Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kai pagauna noras kurti – susimaišo laikas

 
2015 08 22 6:00
Saulė Norkutė tiek kurdama kine, tiek teatre mėgsta bendradarbiauti su kitais menininkais ir jungti bendras idėjas. Vienas tokių duetų – Saulė ir jos vyras Otto.
Saulė Norkutė tiek kurdama kine, tiek teatre mėgsta bendradarbiauti su kitais menininkais ir jungti bendras idėjas. Vienas tokių duetų – Saulė ir jos vyras Otto. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Režisierė Saulė Norkutė Vaivos Grainytės pjesę „Nuo ašies“ režisavo radijui. Drauge su kompozitoriumi Vladu Dieniniu, vairavimo instruktorių suvaidinusiu aktoriumi Vidmantu Fijalkausku, jo mokine kolege Gabriele Malinauskaite spektaklį įrašinėjo automobilyje. Jame vyko ir visos repeticijos.

S. Norkutė studijavo teatrologiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau mokėsi režisūros ir scenarijaus rašymo, studijas tęsė Londono centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje. Spektaklių „Albanijos nekaltoji“, „Regimo pasaulio riba“, trumpų filmų „O kas?“, „Nepasislėpsi“ režisierė praėjusiais metais su dramaturge Gabriele Labanauskaite-Diena rengė projektą „Gondii sindromas“, o šiemet „Jaunojo režisieriaus eksperimento“ konkursui statė spektaklį „Voicekas ir Marija“.

Pjesės atitikmuo gyvenime

– Radijo teatras – retas Lietuvoje, ir režisieriaus darbas jame kitoks – teko susitelkti į garsą, o ne gerai pažįstamą vaizdą. Ar sunkus buvo šis iššūkis?

– Atrodo, kad radijo teatro kuriama vis daugiau. Galbūt iki šiol jis siejamas su palikimu, laikotarpiu, kai buvo kuriamas esamomis techninėmis galimybėmis? O dabar atsiranda į delną telpančių, nešiojamųjų garso įrašymo prietaisų, drauge – naujų galimybių įrašyti aplinką, ieškoti kitos estetikos, kai tekstas ne skaitomas prie mikrofono menamoje aplinkoje, o atliekamas gyvai. Manau, buvo net lengviau, kai neliko vaizdo – atsiskleidė kiti kūrybiniai klodai.

– „Nuo ašies“ primena ir kaip sunku mokytis vairuoti, ir kalbama aktualiomis agresijos, ekologijos temomis. Kūrei filmuką pagal V. Grainytės tekstus. Kuo taip patinka ši autorė?

– Su Vaiva kartu studijavome. Tąkart kūriau animaciją, tad sumanėme vizualizuoti jos tekstus. Ji – žodžio meistrė, moka (ne)paprastai pasakoti, nedaugžodžiauja.

„Nuo ašies“ aikštelėje – ankštame automobilyje – tilpdavo režisierė, garso operatorius ir aktoriai. / Laimos Stasiulionytės nuotrauka
„Nuo ašies“ aikštelėje – ankštame automobilyje – tilpdavo režisierė, garso operatorius ir aktoriai. / Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Mane pjesė palietė sukimosi ratu, negebėjimo iš jo išeiti, samsaros temą. Mokinės ir instruktoriaus santykiai mums gerai pažįstami. Metaforine kalba jie atskleidžia, kaip gyvename, kokias strategijas pasirenkame (arba nesirenkame) bendraudami.

Jau po pjesės kūrimo susidūriau su dviem taksistais, kurie buvo realūs spektaklio instruktoriaus atitikmenys. Pirmasis kalbėjo tomis pačiomis temomis, turėjo aiškią nuomonę, klausėsi, bet sunkiai išgirdo kitokią nuomonę. Antrasis, kai įlipome į automobilį, ieškojo muzikos, kuri mums patiktų – tarsi komunikavome ne žodžiais, o radijo aparatu, kuris vairuotojui yra lyg vienintelis realaus pasaulio šaltinis.

