Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kaligrafijoje – sielos vibracijos

 
2017 07 10 18:07
Matuoka Emiko. Karališkosios vynuogės
Matuoka Emiko. Karališkosios vynuogės nuotrauka

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje liepos 11 dieną atidaroma Šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu paroda, kuria užbaigiamas Rytų meno parodų ciklas (paroda veiks iki rugpjūčio 27 d.).

Parodoje 79 dailininkai lankytojams pristato 79 kaligrafijos ir tapybos tušu kūrinius. Parodos atidarymo metu dailininkai gyvai kurs kaligrafijos kūrinius, o parodoje dalyvaujančios dailininkės lankytojus pasitiks dėvėdamos kimono.

Lietuvos kultūros tarybos remiamas Rytų meno parodų ciklas tęsėsi beveik visus metus: vasario mėnesį Vilniaus paveikslų galerijoje buvo rodomi Nikolajaus Rericho Tibeto, Kinijos ir Mongolijos vaizdai; kovo mėnesį Radvilų rūmų muziejuje pristatyta Ksenijos Nikolskajos užmirštos Egipto architektūros fotografijos; ciklą užbaigia rytoj atidaroma Šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu paroda.

Aukščiausias iš menų

Pasak sinologės, orientalistės Loretos Poškaitės, „japonų kaligrafijos ir monochrominės tapybos tušu istorija bei estetika yra neatsiejama nuo Kinijos, kurioje kaligrafija jau nuo Han dinastijos laikų (206 m. pr. Kr.-220 m.) tapo aukščiausiu iš 4 „tauriųjų“ menų (šalia muzikos, poezijos, ritualo), o vėliau – vienu iš trijų labiausiai vertinamų (san jue三绝) menų (šalia tapybos ir literatūros).

Ir Kinijoje, ir Japonijoje kaligrafija buvo ir tebėra ypatingai vertinama dėl savo paradoksalaus dvilypumo: viena vertus, ji gali būti vadinama pačiu paprasčiausiu iš visų Rytų Azijos menų, nes naudoja minimaliausias išraiškos priemones – liniją ir tušą, taip įkūnydama aukščiausią meninės išraiškos lakoniškumą ir paprastumą.

Kita vertus, būtent dėl šio paprastumo bei minimalizmo kinai ir japonai kaligrafiją laiko pačiu rafinuočiausiu, bene sunkiausiai suvokiamu menu, nes jo grožis slypi subtiliausiuose meninės išraiškos niuansuose (linijos vibracijose, teptuko jėgoje, tušo atspalvių įvairovėje), kurių perteikimas ir suvokimas reikalauja ypatingo estetinio jautrumo ir dvasinio įžvalgumo.

Energijos pulsavimas

Nuo seniausių laikų buvo manoma, jog užrašytas hieroglifas turi perteikti ne tiek verbalinę informaciją, kiek, pirmiausia, tai, kas slypi už jo žodinės prasmės – paties kaligrafo sielos vibracijas, dvasinę būseną, intencijas ir asmenybės ypatumus, bendrai tariant, jo gyvybinės energijos (qi气) pulsavimą.

Todėl kaligrafijos meno suvokimas sutelkiamas į patį rašymo procesą, kuris buvo traktuojamas ir kaip kosminės energijos (qi) bei priešingų kosminių jėgų bei savybių (yin-yang阴阳) sąveikos įkūnijimas, arba kosmoso raidos dėsningumų ir procesų atkartojimas, jo pilnatviškumo perteikimas.

Toks kaligrafijos grožio suvokimas persidavė ir tapybai tušu (t. y. monochrominei tapybai), kuri remiasi tais pačiais kaligrafijos estetikos ir technikos principais, sutelkiančiais dėmesį į gyvybingumo perteikimą. Todėl kinai mėgo kartoti, jog „kaligrafija ir tapyba turi tas pačias šaknis“, kad visa tapyba kyla iš vieno brūkšnio arba linijos.

Neatsitiktinai ankstyvuosiuose kinų tapybos teorijos veikaluose tapyba dažniau įvardijama žodžiu „rašymas“ (xie 写), o ne „tapymas“ (hua 畫), nes tapybos ritinėlis, komponuojamas kaip hieroglifas, buvo dažnai suvokiamas kaip tekstas, kurį reikia skaityti.

Kinai ir japonai kaligrafiją laiko pačiu rafinuočiausiu, bene sunkiausiai suvokiamu menu

Avangardinė kaligrafija

Tokį požiūrį į neatsiejamą kaligrafijos ir tapybos ryšį perėmė ir japonai. Jį puikiai atspindi ir šioje parodoje eksponuojami darbai. Šis ryšys įdomiai transformuojamas šiuolaikinėje avangardinėje japonų kaligrafijoje. Jos atstovai, kartais vadinami rašto dekonstruotojais arba „antirašto“ kūrėjais, panašiai kaip ir kinų kaligrafai modernistai bei avangardistai siekia pažvelgti į kaligrafiją labiau tapybiškai, pradėdami nuo pačių hieroglifų struktūros, kompozicijos ir baigdami tušo naudojimu.

Jie siekia išeiti už paties hieroglifo formos ribų ir išryškinti magišką kaligrafinės linijos bei erdvės (arba tuštumos) išraiškingumo galią, kurią neva užgožia hieroglifų prasmė.

Jų dekonstuoti hieroglifai ir tų hieroglifų įkvėptų naujų ekspresyvių formų eksperimentai, Japonijoje vadinami „tušo vaizdiniais“ (bokushō 墨象, tai ir alternatyvus avangardinės kaligrafijos įvardijimas), dar labiau nutrina ribą tarp kaligrafijos ir tapybos bei primena abstraktaus ekspresionizmo tapybą.

Kiti šiuolaikiniai japonų kaligrafai, kaip matyti iš šioje parodoje eksponuojamų darbų, stengiasi išlaikyti tradicinius kaligrafijos stilius, idealus ir principus arba juos „atšviežinti“, derindami klasikines rašto formas su modernaus meno kontekstu ir išraiškos priemonėmis“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"