Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kasdienybės ritualas – tapyti

 
2016 01 02 6:00
Kristina Kurilionok: „Tapyba man – gyva ir nesibaigianti, nuolatinis judėjimas į tikslą, kintantis procesas.“
Kristina Kurilionok: „Tapyba man – gyva ir nesibaigianti, nuolatinis judėjimas į tikslą, kintantis procesas.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Vilniuje, „Galerijoje 555“, atidaryta pirmoji personalinė Kristinos Kurilionok paroda, kurioje – tapyba, fotografija ir vaizdo instaliacija. Vilniaus dailės akademijoje studijavusią Kristiną 2009 metais pastebėjo galerijos Lamecija Termėje (Pietų Italija) kuratorė Maria Rosaria Gallo. Nuo tada K. Kurilionok dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, o personalinių jau yra surengusi Italijoje.

Parodą „Kasdieniai ritualai. Tarp gyvenimo ir tapybos“ kuravo į Lietuvą atvykusi galerijos „Pramantha Arte“ meno vadovė M. R. Gallo. 2007 metais ji ėmė rengti menininkų parodas, dar po metų atidarė galeriją. Ieškoti jaunų, perspektyvių menininkų į Vilnių vyko 2009 metais, kai miestas buvo išrinktas Europos kultūros sostine. „Ėjau į akademiją, Nacionalinės dailės galerijos archyvą, jaunųjų menininkų parodą Pamėnkalnio galerijoje. Ten išvydau vieną Kristinos darbą“, – prisiminė Maria Rosaria, kuri Italijoje taip pat pristatė dailininkę Eglę Karpavičiūtę, audiovizualinės poezijos grupę „AVaspo“ ir Auksės Petrulienės „Psilikono teatrą“.

Gyvenimo ciklo paveikslai

Persikrausčiusi į studiją – menininkų komuną – Naujojoje Vilnioje Kristina pradėjo eksperimentuoti šviesa.
Persikrausčiusi į studiją – menininkų komuną – Naujojoje Vilnioje Kristina pradėjo eksperimentuoti šviesa.

Sostinėje gyvenanti menininkė jau šešerius metus į Italiją vyksta pristatyti savo parodų. M. R. Gallo Lietuvoje gyveno nuo 2014-ųjų kovo iki šių metų kovo. Sako, Kristinos kūryba jai patinka, nes dailininkė kurdama atskleidžia savo vidinę būseną, augimą. „Menas jai – būtinybė. Toks asmeniškas elementas susipina su konceptualumu, universaliomis problemomis. Menininko meistriškumas būtent ir yra tai, kad kūryba gimsta iš vidaus, tačiau naudojant tas priemones, kurios atpažįstamos visiems“, – įsitikinusi kuratorė.

Kristina Kurlionok. „Purification“.
Kristina Kurlionok. „Purification“.

Maria Rosaria skatina menininkus, nagrinėjančius panašias temas skirtingomis kalbomis, kurti bendrai. Taip lietuvė surengė bendrą parodą su italų dailininke Antonella Zerbinati. „Pastebėjau jų bendrus sąlyčio taškus, temą – tapatybės, kūno, minties vaizdinius, – pasakojo kuratorė. – K. Kurilionok paveiksluose atpažįstamas gyvenimo ciklo – paauglystės problemų, vidinių prieštarų, egzistencinių klausimų – pasakojimas. Prie kasdienių gyvenimo klausimų ji prideda „aš“ kompleksiškumą. Šis „aš“ susijęs su vaikystės prisiminimais, išmoktais šeimos modeliais, jaunyste, sapnais ir troškimais. Jos visąlaik keliamas klausimas – kas aš esu, autentiškumo siekis.“

Taip ruošiantis naujai parodai kilo ritualo idėja, tapyba – dar vienas savęs pažinimo ritualas. „Studijų metais dėstytojai daug kalbėdavo apie nuoširdumą mene, kad reikia atsigręžti į savo vidinius pojūčius – ėmiau mąstyti apie išvaizdą, moters vaizdinį, vidinį pasaulį“, – kalbėjo Kristina ir pridūrė, kad keičiantis paveikslų temoms jų virsmą Maria Rosaria padeda įvilkti į žodžius.