– Pjesė dalyvavo konkurse „Kviečia radijo teatras“. Jo vienas tikslų – kelti susidomėjimą radijo teatru. Kieno idėja buvo įrašyti „Nuo ašies“?

– Vaiva pasikvietė mane, iškart pamaniau, kad įrašyti reikia mašinoje. Dvejojau, maniau, bus sudėtinga, o ir buvo. Paprašiau, kad prisidėtų Vladas, jis taip pat pasakė: „Įrašyti – gyvai.“ Apsidžiaugiau, kad ir jis sutiko pasinerti į daugybę valandų įrašų. Galiausiai paaiškėjo, kad Vaivos vizija buvo tokia pati.

Keturiese automobilyje

– Teatro scenoje kitas pasaulis kuriamas dekoracijomis ir rekvizitais, o radijuje jis... simuliuojamas?

– Kai suteiki žiūrovui visą informaciją – nepalieki erdvės jam pridurti savo nežinomųjų. Radijo teatras tuo ir geras, kad klausytojui lieka galimybė įsivaizduoti personažus, aplinką pagal jo patirtį.

– Priešpaskutinę sceną (po ledu) su aktoriais užsidarėte garaže be langų, uždarėte duris, išjungėte šviesas. Kokia gi iš tiesų buvo ta vaidybos aikštelė?

– Pilkšva „Škoda Fabia“. Nedidelis automobilis, nelabai senas, ankštas – tilpdavo aktoriai, aš ir garso operatorius Ramūnas Jasutis, o Vladui kartais tekdavo palaukti lauke. (Juokiasi.) Kartais repetuodavome Gabrielės automobilyje, sustoję išbandydavome, ar viskas veikia. Automobilis atliko tokią didelę funkciją, kad pats tapo personažu.

Vilkaviškio kultūros centre Saulė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė ruošėsi naujam vaikiškam spektakliui „Ten, kur auga plaukai“. / Airido Akucevičiaus nuotrauka
Vilkaviškio kultūros centre Saulė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė ruošėsi naujam vaikiškam spektakliui „Ten, kur auga plaukai“. / Airido Akucevičiaus nuotrauka

– Sakei, taip sudomino garsai, jų šaltinių paieškos, kad jie ėmė dominuoti ir tavo aplinkoje.

– Dabar variklio garsas mane greitai „nuneša“ į spektaklį. Atskiriu gyvai ir dirbtinai įrašytą garsą. Atkreipiu dėmesį, kaip dirba kūnas, į kvėpavimą, kaip sklinda garsas. Neseniai Vladas, žmogus, besidomintis garsu įvairiose įmanomose srityse, man davė kontaktinį mikrofoną – galima išgirsti, kaip skamba susitraukiantis širdies raumuo.

– Yra koks nors personažas iš tavo kurtų spektaklių, su kuriuo save tapatinai?

– Daugelis jų. Savyje turiu ir mokinės, ir instruktoriaus, iš kurios pusės pažiūrėsi. Atpažįstu situacijas. Kaip ir ši, kai personažai sukasi užburtame rate, vieną dieną atsibunda ir apie tai susimąsto.

– Pradėjai nuo teatro teorijos studijų, tačiau esi sakiusi, kad nenorėjai būti tik pasyvi stebėtoja. Tai buvo vienas tų rytų, kai nubudai ir susimąstei, ką nori veikti?

– Taip, tik nutiko ne per vieną rytą. (Juokiasi.) Kūryba mane domino iš esmės, kurti pradėjau mėgindama išreikšti rūpimas temas, vidinį turinį, komunikuoti su savimi, su pasauliu – nieko mistinio.

Net ir dabar vis pamąstau: kinas ar teatras? Laplandijoje vyksta meninio kino festivalis „Midnight Sun“, į jį susirenka įvairių kūrėjų, vyksta diskusijos, pokalbiai, aptarimai. Grįžusi iš jo visąlaik noriu kurti kiną, festivalis man kaskart primena, kuo jis taip patraukė.

