoboda – taip pat architektas. Architektūra – mąstymo būdas – leidžia matyti ir toliau juodos teatro dėžutės sienų. Gal tik kartais mane stabdo profesinis racionalumas, norėtųsi dirbti laisviau, tapybiškiau. Viską iškart bandau paversti konstrukcijomis, „aukso pjūviais“ ir kitomis nesąmonėmis.

– Per trumpą laiką sukūrėte scenovaizdžius dviem dideliems spektakliams, – tai „Borisas Godunovas“ ir „Didis blogis“. Nors kūrinių autoriai – A. Puškinas ir M. Ivaškevičius – XIX ir XXI amžiaus autoriai, vidinių konfliktų požiūriu jų kūriniuose galime rasti nemažai sąsajų.

– „Godunovas“ nebuvo naujiena, statėme operą Florencijoje ir Venecijos „La Fenice“. Tai tema, kur ypač sunku pasakyti ką nors nauja. Tekstas aktualus ir dabar. Norisi pernelyg nepolitizuoti, bet negali šiandien bėgti nuo realybės, negali dangstytis menininko vardu ir vadinamosiomis amžinosiomis vertybėmis.

Su gyvais autoriais dirbti įdomiau. „Didis blogis“ vyksta dabar, už 1000 kilometrų, už dviejų Europos buto sienų (Lietuvos ir Baltarusijos bei Baltarusijos ir Ukrainos). Galutinis tekstas atsirado mums matant. Atpažįsti situacijas, įvykius, personažus iš TV ir socialinių tinklų naujienų. Jautiesi dalyvaujantis istorijoje, kuriantis ateities mitologiją. Kartu yra ir didžiulė atsakomybė tave stebinčiam autoriui. Tai dvi labai skirtingos patirtys.

Vaizdas iš spektaklio "Didis blogis".
Vaizdas iš spektaklio "Didis blogis".

Premjeros nežiūri

– Pastaruoju metu beveik gyvenate teatre, esate neatskiriamas nuo visos trupės. Dailininkai dažnai repeticijas stebi tik tam tikrą laiką, vėliau dingsta gamybos cechuose. O kokia yra jūsų darbo eiga?

– Gamybos cechais pasitikiu, teatre yra puikus gamybos vadas Darius Bastys, puikūs meistrai. Jaučiu pareigą būti salėje nuo dekoracijų montažo iki premjeros. Premjeros paprastai nežiūriu, sergu užkulisiuose. Darbas operoje įpratino – po generalinės repeticijos darbas tau nebepriklauso. Kurį laiką bėgiojau iš repeticijų į vieną architektų biurą, darėme šiokį tokį konkursėlį. Paskui bandžiau atsigriebti, suimti darbų vadžias atgal.

– Kai pradėjote kurti „Didį blogį“, atrodė, kad Ukrainos įvykiai nulėmė kūrinio atsiradimo aplinkybes. Šiandien dėmesys sutelktas ir į Sirijos imigrantų problemas. Spektaklio pagrindinė tema – karas. Kaip manote, ar teatras suspėja su gyvenimu? Ar ta karo analizė tėra tik „atvirukas“, palyginti su tuo, kas vyksta čia pat už teatro sienų?

– Teatras ne CNN, tikrai nebespėja. Gal reiktų bandyti spėlioti ateitį, aplenkti įvykius? Ukraina mums svarbi, nes ten ir čia žmonės beveik niekuo nesiskiria. Ta pati skurdi vaikystė su „Nu, pogodi!“ filmukais, tie patys anekdotai, keiksmažodžiai. Baisu, kai žmonės, tokie patys kaip mes, ima vieni į kitus šaudyti. Svarstai, jei tai atsitiktų Lietuvoje, ar tavo kaimynas į tave šautų? Imigrantai – tema ta pati. Jie bėga nuo didžio blogio. Gal vieną dieną ir mes taip bėgsime, o mus gaudys prie sienos ir bandys neleisti bėgti toliau. Analizuoti karą reikia.

– „Borisas Godunovas“ ir „Didis blogis“ atsirado vienas po kito, todėl būtų įdomu išgirsti, kaip scenovaizdžius išprovokuoja skirtingi režisieriai?

– „Boriso Godunovo“ scenografija atsirado iš veiksmo per repeticijas, spaudė laikas, sutartas pateikti maketą. Pagrindiniai elementai atsirado gal prieš savaitę iki sutartos dienos. Na, čia tokia darbo su tėvu specifika, kad gyvenimas per lengvas neatrodytų. Jam netinka lengvai atsiradę sprendimai.

Į „Didį blogį“ mane pakvietė Audronis Liuga, tai buvo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti.

