Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kas antra D. Petrošiaus skaitoma knyga – jau skaityta

 
2015 09 08 12:00
Prieš rekomenduojant knygą D. Petrošius pataria su žmogumi bent dvi valandas pasišnekėti. 
Prieš rekomenduojant knygą D. Petrošius pataria su žmogumi bent dvi valandas pasišnekėti.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Vasara baigėsi, tačiau atostogos – ne visiems. Tad nesiliaujame kultūros žmonių klausę, ką jie atostogaudami skaitą. Poetas, eseistas Donatas Petrošius teigia, jog rekomendacijomis knygoms kliaujasi retai. „Jos praverčia norint susigaudyti, ko neskaityti“, – sako jis. 

Už dvi poezijos knygas premijomis apdovanotas ir pernai pirmąją esė rinktinę „Kaip negalima gyventi“ išleidęs D. Petrošius kiekvieną vasarą bent mėnesiui išvyksta į gimtuosius Bijotus (Šilalės raj.). Netikrina elektroninio pašto, mobilųjį telefoną užmeta ant spintos ir imasi fizinių darbų, iš kurių labiausiai patinka šienauti su dalgiu. „Apsimetu, kad esu lauko darbininkas“, – pasakoja rašytojas.

Pasak jo, kasmet tų sunkiųjų darbų rasti vis sunkiau: malkos parduodamos jau supjaustytos, žolė nukapojama trimeriais. Dar paaiškina: „Tik patys sunkiausi darbai padeda atsijungti nuo rašymo, nuo kalbos srauto galvoje. Nes būna, kad gramdai kiemo pakraščiuose nuo asfalto velėnas, o galvon lenda siužetai apsakymams. O man jų nereikia – nerašau apsakymų. Literatūra galvon lenda tada, kai darbas lengvas. Jei esi visa galva paniręs literatūron, atostogų neturi niekada. Nei vasarą, nei rudenį“.

– Kokios knygos šiuo metu po ranka ir kaip po ja atsidūrė? Kokiems skaitytojams savo skaitinius rekomenduotumėte?

– Po ranka Jono Basanavičiaus raštai, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ pirmieji tomai, Dionizo Poškos raštai. Patraukė į tuos amžius, kai praeities tyrinėtojai nebuvo metodologiškai sterilūs. Tarp faktų įterpdavo legendų, prisigalvojimų, nuomonių. Pats nežinau, ko ten ieškau, bet skaityti įdomu. Kol studijavau lituanistiką – pavarčiau tas knygas paviršutiniškai. Skaityklose sunku susikaupti tokiai lektūrai. Dabar susipirkau iš padėvėtų knygų krautuvių, galiu pats nusistatyti savo skaityklos darbo valandas. Šiais laikais sudėtinga kam nors ką nors rekomenduoti. Vieni apsiskaitę ir jie patys geriau žino, ką dar reikia perskaityti. Kiti menkai apsiskaitę, bet jei jiems ką nors rekomenduosi – įsižeis, kad mokai. Prieš kam nors ką nors rekomenduojant, patartina su tuo žmogum pasišnekėti dvi-tris valandas.

– O pats kliaujatės kitų rekomendacijomis, ką skaityti?

– Retai kliaujuosi rekomendacijomis. Stengiuosi pavartyti kiekvieną lietuviškai išleistą mane dominančių sričių knygą. Kartais pakanka dešimties sekundžių suprasti – reikia man jos, ar ne? Kartais tenka kelis kartus užsukti į knygyną tikrinti savo pirmojo įspūdžio patikimumą. Rekomendacijos praverčia norint susigaudyti, ko neskaityti.

– Ar yra knyga, prie kurios nuolatos grįžtate?

– Kiekvienas nepaviršutiniškas skaitytojas turi susidaręs savąjį klasikos kanoną, prie kurio kas penkerius ar kas dešimt metų grįžta. Yra keli šimtai lituanistinių, poezijos, filosofijos, mitologijos knygų, be kurių namuose jausčiausi nejaukiai. Kas antra mano skaitoma knyga yra kartą ar kelis kartus skaityta. Kadangi pats būnu kaskart pasikeitęs, kaskart kitus dalykus arba daugiau visko pamatau.

– Knygų, kurias reikia perskaityti, sąrašas. Ar teko kada tokį sudarinėti?

– Jei kokia knyga patenka į dėmesio lauką, tai įsimenu ją ir be sąrašo. Nesu tokio sąrašo sudarinėjęs. Norėčiau giliau išmokti latvių kalbą ir perskaityti keletą lentynų jų poezijos.

– Ir apie poeziją. Kurių poetų kūryba lydi pastaruoju metu?

– Aptikau, kad su daugelio klasikų kūryba esu susipažinęs iš jų kūrybos rinktinių. Į rinktines patenka ne visa kūryba. Atrinkinėtojai praleidžia tai, kas jų nuomone mažiau įdomu ar vertinga. Man norisi perskaityti ir tuos eilėraščius, kurie vėliau niekur nepateko. Ėmiausi susipirkinėti prieš tris ir keturis dešimtmečius išleistus eilėraščių rinkinius. Pasisekė gauti Jono Strielkūno „Tamsūs buvo žiedai“, Sigito Gedos „Žydinčią slyvą Snaigyno ežere“, Gintaro Patacko „Amuletus“ ir „Pergamento kriauklę“. Tos keturios mane lydėjo vasarai baigiantis. Dabar trauksiu medžioti naujų senų knygų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"