Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Kalbėkime apie kalbą!

 
2016 02 12 6:00
Nacionalinis diktantas – šventė dalyviams ir rengėjams. Šiemet pirmasis jo turas vyks vasario 27 dieną, 11 valandą (transliacija per LRT radiją ir internetu). Pilietinės minties instituto nuotrauka

Lietuvių kalbos dienos – pirmiausia šventė. Vis dėlto ne tokia, kuri leistų užmiršti bėdas ir net grėsmes ar pavojus mūsų kalbai. Yra sričių, iš kurių ji jau beveik pasitraukė, yra sričių, į kurias jai vis dar sunku ateiti. Bet niekas dar neprarasta, kad tik sėdėtume ir dejuotume. Nemažai padaryta, kas anksčiau atrodė neįmanoma ar iš viso neverta pradėti. O toliau? Kas dabar priklauso nuo mūsų?

Lietuvių kalbos dienos prasidėjo. Renginių visoje Lietuvoje ir užsienio lietuvių bendruomenėse programa vos telpa į 50 puslapių, iš viso jų – beveik 800. Raštingiausio bendruomenės nario rinkimai, dailyraščio konkursas, garsių kalbininkų sukakčių minėjimai, paskaitos, diskusijos, apdovanojimai.

Dar vienas įrodymas, kad mums ne vis tiek. Valstybinės lietuvių kalbos komisija (VLKK) nesitikėjo, kaip entuziastingai tokių renginių nori bendruomenės, savivaldybės, institucijos, visuomeninės organizacijos. LŽ kalbėjosi su VLKK pirmininke doc. dr. Daiva Vaišniene.

„Kalba, kurią vartoja keli milijonai, nėra maža“, – visiems mums primena VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė.Alinos Ožič nuotrauka

– Tai ir šventė, ir darbai, ir nerimo išsakymo laikas?

– Mūsų pasirinktas šventinis laikas – nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios, nuo vienos valstybingumo šventės iki kitos – pabrėžia: kalba yra valstybės kūrimo būdas. Ne dešimtmečius, bet šimtmečius. Ji – vienas iš kertinių akmenų, remiančių šiuolaikinę Lietuvos valstybę. Vertinkime ją kaip valstybės tapatumo, tradicijos ženklą ir kaip būtiną kultūros dėmenį.

Pakvietę visuomenę teikti pasiūlymus, kaip būtų galima rengti Lietuvių kalbos dienas, sulaukėme jų daugybės. Vadinasi, norime kalbėti apie kalbą, norime ją geriau pažinti.

Žinutės be lietuviškų rašmenų

– Lietuvių kalbos dienos – VLKK sumanymas. Tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, taip pat sklaidą Lietuvoje ir užsienyje.

– Labai reikšmingas tikslas – skleisti žinias apie mūsų kalbos dabartį ir ateitį, tradicijas ir naujoves, pabrėžiant, kad visuomenė, ypač žiniasklaidos, politikos, verslo ar mokslo elitas yra kalbos kūrėjai. Viešojoje erdvėje vis pasirodo teiginių ar komentarų, rodančių, kad vadovaudamiesi stereotipais ar mitais, o ne tikrais kalbos mokslo dalykais nukrypstame į radikalumą. Jų kyla dėl menkai išugdyto kalbos jausmo. Manau, Lietuvių kalbos dienos – paskata kalbėti, kas iš tiesų daro teigiamą ar neigiamą įtaką lietuvių kalbai. Vyksta kitokių dalykų, nei skelbiama skambiose žiniasklaidos antraštėse: tai – viešai neaptarinėjami, sunkiai sulaikomi, dažnai negrįžtami procesai. Pirmiausia turime aiškintis, kokia dabar yra ir bus rytoj lietuvių kalba: ar dar norime lietuviškai skaityti mokslo literatūrą, produkto instrukciją? Matyti lietuvių kalbą atsivėrę kompiuterio langą? Labai daug priklauso nuo išsimokslinusių žmonių – ar jie nori ne vien vartoti, bet ir kurti kalbą, tapdami tikrai išsilavinusia visuomene, neatsisakančia gimtosios kalbos.

