Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kaip nesibaigianti Wagnerio melodija

 
2015 09 26 6:00
Nomeda Kazlaus juokauja, kad galėtų parašyti knygą apie sutiktus kolegas, draugus, darbą operoje, nuotykius ir meilę. Solistė ir savo dukrai vardą išrinko iš Giuseppe Verdi operos „Atila“.
Nomeda Kazlaus juokauja, kad galėtų parašyti knygą apie sutiktus kolegas, draugus, darbą operoje, nuotykius ir meilę. Solistė ir savo dukrai vardą išrinko iš Giuseppe Verdi operos „Atila“. Irmanto Sidarevičiaus nuotrauka

Sopranas Nomeda Kazlaus operose atlieka pagrindinius vaidmenis, dainuoja Europos ir Rusijos prestižiniuose teatruose bei koncertų salėse, o šią žiemą su publika susitiks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Gruodžio 11-12 dienomis paskui ją į Vilnių atseks ispanai – sopranas Montserrat Martí (N. Kazlaus scenos partnerės, operos legendos Montserrat Caballé dukra) ir dirigentas Ricardo Estrada.

– Giuseppe Verdi, Richardas Wagneris ir Johannas Straussas sudaro didžiąją dalį jūsų operinio ir koncertinio repertuaro. Ką ruošiate pirmą kartą Lietuvoje skambėsiančiam duetui su M. Martí?

– Atliksime garsiausias, publikos mėgstamiausias arijas, duetus, sarsuelas, uvertiūras. Nors dainuoju ir „sunkiąją artileriją“, šio koncerto programa bus šventinė, pramoginė – lengvai klausoma aukšto lygio klasika. Daug kūrinių (tarkim, amerikiečių operetės) skambės pirmą kartą Lietuvoje.

– Kaip apibūdintumėte savo kolegas?

– M. Caballé šeimoje yra trys Montserrat: ji, jos dukterėčia ir asmeninė patarėja Montse, o M. Caballé dukra vadinama mažybiniu vardu – Montsita. Ją pažįstu nuo 2000-ųjų. Montsita – ypatingas, šiltas žmogus. Abi, jaunos merginos, jau tuomet pradėjome bendrauti ir iki šiol esame draugės, kartu dainavome daugybėje koncertų visoje Europoje. Todėl man bus ypač malonu matyti ją savo gimtinėje. Be draugystės, mus sieja ir motinystė. Su Montsita panašiai žvelgiame į gyvenimą, suteikiame dukroms laisvę reikštis.

Jaunas, žavingas R. Estrada taip pat susijęs su Caballé vadinamąja mafija. Jis ir pianistas, ir dirigentas. Visi mano scenos partneriai – itin profesionalūs, dirba atsidavę, iš širdies. Mus sieja meilė muzikai ir žmonėms, todėl turime ypatingą ryšį.

Pirmąkart ant slidžių - praėjusią žiemą Sankt Morice./Asmeninio albumo nuotraukos
Pirmąkart ant slidžių - praėjusią žiemą Sankt Morice./Asmeninio albumo nuotraukos

Šuoliai per ožį

– Gyvenate Lietuvoje, bet daug dainuojate užsienyje: "Gran Teatre del Liceu", Maskvos Didžiajame teatre, Ravenos "Teatro Alighieri", Venecijos "Teatro Malibran", Sankt Peterburgo Marijos teatre. Vadovaujate meistriškumo kursams jūsų įkurtoje kasmetinėje „Palangos vasaros akademijoje“, esate laidų ciklo „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ autorė. Kaip išlaikote ant savo pečių visą šią veiklą?

– Filosofinis klausimas. M. K. Čiurlionio menų mokykla išmoko dirbti: pailsėjus ar pavargus, dieną ar naktį, per šventes ir atostogas. Jau turbūt supratote, kad mano minutės – suskaičiuotos. Visąlaik suplanuoju gerokai daugiau, nei galiu padaryti – tuomet daug ir nuveikiu. Darbas turi būti naudingas ir visuomenei, ne vien man. Šiais materialiais laikais skamba gana juokingai, bet man tai svarbu.

– Iš ko susideda jūsų kasdienio gyvenimo repertuaras?