Į teatrą ateiti įkvėpė antrosios „Sirenos“ ir Rodrigo Garcios „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“. Spektaklyje režisierius sumaišė profesionalus su ne aktoriais, parodė kitą vaidybos būdą – buvimą. Teatras gali būti ne tik teatrališkas, čia kaskart matai tiesioginę žiūrovo reakciją, gali sukurti atmosferą, kurioje jis yra.

Kūrybinis duetas – ir su vyru

– Prisidedi prie įvairių kino, animacijos, teatro projektų. Vadinasi, dažnai esi bendraautorė.

– Nemėgstu režisūrinės diktatūros, to savyje ir neturiu. Domina darbas su kitu žmogumi. Galiu papasakoti idėjas, mintis iš savo žiūros taško, o kito kūrėjo požiūrio kampas praplečia tų idėjų spektrą, dialogas veda tolyn. Tokiu būdu vienas kūrėjas turi galimybę dalyvauti kito kūrybiniame procese ir leidžia jam dalyvauti savo.

Spektaklio „Voicekas ir Marija“ eskizas bus kuriamas toliau. / Gintaro Beržinsko nuotrauka
Spektaklio „Voicekas ir Marija“ eskizas bus kuriamas toliau. / Gintaro Beržinsko nuotrauka

– Dar per vieną bendradarbiavimą, duetu Saulė & Otto Kylmälä, kūrėte klipus, filmus, reklamas trijose šalyse – Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje ir Suomijoje.

– Mano vyras iš Suomijos yra kino festivalių meno vadovas ir kuria kiną. Šiuo metu gyvename Lietuvoje, nors kartu nekuriame, Otto prisidėjo prie „Gondii sindromo“, „Albanijos nekaltosios“ projekcijų. O kadangi esame labai gerai pažįstami, apeiname visas oficialias mandagybes ir kūrybiniame duete galime atvirai bendrauti. Visąlaik palaikome vienas kitą, žinome, kas vyksta kito gyvenime ir kurdami vienas su kitu pasitikriname.

– Kodėl, kad taptum režisiere, teko važiuoti į užsienio mokyklas?

– Pažįstamas operatorius rekomendavo intensyvius metų trukmės kursus Prahoje, ten su Otto ir susipažinome. Paskui jis mokėsi Anglijoje, aš Londone taip pat studijavau performanso meną.

– Žiemą parodytas „Voicekas ir Marija“ – spektaklio eskizas. Jis bus ir tolesnis tavo projektas?

– „Voicekas“ dar plėtosis, jam turėjome nedidelį biudžetą, toliau ieškosime lėšų. Kitas projektas bus vaikiškas spektaklis „Ten, kur auga plaukai“ apie mergaitę, kuri nenori kirptis plaukų, ir dėl to visi namai juose paskęsta. Norime kurti specifinį vietos spektaklį tikrame, šiek tiek apleistame name. Liepą su scenografe Šarūne Pečiukonyte ir prodiusere Paulina Nešukaityte dvi savaites leidome Vilkaviškyje, gaminome plaukus. Vėliau penkioms dienoms prisidėjo likusi komanda – dramaturgė Goda Grigolytė–Lučiūnienė, choreografė Erika Vizbaraitė, šokėja Gabrielė Jaugelytė, kompozitorius V. Dieninis.

– Vasara – ir tau ne sezono metas?

– Dabar – trumpos atostogos. Leidžiu laiką su vyru, šeima, skaitau, pasivaikštau. Laisvalaikis ir kūrybinė veikla susimaišo, sunku apibrėžti, kada prasideda viena ar baigiasi kita. Vilkaviškyje ir kūrėme, ir bendravome, darbus baigdavome dešimtą ar dvyliktą valandą, nors buvo suplanuota dirbti nuo dešimtos iki septynių. Ne visąlaik pavyksta, kai pagauna noras kurti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"