– Žiūrint formaliai, daug kas yra gerai: lietuvių kalba turi valstybinės kalbos statusą, yra Valstybinės kalbos įstatymas ir kiti atitinkami dokumentai. Darbuojasi jūsų vadovaujama komisija, Valstybinė kalbos inspekcija.

– Taip, turime beveik visus teisės aktus, kurie leidžia mums rūpintis lietuvių kalba ir ją diegti. Bet ir teisės aktas gali likti tik užrašu, jeigu patys nenorėsime, kad jis veiktų. Valstybinė kalbos politika – tai Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų derinimas su visomis valstybės politikos sritimis. Taigi labai svarbu, kad derėtų kalbos politika ir mokslo politika, kalbos politika ir socialinė politika, kalbos politika ir švietimo politika. Mūsų institucijos užduotis – įžvelgti šias sąsajas, teikti siūlymus bei išvadas dėl įvairių teisės aktų. Juk ir Valstybinės kalbos įstatymas, priimtas 1995 metais, kai kurių šiandienos sričių nereglamentuoja – lietuvių kalba per dvidešimtmetį įsitvirtino informacinėse technologijose, tapo Europos Sąjungos oficialiąja kalba.

– Čia priminkime, kad Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas įregistruotas jau daugiau nei prieš 10 metų ir vis dar svarstomas.

– Tai ir yra ta aplinkybė „beveik“, kuria apibūdinau teisinę padėtį. Naujame įstatyme turėtų būti tiksliau ir aiškiau reglamentuojamos naujosios erdvės, kuriose vartojama valstybinė kalba.

Prieš kokius penkiolika metų bene daugumos kompiuterių programinė įranga buvo ne lietuvių kalba. Mobiliuosiuose telefonuose iš pradžių irgi dominavo anglų kalba. Ir daug kam atrodė, kad šito neįmanoma sutvarkyti, sureguliuoti, o gal nė nereikia, nes pasaulis globalėja, o čia – tik „maža“ lietuvių kalba.

– Kalba, kurią vartoja keli milijonai, nėra maža. Be to, ji gyva ir Lietuvoje, ir bet kurioje pasaulio vietoje, kur tik kalbama, rašoma, mokomasi lietuviškai. Tik nuo mūsų čia, Lietuvoje, priklauso, ar mes šiuos poreikius tenkinsime ir patys kursime kalbos paklausą. Jau nebėra jokių argumentų, kodėl turėtume įsigyti išmanųjį telefoną, kuriame nėra lietuviškų rašmenų arba lietuviško meniu. Jei tokie Lietuvoje platinami, vadinasi, jie nepritaikyti mūsų rinkai. Kaip neturėtų būti platinamos prekės be lietuviškų etikečių ir instrukcijų, taip ir šiuo atveju: jei skirta šiai rinkai, turėtų būti ir visi lietuvių kalbos įrankiai.

Nevartojame arba nereikalaujame iš gamintojo ar tiekėjo dažniausiai todėl, kad MES taip apsisprendžiame. Tarkim, rašome žinutes be lietuviškų rašmenų, nors tai yra mūsų nepagarba pašnekovui ir, žinoma, mūsų kalbai. Jokia institucija neišsaugos ir neapgins kalbos, jei visuomenė nenorės to daryti. Aktyvus dalyvavimas Lietuvių kalbos dienų renginiuose liudija, kad visuomenė nori ir apie tai kalbėti, ir pripažinti kalbą kaip pilietinę vertybę.

CV su kalbos klaidomis

– Kalbos politika – pirmiausia kalbos statuso, prestižo dalykai. Kalbininkai sulaukia priekaištų ar pašaipų, kad taiso smulkmenas, mažas klaideles. Bet ir smulkmenos svarbios.