– Iš repeticijų, kvėpavimo pratimų, teksto mokymosi ir daugybės skambučių. Vienas maloniausių dalykų – pats atlikimas. Ypač kai scenoje įvyksta vadinamoji dieviškoji akimirka, kai atlikėjai ir publika jaučiasi lyg ant sparnų. Tai tikrai nepakartojama.

Tačiau įdomus ir pats procesas – nuolat tobulintis, giliai kapstytis savyje, pažinti savo protą, dvasią ir kūną.

– Mokate aštuonias kalbas – vadinate save „žinomane“. Kuo dabar domitės?

– Šiais metais Sankt Morice, Šveicarijoje, pirmą kartą atsistojau ant slidžių – tai fantastiškas atradimas. Iki šiol kalnuose tiesiog vaikščiodavau, kvėpuodavau. Jau metus įgyvendinu kitą savo svajonę – žaidžiu lauko tenisą su puikiu treneriu Kęstučiu Makarevičiumi. Esu sporto aistruolė. Nors nemėgstu būti minioje, anksčiau Italijoje, Ispanijoje eidavau pasižiūrėti futbolo rungtynių atskiroje ložėje.

– Skaičiau, kad tėtis išmokė, jog norint pasiekti gerų rezultatų būtina sportuoti. Esate lankiusi net dziudo treniruotes!

– Mano tėveliai yra išsilavinę, kūrybingi, dvasingi žmonės ir patys nuostabiausi tėvai pasaulyje. Tėtis, žinodamas, kaip sunku siekti aukštumų, visąlaik sakydavo, jog reikia atsvaros protinei veiklai – fizinio krūvio. Esu dėkinga, kad jis griežtai padiktavo tokį gyvenimo būdą.

Prisimenant dziudo treniruotes – tai buvo žavingas laikotarpis. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mano draugas nuvedė pas dziudo trenerį. Visad sakau, kad dainavimas ir sportas susiję charakteriu, ištverme. Puikiai prisimenu, kaip tose dziudo pamokose reikėjo šokinėti per ožį. Treneris vis skatino šokti dar ir dar kartą. Net pats nustembi, kai randi jėgų tam dar vienam šuoliui. Sportas ugdo žmogaus valią, o dainininkui to ypač reikia.

Garsi mama

– Tėvai buvo pirmieji, įžvelgę jūsų kaip dainininkės talentą?

– Taip, mamytė pasakojo, kad buvau ryškus vaikas, norėdavau reikštis, deklamuoti eiles, dainuoti daineles. Susodindavau visą šeimą ir atmintinai pasakodavau „Kodėlčiaus“ knygą, pati prikurdama istorijų, suvaidindama trumpus etiudus. Kai tėvai nuvedė į darželį, mano muzikos mokytoja buvo dirigento Gintaro Rinkevičiaus sesuo Meilė Rinkevičiūtė. Ji patvirtino mamai, kad esu muzikali. Tokie buvo ir mano seneliai, dainavo ir abu tėvai, nors pasirinko kitas profesijas. Anais laikais pripažinti meno žmonės buvo ypač gerbiami ir vertinami.

Pokalbis užkulisiuose – jau 15 metų pažįstamos Nomeda ir Montsita susitiko Maskvoje.
Pokalbis užkulisiuose – jau 15 metų pažįstamos Nomeda ir Montsita susitiko Maskvoje.

– Kokį kelią prognozuojate dukrai Odabellai, kuri jau prato prie namie dainuojamų arijų?

– Į šį klausimą negaliu atsakyti. Tėvai dažnai nenori, kad vaikai eitų jų profesijos pėdomis. Tik galiu patvirtinti, kad ji jau pilve su manimi keliavo ir dainavo. Kaip sakė M. Caballé, dainavome ne duetu, o tercetu, kai 2010 metais koncertavome Vilniuje.

Mudvi su dukra nesusimąstome, kad jos kasdienybė – matyti mamą, kuri keistais garsais garsiai atlieka balso pratimus, repetuoja, nuolat kam nors ruošiasi. Mane stebina, kai dukra sėdasi man ant kelių pasiklausyti, kaip repetuoju, nors operinio dainavimo decibelai – unikaliai aukšti. Jau nuo pirmųjų dienų ji klausėsi R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“, girdėjo begalę spektaklių ir koncertų, matė visas mano laidas ir seniai gali išvardyti žymių meno bei kultūros asmenybių pavardes. Ir savo nuomonę reiškia jau gana kategoriškai: „Žinai, mamyte, šita suknelė tau visai netinka.“ (Juokiasi.)

