Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Katerina Tretjakova: tarsi balansuojant lynu

 
2017 02 07 11:30
Hamburgo operos teatro solistė Katerina Tretjakova trumpam sugrįžta į savo studijų miestą Vilnių. Shilrey Suarez nuotrauka

Rytoj, vasario 8-ąją, sopranas Katerina Tretjakova į Nacionalinės filharmonijos sceną kyla su ambicinga vokalo rečitalio programa „Čia gera“. Nedažnai į Lietuvą grįžtanti operos dainininkė „Lietuvos žinioms“ prisipažino: „Vilnius visada liks mano šilčiausiuose prisiminimuose, kaip vienas svarbiausių gyvenimo etapų, kurį prisimenu su didele nostalgija, meile ir šiluma. Su džiaugsmu vykstu čia dainuoti.“

– Į Lietuvą būdama vaikas atvykote gyventi iš Murmansko. Kiek tada jums buvo metų ir kodėl šeimai teko kraustytis? Ką veikia jūsų tėveliai, ar turite brolių, seserų, gal jie irgi muzikai?

– Kai atvykome į Lietuvą, man nebuvo nė metukų. Sovietų Sąjungos laikais mano tėvai atvažiavo dirbti į naujai statomą atominę elektrinę. Specialiai dėl jos įkurtas miestas tapo rusų oaze Lietuvoje. Čia ir užaugome: aš, sesuo ir du broliai. Visaginas (buvęs Sniečkus) – ideali vieta vaikystei: žalias, gražiai sutvarkytas miestelis su ežeru pačiame centre. Puikiai sutvarkyta infrastruktūra, daug vaikų darželių, mokyklų, meno centrų. Mieste net planuota statyti teatrą.

Lankiau vaikų muzikos mokyklą. Mūsų šeimoje muzikos mokėmės visi, bet profesionaliai šiuo keliu pasukau tik aš.

Dėkinga mamai, kuri mane šešių metukų nuvedė į privačias fortepijono pamokas. Nuo mažens skatino muzikinį ugdymą, visą laiką palaikė morališkai ir finansiškai, kiek galėjo. Iki šiol atskrisdavo į spektaklius, jai reikia dėkoti, kad tapau muzikante. Nuo dukters gimimo – šalia, rūpinasi mažyle, taip suteikdama man galimybę be pertraukų dirbti toliau.

Čia gera

– Vasario 8-ąją jūsų laukia koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Programa, pavadinta pagal žinomą Sergejaus Rachmaninovo romansą „Čia gera“, tarytum simbolizuoja sugrįžimą į Vilnių.

– Būdama 15 metų atvykau mokytis dirigavimo į Vilnių. Čia praleidau dešimt laimingų studijų metų, įsigijau daug tikrų draugų, su kuriais palaikome ryšį iki šiol. Vilniuje kalbėjau lietuviškai kaip antrąja gimtąja kalba. Šiam savo gyvenimo laikotarpiui esu dėkinga ne tik už tikrus draugus bei gerą muzikinį išsilavinimą, bet ir už visokeriopą palaikymą visų gerų žmonių, su kuriais mane suvedė likimas. Kažin ar pavyktų taip greit išmokti muzikines partijas, jei prieš tai nebūčiau studijavusi dirigavimo pas prof. Ireną Budriūnienę? Ar galėčiau taip užtikrintai valdyti savo balsą be dainavimo technikos, įgytos pas prof. Giedrę Kaukaitę? Daugybę kartų atsigręžusi atgalios pagalvoju, kokia laiminga buvau, kad patekau būtent į jos klasę. Kažin ar be Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo finansinės pagalbos man būtų atsivėrusios galimybės pažinti kitas šalis bei dalyvauti operos solistų konkursuose... Man pasisekė savo kelyje sutikti daug svarbių žmonių, kurių pavardes galėčiau vardyti ir vardyti. O Vilnius visada liks mano šilčiausiuose prisiminimuose, kaip vienas svarbiausių gyvenimo etapų.