– Taip priekaištaujama randant „argumentą“: esą, nesvarbu, kaip sakai, svarbu, . Iš tiesų vienodai svarbu ir , ir kaip kalbame. Neigdami tai, nepripažintume, kad kalba – tai sistema. Latvių kalbininkė ir politikė Ina Druvietė yra pasakiusi, kad kalbos politikoje nėra smulkmenų. Viskas turi derėti: ir globalioji kalbos politika, aprėpianti visas kalbos vartojimo sritis, ir tie smulkūs, dažniausiai norminimo dalykai – koks netaisyklingas žodelis, kirčiavimo klaida, dažniausiai kaip tik jie labiausiai sureikšminami.

Turėtume suvokti kalbos, kaip komunikacijos priemonės, įvairumą. Viešojoje vartosenoje paprastai laikomasi bendrinės kalbos normų ir dėl to ginčytis nebrandu. Tačiau esama ir kitų kalbos atmainų: dialektai, sociolektai taip pat turi savo lauką, tačiau kai viskas sumetama į krūvą, kyla nesusipratimų ir susikalbėti darosi sunku.

– Filologams bepigu laukus atskirti. O kitiems?

– Tai nėra taip jau sudėtinga: kalba, stilius rodo asmens išsilavinimą ir kultūrą. Ir mokykloje mokoma, kaip kur tinka kalbėti. Tai – įvaizdžio, darbo santykių dalis, svarbi visiems kalbos vartotojams. Šiemet patvirtintos naujos pradinio ir pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos. Grįžtama prie nuoseklaus, taisyklėmis pagrįsto lietuvių kalbos mokymo, kitaip sakant, kalba pateikiama kaip sistema, kurios visos dalys susijusios, tai ne atskiri fragmentai, kuriuos gali dėlioti kaip nori. Jau prieš keletą metų pradėjome kalbėti apie moksleivių raštingumo spragas. Raštingumo įgūdžiai susiformuoja maždaug 8–9 klasėje, po to jie tik įtvirtinami ir tobulinami.

– Kaip jie tobulinami aukštojoje mokykloje?

– Svarbu, kaip įtraukiama į profesinės kalbos kūrimą – čia ir tinka kalbėti apie prestižą, kurį minėjote. Įvairių sričių profesionalų rengimas aprėpia ne tik mokslo žinias, bet ir tos srities terminiją, sąvokas. Jei naujausi mokslo rezultatai pateikiami lietuvių kalba – ji stiprėja. Kitas universitetinės mokyklos uždavinys – ugdyti retorikos įgūdžius, mat kalba – svarbi asmens prisistatymo dalis. Pastebiu, kad net tinkamai parašyti laišką, prašymą jaunam žmogui būna keblu. Gana dažna norinčiųjų įsidarbinti nesėkmių priežastis – gyvenimo aprašymas su kalbos klaidomis.

– Gerai, kad darbdavys sugeba klaidas pamatyti.

– Darbdavys turi gebėti, kitaip pats turės rūpesčių, pavyzdžiui, jei bus nesusikalbėta su klientais. Kartais pasigirsta: „Mums lietuvių kalbos nereikės!“ Tokią tariamai atsainią repliką galima suprasti: „Svarbu darbą padaryti, o ne taisyklingai parašyti“. Vis dėlto kalba – įmonės įvaizdžio dalis ir tik klientai gali įvertinti, ar tokia nuostata priimtina.

Šį tą dar reikėtų nuveikti, kad jauni žmonės suprastų, jog lietuvių kalba yra toks pat patogus naršymo, bendravimo socialiniuose tinkluose įrankis, kaip ir kitos kalbos. Lietuvių kalbos dienos telkia taip mąstančius.

Gerų pavyzdžių sklaida

– Verda batalijos dėl svetimų kalbų asmenvardžių rašymo ir dėl raidžių x, w, q. Irgi aktualu, visuomenei rūpi. Ar apie tai bus diskutuojama renginiuose?

