Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Kai knygoje – 262 klaidos

 
2016 02 24 6:00
Šiuo metu vykstančias Lietuvių kalbos dienas „Alma littera“ vadovė Danguolė Viliūnienė vadina švente. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Rytoj, vasario 25-ąją, prasidedančioje Vilniaus knygų mugėje dar kartą įsitikinsime, kad knygų išleidžiamos stirtos. Stvarstysime jas nuo prekystalių, vartysime, pirksime. O gal, iškart pastebėję klaidą ar nesklandų, šleivą sakinį, greit užversime ir dėsime atgal?

Gera kalba parašytos arba gerai išverstos knygos – šioks toks garantas, kad mūsų raštingumas nemenkės. Juk niekas nesiginčija, kad knygų – ne tik turinio, bet ir jų kalbos – poveikis ilgalaikis. O kaip leidėjai – ar vis dar imasi leisti neredaguotas knygas? Bet gal jiems vis sunkiau rasti savo amatą puikiai išmanančių redaktorių?

Apie skaitymo kančią

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) nuolat gauna laiškų dėl prastų vertimų ir kalbos klaidų. „Skaitytojai daugiausia piktinasi pramoginės literatūros knygomis, lengva lektūra, kuri turėtų būti malonus poilsis, – pasakoja sąjungos pirmininkė Rasa Matulevičienė. – Bet lengvi skaitiniai, žadėję smagią pramogą, dėl prastos kokybės tampa kančia. Iš laiškų, kuriuose baksnojama į visokiausius nesklandumus ir klaidas, sprendžiame, kad vis dažniau vietoj patrauklaus ir intriguojančio pasakojimo jie gauna šnipštą. Mes, matyt, esame ta institucija, kuri gauna laiškus ne apie skaitymo malonumą, o apie skaitymo kančią, nusipirkus sugadintą kūrinį.“

Paprastai laiškuose nurodoma blogo vertimo ar redagavimo pavyzdžių. Štai viena skaitytoja neseniai parašė: „Tas lengvas kelioninis skaitalas virto kone kančia – jau po dešimties puslapių buvo vienas galvos skausmas supaisyti, kas visi tie jie jos ji jis, o perskaičius apie „žalios jautienos spalvos“ veidus (čia kalbama apie raudonį) dar ir piktumas apėmė.“ Pasak R. Matulevičienės, būna, kad skaitytojus papiktina klaidos jau pačiame knygos pavadinime, o kartais jiems susidaro įspūdis, kad vertimas išvis neredaguotas, gal net visa knyga versta Google Translator programa. „Šiemet vienas skaitytojas, kuris yra ir vertėjas, išnagrinėjo prastą vertimą ir atsiuntė mums lentelę, kurioje pateikė 262 kalbos ir vertimo klaidas. Ypač trikdo dažnokai pramoginėje literatūroje pasitaikantis pažodinis vertimas, kai nesilaikoma lietuviško sakinio tradicijos“, – sako LLVS pirmininkė.

2007 metais sąjunga įsteigė visuomenę labai sudominusią Antipremiją – už gerų leidybos tradicijų nepaisymą. Ji skiriama ir už prastą lietuvių kalbą. Dabar sąjunga kaip tik laukia pasiūlymų, kas jos nusipelnė šįkart. „Tai geriausia proga prabilti apie prastą vertimą ir redagavimą, apie leidėjų atsakomybę, sykiu ir apie pažeidžiamas autorių ir skaitytojų (vartotojų) teises, – įsitikinusi R. Matulevičienė. – Skaitytojų laiškai mums labai pagelbsti. Visos knygos, kurioms skirta Antipremija ir kurios įtrauktos į nerekomenduojamų skaityti knygų sąrašus, yra įdėmiai perskaitytos ir recenzuotos kalbos specialistų.“

Ar tikrai tokia „kovos forma“ paskatino leidėjus labiau stengtis? „Ir taip, ir ne, – neskuba patvirtinti R. Matulevičienė. – Leidėjas leidėjui nelygu. Ypač stebina vienos leidyklos atkaklumas ir tekstų kokybės nepaisymas. Galėtume jai kasmet teikti Antipremiją, bet neturime tiek ekspertų ir laiko. Kol prastai suredaguotos ir išverstos knygos bus perkamos, tol jos bus leidžiamos, taigi ir Antipremija bus aktuali. Vis dėlto svarbiausia jos misija – sąmoningo ir kritiškai mąstančio skaitytojo ugdymas.“

Aiškintojai ar baudėjai?

Valstybinė kalbos inspekcija tikrina ir knygų kalbą. Pasak vyresniosios inspektorės Astos Barzdenienės, stengiamasi aprėpti kuo daugiau ir kuo įvairesnės naujos literatūros, o pirmenybė – naujų leidyklų knygoms. Svarbu ir ankstesnių tikrinimų rezultatai – dėl nuolat pažeidžiamų kalbos normų kai kurių leidyklų knygos tikrinamos dažniau. Gauti skundai taip pat yra priežastis tikrinti.