– Kaip apibūdintumėte savo vidinį pasaulį?

– Meno mokyklos laikais buvau viena jautriausių mergaičių klasėje, tokia likau iki šiol. Išmokau save kontroliuoti, daug ko neparodyti, todėl tik artimiausi žmonės gali mane pažinti. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suvokiu, kad pirmas įspūdis gali būti klaidingas. Tai, kas matoma akimis, dažnai visai kitaip vertinama širdimi.

3 tomai iš solistės gyvenimo

– Kas jus scenoje išskiria iš kitų balso talentų?

– Į šį klausimą atsako profesionalūs kritikai ir publika. Kaip atlikėja galiu patvirtinti, kad kiekvienas procesas vis kitoks, neeilinis. Dailininkas nutapo – paveikslas kabo amžių amžiais. Atlikimo menas – momentinis, minčių apsimainymas su kolegomis, žiūrovais, nesustojantis ratas, perpetuum mobile. Šiame interpretacijų mene tai ir įdomu, kad atlikėjai kuria pagal savo asmenybę patirtį, prigimtį, požiūrį, žinojimą arba nežinojimą. Tam publika ir eina į skirtingus spektaklius paklausyti kitokio atlikimo, skrenda į svečias šalis, kad pajustų įvairovę, kuri puošia mūsų kasdienį gyvenimą.

Scenoje tenka įkūnyti koketę, karalienę, fatališką moterį ir deivę. Richardo Wagnerio operoje „Valkirija“ (režisierius Eimuntas Nekrošius).
Scenoje tenka įkūnyti koketę, karalienę, fatališką moterį ir deivę. Richardo Wagnerio operoje „Valkirija“ (režisierius Eimuntas Nekrošius).

– Jums patinka būti dar ir aktore?

– Taip, būti aktoriumi įdomu ir sudėtinga, nes iš visos savo prigimtinių savybių paletės turi išryškinti vieną – koketės, karalienės, fatališkos moters ar deivės spalvą. Kaip operinis, taip ir aktorinis meistriškumas – konkrečios technikos, mokyklos ir vidinių išteklių menas, nors skamba romantiškai ir žavingai.

– Naujausias jūsų vaidmuo – Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“ (režisierius Oskaras Koršunovas). Kada dar jus girdėsime?

– Spalį bus rodomas mano laidų ciklo „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ pirmasis pokalbis su viena garsiausių dainininkių pasaulyje Sarah Brightman. Tai buvo vienintelis jos interviu Lietuvoje. S. Brightman sutiko šnekėtis tik todėl, kad ją kalbino operos solistė. Gruodžio mėnesį pasirodys dvi laidos su M. Caballé. Kovą Kauno ir Vilniaus filharmonijose dainuosiu amerikiečių klasiką ir džiazą.

Kiekvienos moters gyvenime viską keičia vaiko gimimas. Anksčiau mane buvo galima vadinti kryptinga karjeriste. Mano gyvenimas buvo kaip nesibaigianti R. Wagnerio melodija. Ji tęsiasi ir dabar, tik šiandien ne karjera svarbiausia.

– Skaitote garsių žmonių biografijas. Jei rašytumėte savąją, kokius ryškiausius akcentus sudėliotumėte?

– Nekukliai prisipažinsiu, kad iš mano gyvenimo jau dabar išeitų bent trys tomai. Tačiau ne vien apie mane, o apie sutiktus žmones, bendravimą, darbą, nuotykius ir meilę. Nuo mokyklos laikų sutinku be galo ypatingų, talentingų žmonių, kurie tampa mano partneriais, draugais, kolegomis, kai kurie net dvasiniais mokytojais. O kaip juokauja mano pianistas Linas Dužinskas, ateis laikas ir jis apie mane sukurs daugiaserijinį filmą, kurį brangiai parduos Holivudui (juokiasi).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"