– Tai siaura, tačiau labai sureikšminta tema palyginti su realiomis kalbos problemomis. Nenorėčiau, kad šventė virstų politizuotų konfliktų aiškinimusi. Taip, politinėmis priemonėmis galima nustatyti, kaip rašyti svetimų kalbų asmenvardžius, bet čia norėčiau paklausti: jeigu lietuvių kalba bus taip atsainiai vertinama, ar nenutiks, kad kitų kalbų asmenvardžius sulietuvinsime, o šalia jų matysime tokią kalbą, kuri jau nelabai primins lietuvišką? Ginčams skyrus daug laiko esminės lietuvių kalbos bėdos liktų paraštėse, nes daug triukšmo keliama dėl dalykų, kurie yra įprasti judriame pasaulyje. Yra žymiai svarbesnių klausimų, kurie, deja, nėra pakankamai nagrinėjami, kaip reikėtų. Ir sričių, kur lietuvių kalbos kūrimo beveik atsisakoma, pavyzdžiui, gamtos ir tiksliųjų mokslų šakose.

– Tai – lietuvių kalbos nykimo sritys?

– Kaip išlaikyti lietuvišką mokslo kalbą? Tai ne vien Lietuvos, bet daugumos Europos valstybių, ypač mažiau vartotojų turinčių kalbų pamatinis klausimas. Globali mokslo kalba – anglų, tai pripažinta ir kitaip nebus. Bet valstybinės kalbos politika turi būti nukreipta formuoti nacionalinės kalbos vartojimo laukus. Viena iš priemonių – sukurti įrankius, kurie leistų nacionalinę kalbą vartoti kaip mokslo populiarinimo kalbą, remti mokslo populiarinimo leidinius, publikacijas. Šiemet įsteigėme prizą mokslo populiarinimo konkurso „Mokslo sriuba“ dalyviams. Siekiu, kad jauni žmonės vertintų savo kalbą, laikydamiesi principo pirmiausia gerai mokėti gimtąją kalbą ir mokytis kuo daugiau kitų kalbų. Dar viena Kalbos dienų iniciatyva – studentų ir jaunųjų mokslininkų darbų konkursas, kurį organizuoja Lietuvos mokslų akademija, o mes dalyvaujame kaip partneriai. Pasižiūrėsim, kokia kalba rašo mūsų jaunieji tyrėjai. Irgi apdovanosim už taisyklingiausią, gražiausią kalbą. Gerų pavyzdžių sklaida – vienas iš Lietuvių kalbos dienų uždavinių.

Šiemet įsteigtas apdovanojimas už lietuvių kalbos puoselėjimą, aprėptos trys sritys. Pirmiausia, mokslo terminija. Labai vertiname profesionalus, kurie daug laiko ir jėgų skiria terminų žodynams. Deja, šios pastangos tinkamai neįvertinamos: terminų žodynai nelaikomi mokslo produkcija. Pateikėme pasiūlymus Švietimo ir mokslo ministerijai ir Lietuvos mokslo tarybai, kad aiškinamųjų terminų žodynų rengimas būtų vertinamas kaip taikomoji mokslo produkcija. Jauni mokslininkai, ypač naujųjų mokslo sričių atstovai nelabai nori prisidėti: darbas sunkus, kruopštus, rezultatas – ne toks greitas.

– Ne visi pasiūlyti terminai ir prigyja.

– Norint sukurti terminą, kuris derėtų su visa terminų sistema, reikia puikiai išmanyti dalyką, gebėti perteikti esmę. Tikrai tai mokslinės analizės darbas. Mokslo kalba neįmanoma be terminijos ir ją kuria ne kalbininkai, bet specialistai.

Klausimai dėl rašybos ir skyrybos

– Komisijos atrama – kalbininkai. Bet dalies vyresniosios kartos ir jaunesnių lingvistų nuomonės dėl įvairių dalykų išsiskiria. Kaip laviruoja VLKK?