Su Á. Schillingu ir M. Ivaškevičiumi susitikau praėjus savaitei po „Boriso Godunovo“ premjeros. Papasakojo siužetą, kažką šiaip pašnekėjome. Tada stovykloje prie Merkinės pamačiau, kaip jis dirba. Jau žinojau, koks pjesės siužetas, o aktoriai – ne. Stebėjau detektyvą, kaip Árpádas su Mariumi aktorius įviliodavo į man žinomo siužeto spąstus ir išprovokuodavo atitinkamai reaguoti. Supratau, kad formaliai neišsisuksiu, esu bendrininkas.

Idėja turi būti smagi

– Prieš porą metų Italijoje, Vičencos „Teatro Olimpico“ erdvėje, kuriant „Jobo dramą“ (rež. E. Nekrošius) minimalistiškai integravotės į XVI amžiaus erdvę. Architekto Andreos Palladio statinys ir Vicenzo Scamozzi sukurta teatro scena, vaizduojanti Graikijos Delfų miestą, Jobo dramai ypač tiko, o kita vertus, ši muziejinė erdvė sunkiai įsileido bet kokius modernistinius sumanymus. Kaip veikia tokios unikalios erdvės?

– Stengiuosi neprišiukšlinti scenoje. Nors „Teatro Olimpico“ užkulisiuose, didžiulėje menėje aukštomis kesoninėmis lubomis, mėtydavau popierinius lėktuvėlius. Po porą kartų esu dirbęs ir Herodo Atiko Odeone, „Akropolio“ papėdėje, ir Adriano viloje prie Romos. Tokiose vietose gali daryti ką tik nori, jos išbuvo tūkstančius metų iki tavęs, išbus ir po tavęs. Bet gerbti jas privalai ne tiek dėl jų pačių, kiek dėl savęs.

– O Maskvos atvejis? „Boriso Godunovo“ scenovaizdis vertas atskiros analizės. Manau, tai vienas rimčiausių jūsų darbų. Maskvos partinė Kremliaus siena, sugėrusi ir Rubliovo, ir šių dienų raudas, mediniai veltiniai, laiptai į dangų ir pragarą, „cirkas“, kuris vyksta ant M. Lomonosovo universiteto „maketo“, ir kiti įtaigūs vaizdiniai atradimai byloja apie kruopščią ne vien A. Puškino, bet ir Rusijos sostinės architektūros analizę. Pavyzdžiui, Vladimiro Mirzojevo filmas „Borisas Godunovas“ (2011), kuris po premjeros iš karto buvo uždraustas, sukurtas šiuolaikinės Maskvos fone. Kartu su režisieriumi siekiate minimalizmo ir drauge niekada neatsisakote teatrališkumo. Kas lemia, kad jūsų kurtuose spektakliuose visada svarbus pats teatro kūrimo procesas?

– Ta Kremliaus siena buvo sumanyta pusiau juokais, kaip ir indaujos dydžio universitetas su gazuoto vandens čiaupeliu. Daug kas taip būna sumanyta, idėja turi būti „smagi“, kaip sako tėvas. Maskva pati tokia yra – miestas-parodija. Vakarietiški dangoraižiai centre, mažos cerkvytės, jų fone ir Indijos skurdas už MKAD'o (Maskvos žiedinis aplinkkelis), komunistai su stačiatikių vėliavomis, didžiuliai blizgantys džipai ir veltiniais avinti bobutė, grandanti ledą nuo šaligatvio. Bandėme rasti raktą Maskvai be tam tikro laikotarpio apribojimų, ir manau, radome.

– Kaip vyko darbas su Á. Schillingu? Pateikėte savo sumanymą, ir jis buvo priimtas?

– Na, taip. Pasikalbėjome dvi valandas apie pjesę ir apie gyvenimą, pabuvau kelias dienas stovykloje prie Merkinės, pripiešiau kalną eskizų ir nusiunčiau elektroniu paštu. Jam atvažiavus buvo negailestingai apipjaustyti nereikalingi elementai. Man negaila, mėgstu pjaustyti idėjas.

– Gimėte Palangoje. Ar jūros stichija veikia jūsų sielą?

– Norėčiau, kad veiktų labiau. Per mažai laiko praleidžiu prie jūros, apskritai gamtoje. Palangą mėgstu, sergu už ją. Man patinka J. Basanavičiaus gatvė šiltą vasaros vakarą. Ten vaikšto mano žmonės. Pasipuošę kaip kas moka, gal kiek per daug išgėrę „ant drąsos“. Nežinau, ar aš čia rimtai.

Eskizai spektakliui „Didis blogis“.
Eskizai spektakliui „Didis blogis“.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"