„Vis dėlto pasitaiko knygų, išleistų labai netaisyklinga kalba, – teigia A. Barzdenienė. – Tokiu atveju tenka tik apgailestauti, kad, autoriui įdėjus daug pastangų ir išmonės, vietoj puikaus leidinio turime knygą, kurią sunku skaityti. Galima būtų paminėti leidyklos „Žuvėdra“ išleistą Nijolės Marcinkevičienės „Nuo grūdo iki kepalo“. Tai pavyzdys, kai tikrai puiki, dalykiniu požiūriu gerai parengta knyga nebuvo suredaguota, todėl gramatikos, skyrybos, rašybos klaidos užgožia autorės žodingą, vaizdingą kalbą.“

Pasak inspektorės, kebliau vertinti grožinę literatūrą, dažnai kyla klausimas, ar kalbos normos pažeidimas yra autoriaus pasirinkimas, ar redaktoriaus palikta klaida? Ar akivaizdžią kalbos klaidą vis dėlto galima pateisinti kaip būtiną stilistinę priemonę, o gal vis dėlto nebuvo pasivarginta paieškoti taisyklingesnio žodžio, tinkamesnės gramatinės konstrukcijos? Ne visiems autoriams pavyksta pasirinkti tinkamai, ne visi supranta sintaksės svarbą. Prasčiausia kalba išleistos knygos būna tiesiog neredaguotos.

Inspektorės pastebėjimais, gimtąja kalba parašytoms knygoms verstinės nelabai gali prilygti vaizdingumu ar žodingumu. Tačiau jų kalba dažnai būna nors ir skurdesnė, bet taisyklingesnė.

Atsakingas požiūris gali daug pakeisti. A. Barzdenienė nurodo leidyklos „Technologija“ pavyzdį. Anksčiau jų leidinių kalba, palyginti su kitų aukštųjų mokyklų, buvo pati prasčiausia. Knygos taisyklinga kalba pradėtos leisti pasikeitus leidyklos vadovui.

Inspekcija gali nubausti. Daliai visuomenės atrodo, kad ji tik tai ir daro, kad tokia jos paskirtis. „Administracines priemones Inspekcija taiko atsižvelgdama į Valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės principus ir kriterijus, galiojančius teisės aktus, vadovaujasi Inspekcijos darbo metodika, tai yra nuobaudos gali būti skiriamos tik už tas klaidas, kurios pažeidžia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus, – sako A. Barzdenienė. – Bet apskritai nuobaudos taikomos tik kaip kraštutinės poveikio priemonės, pirmiausia stengiamasi dirbti prevencinį, aiškinamąjį darbą.“

O ko atleisti negalima? Pasak inspektorės, labai reikliai vertinami leidiniai vaikams ir paaugliams. Visada glumina gramatikos klaidos – bet kokiuose leidiniuose. „Blogiausia, kai knygose būna klaidų iš Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, galima sakyti, šios klaidos ir yra neatleistinos“, – pabrėžia A. Barzdenienė.

Pastaruoju metu išsakoma ir labai maištingų nuomonių, esą kalbos norminimas, tikrinimas ar net griežtas redagavimas tėra bereikalingos represijos. Taigi – kodėl reikia, kad knygų kalba būtų kuo geresnė, taisyklingesnė? Ar prestižiškumo siekis – vis dar prestižo dalykas? Inspektorė A. Barzdenienė atsako taip: „Kalbos pokyčiai neišvengiami, todėl svarbu, kokią lietuvių kalbos ateitį mato visuomenė, ar jai rūpi, kad lietuvių kalba netaptų tik buitinio lygmens kalba, kad būtų kuo grynesnė, taisyklingesnė, atitinkanti visų veiklos ir mokslo sričių poreikius. Kalba yra bendrosios žmogaus kultūros dalis. Puikiai valdyti stilių, kalbos išraiškos priemones yra meistriškumas. Išsilavinusioje visuomenėje kultūringam žmogui rašyti ir kalbėti prestižine kalba turėtų būti siekiamybė. Manau, kad noras vartoti prestižinę kalbą priklauso nuo visuomenės požiūrio į kultūrą, išsilavinimą, elitą. Bet kuriuo atveju prestižiškumo siekis visada yra prestižo dalykas.“

Kad tik būtų ką redaguoti

Šiuo metu vyksta Lietuvių kalbos dienos – šventė, todėl derėtų pasidžiaugti gerais pavyzdžiais. Kalbamės su leidyklos „Alma littera“ vadove Danguole Viliūniene.

– Kaip jūs, leisdami šitiek knygų, užtikrinate gerą ir labai gerą jų kalbą?