– Mūsų komisiją sudaro 17 narių iš įvairių lietuvių kalbą tiriančių institucijų: institutų, universitetų. Yra įvairių amžiaus grupių atstovų – mokslo daktarų. Kai kurios nuostatos gali skirtis kaip ir bet kurioje profesinėje srityje, tačiau pagrindinė – kad mums rūpi lietuvių kalbos sistema ir jos ateitis – visų vienoda. Suprantu, komisija negali įtikti kiekvienam, bet emocijų ir politizuotų dalykų jos darbe nėra. Dalyvaudami polemikoje dėl principinių dalykų žiūrime, kas sistemą išplečia, bet negriauna. Komisija formuoja kalbos politiką, todėl jos sprendimai nėra šiaip nuomonė, tai yra kolegialūs sprendimai, privalomi visiems. Na, o pastabos apie tai, kad neva „kitur“ tokių komisijų nėra – publicistinė demagogija; Europoje yra skirtingų pavadinimų ir įvairiais laikais sukurtų, skirtingą galią turinčių institucijų. Viena seniausių tokių įstaigų – Italijoje, kuri ir padėjo „auginti“ klasikinę italų kalbą.

– Jums gali paskambinti visi. Turbūt tenka atlaikyti ir emocijų audrų?

– Būna labai įdomių pasiūlymų, ypač dėl naujų terminų. Mums svarbi visuomenės nuomonė ir apie mūsų darbą, ir apie tas problemas, kurias galėtume padėti išspręsti. O emocijos dažniausia reiškiamos ne tik iš nežinojimo, bet ir iš noro pasipuikuoti: tarkime, žiūrėkite – komisija neva draudžia Vilniuje teikti informaciją miesto svečiams ir esą šitaip yra nedraugiška. O iš tikrųjų tokia galimybė seniai numatyta, tačiau vietovardžius versti nėra jokio reikalo. Aistros atslūgo pasikalbėjus ir kiek atsikvošėjus. Priminsiu – kalba yra ir kraštovaizdžio dalis, taigi turėtų būti kaip tik labai svarbi turistinės traukos objektams.

– Kokių klausimų dažniausiai išgirsta VLKK konsultantės?

– Pačių įvairiausių, bet dažniausiai dėl rašybos, taip pat skyrybos. Ne į visus atsakyti paprasta, ypač apie tai, kas dar nesunorminta. Tada mums per posėdžius reikia svarstyti, kaip konsultuoti.

– Kad daugiausia klausimų apie rašybą, keista. Gal dėl to, kad žmones visai supainiojo laisvėjusios, laisvėjusios ir visai išklibusios normos?

– Rašybos normos nesikeitė. Kalti sumenkę raštingumo įgūdžiai. Pastebime labai susilpnėjusias žinias apie skyrybą – sintaksės dalykus išmanome prastai. Kur nereikia, kableliai lyja kaip lietus, kur būtina – jų nėra. Tai lemia bendrasis išsilavinimas – mat skyryba yra ir stiliaus raiškos dalykas. Mažai skaitome. O suprasti sakinį, jo struktūrą ir modelius, taip pat tai, kaip sakinius jungti į rišlų, logišką tekstą galima išmokti skaitant gerą, gera kalba parašytą arba puikiai išverstą literatūrą. Beje, su tuo susijęs ir teksto kūrimo gebėjimų menkėjimas. Pastebime, kad jaunos kartos žmogui vis sunkiau sukurti gerą, taisyklingą savo tekstą. Kad tikrai taip yra, įsitikinome tirdami įvairių sričių magistro darbus: tekstai neaiškūs, nesklandūs. Kaip neskoningas gali būti drabužis, taip ir tekstas gali atrodyti negrabiai parengtas.

Kartais bandoma įteigti, kad štai kitos kalbos neturi nei „tokių“ normų, nei taisyklių. Atseit, galima kalbėti, kaip nori, o lietuvių kalbos tvarkytojai tik peikia, draudžia ir baudžia. Tai dar vienas išsigalvojimas – net ne mitas. Tarkim, teigti, kad anglų kalba neturi nei gramatikos, nei taisyklių yra neprotinga.