Vienus metus Vilniuje gyvenusi Maria Rosaria Gallo (dešinėje) padėjo dailininkei rengtis jos debiutinei parodai Lietuvoje, nuolat ieško jaunų, perspektyvių menininkų, kuriuos galėtų pristatyti Italijoje.
Vienus metus Vilniuje gyvenusi Maria Rosaria Gallo (dešinėje) padėjo dailininkei rengtis jos debiutinei parodai Lietuvoje, nuolat ieško jaunų, perspektyvių menininkų, kuriuos galėtų pristatyti Italijoje.

Fotografija – autoportretas

Kaip ir sako parodos pavadinimas, gyvenimas ir tapyba – glaudžiai susiję. „Glaudu būna prieš ruošiantis parodai, kai kasdien aktyviai kuriu, nuo ryto iki vakaro laiką leidžiu studijoje. Toks produktyvus metas, kai galiu nesiblaškyti, susitelkti vien į kūrybą, džiugina, taip gera gyventi“, – svarstė Kristina, kurios fotografijos (pavadintos „Savistaba“) buvo rodomos Turino meno mugėje „PhotoContainer“ .

Savo pirmuosius fotokoliažus K. Kurilionok eksponavo personalinėje parodoje Italijoje. „Vieną dieną ėmiau žaisti – fotografuoti nuotrauką su savo atspindžiais greta. Kartais prieš tapydama scenas sukonstruoju kaip koliažą. Prieš tapydama autoportretą susidomėjau, kaip atrodau nepozuodama. Tai fone įmontuoju savo katę, tai pažaidžiu su augalija“, – pasakojo menininkė.

K. Kurilionok baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą, tačiau tuomet pasirinko ne tapybos, o verslo studijas. „Norėjau būti praktiška, sekėsi racionalūs mokslai. Mano kelias į dailę netiesus, akademija iš pradžių atrodė tolima ir nepasiekiama, meka išrinktiesiems“, – šypsodamasi pasakojo Kristina. Per magistro studijas ji ėmė filmuoti, mat dėstytojai skatino studentų tarpdiscipliniškumą. „Naudoju ir daugiau medijų. Visgi tapyba man – gyva ir nesibaigianti, nuolatinis judėjimas į tikslą, kintantis procesas“, – pridūrė pašnekovė.

Šiemet prieš tapydama savo autoportretą dailininkė ėmė žaisti fotokoliažais.Asmeninio albumo nuotraukos
Šiemet prieš tapydama savo autoportretą dailininkė ėmė žaisti fotokoliažais.Asmeninio albumo nuotraukos

Gyvena komunoje

„Arkos“ galerijai Kristina padeda ieškoti jaunų, perspektyvių menininkų. Vilniaus prancūzų mokykloje yra dirbusi dailės mokytoja. „Turėjau mažiukus vaikus, jiems dailė buvo popamokinė veikla. Vienus metus mokiau vyresnius, su jais sunkiai dirbome, kalbėdavomės, per praktines užduotis improvizuodavome. Įtraukiantis darbas“, – sakė prancūzų dailę mėgstanti K. Kurilionok.

Savo rezidenciją ji buvo įsirengusi ir Vilniaus „Fluxus ministerijoje“, kur su kolegėmis pristatė moterų tapytojų parodą „MoonChild“. Dabar taip pat gyvena mažoje komunoje, buvusio fabriko patalpose Naujojoje Vilnioje. „Esame septyniese. Susitinkame, užeiname vieni pas kitus, pasitariame – idėjos auga ir plečiasi“, – vardijo pašnekovė.

Kokį vaidmenį jos gyvenime suvaidino Italija? „Man Italija labai patinka. Vilniuje mano ekspresyvumas blaško žmones, Italijoje – ne, – juokėsi Kristina. – Sena istorija, kultūra, italų požiūris į meną padeda atsipalaiduoti. Nes mano tapyba niekada nebuvo lietuviška. Tik prieš šią parodą buvo neramu – dar nesu surengusi personalinės Vilniuje.“

Žiemą, kai tamsu ir tapyti stinga dienos šviesos, Kristina siuvinėja. Keli tokie darbai ir parodoje eksponuojami. „Mano pirmasis darbas buvo siuviniai. Paskui vieną dieną mama ištraukė dėžę su siūlais. Tapyba – intensyvi, siuvinėjimas – lengvas, atpalaiduojantis, patinka pabūti ir ramiai“, – juokėsi Kristina. Ją Maria Rosaria vadina viena reikšmingiausių galerijos „Pramantha Arte“ menininkių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"