– Teksto kokybės užtikrinimas yra vienas svarbiausių mūsų tikslų, todėl jau daug metų yra investuojama į mokymus ir seminarus redaktoriams ir korektoriams. Mokymai vyksta ir pačioje įmonėje: mokomės iš savo klaidų – redaktoriai vertina vienas kito darbą, vyksta diskusijos, kaip padaryti, kad būtų dar geriau. Kiekvienam kalbos redaktoriui keliame aukštus reikalavimus. Neužtenka, kad redaktorius būtų tik geras lietuvių kalbos specialistas, jis turi puikiai išmanyti ir vieną ar keletą užsienio kalbų, nuolat domėtis lietuvių kalbos naujienomis, turėti gerą stiliaus pojūtį, gebėti pagarbiai ir konstruktyviai bendradarbiauti su vertėju ar autoriumi, teikti jam visokeriopą pagalbą, nes mūsų visų bendras tikslas – kokybiškai parengtas leidinys, teikiantis skaitymo malonumą.

– Išsiverčiate su savais – etatiniais – redaktoriais?

– Šiuo metu etatinių redaktorių ir korektorių turime trisdešimt, esant poreikiui, ypač vasarą ir rudenį, pasamdome dar kokius 15 dirbančių pagal individualios veiklos pažymas.

– Ar yra jaunų? Kaip jie pradeda? Ar jiems reikia kliautis vien savo jėgomis ir išmanymu?

– Jauno, ką tik po studijų, redaktoriaus priėmimas yra didelis iššūkis leidyklai, nes tai reikalauja rimtų investicijų – pirmiausia žmogiškųjų resursų, tai yra kalbos redaktoriaus, kuris intensyviai dirbtų su pradedančiuoju ir gebėtų jį mokyti. Taip pat reikia laiko, nes vienu metu dirbant ir mokantis teksto redagavimo tempas itin sulėtėja. Žinoma, ir finansinių resursų – kalbos redaktoriui tenka mokėti ne tik už redagavimą, bet ir pradedančiojo mokymą.

– O ilgainiui – ar bus kam kvalifikuotai redaguoti, tvarkyti knygų kalbą? Ar nemažėja norinčiųjų ir galinčiųjų dirbti šį sunkų darbą? Ką daryti, kad jų būtų?

– Intensyviai bendradarbiaujame su Mykolo Romerio universitetu. Vertimo ir redagavimo programos studentai jau kelerius metus atlieka praktiką mūsų leidykloje. Ateityje planuojame aktyviau priimti studentus į praktiką ir iš kitų aukštųjų mokyklų, auginti būsimų redaktorių kartą. Šiuo metu norinčiųjų dirbti su mūsų leidykla sumažėjimo nejaučiame, nuolat gauname laiškų su pasiūlymais bendradarbiauti.

Knyga – visokeriopai patrauklus produktas, skaitytojas mėgaudamasis ją skaitys, mokantysis užsienio kalbą su malonumu išvers, o lietuvių kalbos specialistas noriai suredaguos ir dar užsidirbs. Tad svarbiausia, kad knygų netrūktų.

– Kokios autorių ir vertėjų lietuvių kalbos mokėjimo, apskritai raštingumo tendencijos?

– Esame pajėgūs dirbti su įvairiausiais tekstais. Natūralu, kad pradedančiųjų raštingumo lygis nėra toks aukštas kaip ilgametę patirtį turinčių vertėjų ar autorių. Yra vertėjų ir autorių, kurių lietuvių kalba sklandi ir nepriekaištinga, jie tekstuose nepalieka nei klaidų, nei netaisyklingų konstrukcijų, tad kalbos redaktoriui telieka tik ką nors pagerinti, ištaisyti atsitiktines klaideles. Pajuokaujame, kad iš tokių vertėjų ir autorių kalbos redaktorius gali ir pasimokyti. Žinoma, ateina ir nauja vertėjų, autorių karta, kuriai labai reikalingas didelis kalbos redaktorių dėmesys ir pagalba. Pasitaiko ir taip, kad vertimą gauname toki prastą, kad tiesiog beprasmiška jį redaguoti, bet tai labai reti atvejai.

. . .

2016 metais jau dešimtą kartą Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija patikrino į Metų knygos titulą pretenduojančių leidinių kalbą ir kartu su Kultūros ministerija apdovanoja knygų autorius, redaktorius ir leidėjus.

Vilniaus knygų mugėje už 2015 metais taisyklinga kalba išleistus kūrinius bus apdovanotos rašytojos Renata Šerelytė („Rebekos salos“) ir Ramunė Savickytė („Adelės dienoraštis. Ruduo“). Už šias profesionaliai suredaguotas knygas diplomai bus įteikti redaktorėms Vaivai Račiūnaitei ir Giedrei Kmitienei, o už jų leidybą taisyklinga kalba – Labdaros ir paramos fondui „Švieskime vaikus“ ir leidyklai „Alma littera“.

Visose suaugusiųjų kategorijos knygose pasitaikė klaidų iš Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, todėl už taisyklingą kalbą nebus apdovanota nė viena.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"