– Tarp renginių – visos Lietuvos mokyklose vykstančio moksleivių konkurso „Švari kalba – švari galva“ pirmasis etapas. Pernai jame dalyvavo 12 tūkstančių moksleivių Lietuvoje ir užsienyje. Itin pakili kalbos šventė visada būna Nacionalinis diktantas, vyks pirmasis jo turas.

– Džiaugiamės dalyvių gausa. Tikiuosi, kad Lietuvių kalbos dienos sukels daugiau minčių apie tai, kokia yra lietuvių kalbos vertė – ne tik susikalbėjimo priemonė, bet mus telkiantis reiškinys.

– Telkianti mus į tautą.

– Suvokdama ją kaip mūsų pilietiškumo ir valstybingumo dalį siūlau perprasti jos problemas ir racionaliai, pagal kompetencijas spręsti tai, kas lemia kalbos ateitį. Lietuvių kalbai būtina nuosekli sklaida ir kūryba – tada ji yra telkianti. O dabar – švęskime, švęskime kartu ir kurkime kalbėdamiesi.

Apdovanojimai už lietuvių kalbos puoselėjimą

Šiemet jie paskirti už reikšmingus darbus lietuviškos terminijos kūrimo, mokslo kalbos puoselėjimo ir visuomenės kalbinio švietimo srityse.

Skulptūrėlė „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) ir diplomai bus įteikti:

prof. habil. dr. Viliui Palenskiui, doc. dr. Vytautui Valiukėnui, dr. Valerijonui Žalkauskui ir prof. habil. dr. Pranui Juozui Žilinskui – už lietuviškos tiksliųjų mokslų terminijos kūrimą, terminų žodynų rengimą;

Ritai Trakymienei – už žodyno „Pasaulio vietovardžiai“ (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 1–5 t., 2006–2014 m.) koncepcijos ir metodikos sukūrimą ir visų tomų redagavimą;

Augenijai Julei Kasparevičienei – už lietuvių kalbos puoselėjamąją veiklą Šakių rajono savivaldybėje.

Laureatai bus pagerbti vasario 19 d. 15 val. Mokslų akademijos salėje Kalbos komisijos kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Lietuvos akademinių leidyklų asociacija organizuojamame renginyje.

Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkai prof. habil. dr. Vilius Palenskis, doc. dr. Vytautas Valiukėnas, dr. Valerijonas Žalkauskas ir prof. habil. dr. Pranas Juozas Žilinskas yra parengę terminų žodynų, publikacijų terminijos klausimais, sukūrę ir į vartoseną įdiegę nemažai lietuviškų mokslo terminų.

Rita Trakymienė daugelį metų Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre (anksčiau – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidykla), buvo atsakinga už nelietuviškų tikrinių vardų perteikimą lietuviškose enciklopedijose, tarp jų „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. Kartu su kolegomis yra parengusi leidinį „Nelietuviškų tikrinių vardų rašymas „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“. R. Trakymienė parengė penkiatomio žodyno „Pasaulio vietovardžiai“ („Europa“, 2006; „Amerika“, 2008; „Afrika, Antarktida. Australija. Okeanija“, 2010; „Azija“, I d., 2012, „Azija“, II d. 2014) koncepciją ir metodiką, buvo jo atsakomoji redaktorė. Ji yra Kalbos komisijos ekspertė, svetimvardžių rašybos klausimais konsultuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos institucijas.

Augenija Julė Kasparevičienė, ilgametė Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja, daug pastangų skiria lietuvių kalbos, taip pat ir zanavykų šnektos puoselėjimui. Ji yra pagrindinė rajone kasmet jau keturis dešimtmečius rengiamų Kalbos dienų ir kitų panašių švenčių organizatorė, viena iš tritomio „Zanavykų šnektos žodyno“ idėjos ir parengimo iniciatorių. 2013 m. išleido savo mamos Kunigundos Gudiškytės-Vaidelienės vaizdingų posakių rinkinuką „Močiutės Kunigundos žodynėlis“, parašė vieną iš 2015 m. išleistos knygos „Esam zanavykai“ skyrių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"