"Traviatos" afiša. Violetos vaidmenį Katerina kūrė 2014-aisiais. Jorno Kippingo nuotrauka

Sunkus pusmetis

– Studijas tęsėte Zalcburgo „Mozarteume“, sėkmingai debiutavote Zalcburgo festivalyje. Dabar – Hamburgo operos teatro solistė. Ar Vokietijoje atsidūrėte dėl karjeros, o gal šioje gyvenimo kelionėje yra ir meilės užuomazgų, sūkurių?

– Zalcburgas taip pat svarbus mano muzikinės patirties miestas. Nuo jo, galima sakyti, prasidėjo mano tarptautinė karjera. Prof. G. Kaukaitės dėka išvažiavau studijuoti į Zalcburgo „Mozarteumą“, nors labiau norėjau į Italiją…

2006-ieji buvo paskelbti Wolfgango Amadeuso Mozarto metais. Zalcburgo festivalis pristatė visas jo operas, su žymiąja įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ išleido visų projektų DVD plokšteles, taip pat pirmąją – W. A. Mozarto operą „Apollo et Hyacinthus“, kur atlikau Hiacinto vaidmenį. Nuostabus pastatymas su gražiausiais ir brangiausiais tą sezoną kostiumais. Tik vėliau supratau, kokia laimė man nusišypsojo patekti į šį prestižinį festivalį. Prisimenu, kaip staigiai išmokau ir paruošiau projekto ariją perklausai.

Nors Zalcburgas pasitiko mane su rožėmis, vis dėlto tai buvo labai sunkus laikotarpis, kupinas išgyvenimų. Nekalbėjau vokiškai, teko tris kartus per savaitę lankyti vokiečių kalbos kursus. Visur laksčiau pėsčiomis (tai ir buvo mano aukštakulnių eros pabaiga). Kaip dabar prisimenu, turėjau po 8 eurus dienai. Nei autobuso nuolatinio bilieto, nei dviračio nusipirksi. Nueini į parduotuvę, išleidi 25 eurus, vadinasi, kitas dvi dienas – griežtai nė cento.

Pirmas pusmetis buvo tikrai sunkus. Beje, aš saulės mėgėja, o gyvenau labai tamsiame bendrabučio kambaryje, tai mane nepaprastai slėgė.

Nuo 2006-ųjų vasaros gyvenimas tapo gražesnis. Stipendija, be to, rėmėjų finansinė padėtis šiek tiek pagerėjo, vokiečių kalba taip pat. Atsirado daugiau koncertų, draugų, net meilė… Deja, iš jos, kaip vėliau paaiškėjo, nieko neišėjo, bet paliko daug gražių romantinių įspūdžių bei prisiminimų.

Hamburgo scenoje - Suzana "Figaro vedybose". Asmeninio albumo nuotrauka

Ne balansas, o balansavimas

– Kokia įprasta jūsų, kaip muzikės, diena? Kaip suderinate karjerą ir kasdienybę – koks jų „balansas“? Kokie didžiausi iššūkiai kartais užklumpa?

– Geras klausimas apie balansą. Praėjusį mėnesį teko šokinėti iš miesto į miestą, nuo vieno pagrindinio vaidmens prie kito: „Traviata“, „Jonukas ir Grytutė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Figaro vedybos“… Vilnius – Hamburgas, Gracas, Hamburgas – namai Barselonoje… Pamatyti vaiką, pamaitinti mamos pienu… Čia jau ne balansas, o balansavimas!

Pati jaučiausi kaip Figaro – čia, Figaro – ten. Ką tik grįžome iš Panamos, ten man akompanavo ispanų pianistas Ricardo Estrada, su kuriuo koncertuosime ir Vilniuje. Man turėjo būti lyg ir atostogos, o iš tikrųjų tapo paskutine faze ruošiantis mūsų koncertui. Repeticijos tarp repeticijų – tokia muzikų gyvenimo realybė.

– Laimėjote daugybę konkursų Lietuvoje ir Europoje. 2013-aisiais tapote prestižinio Francisco Vinas dainininkų konkurso Barselonoje nugalėtoja. Montserrat Caballe konkurse Saragosoje pelnėte I premiją. Koncertuojate svarbiausiose Europos salėse, sparčiai kopiate tarptautinės karjeros laiptais. Nebuvo užklupusi žvaigdžių liga?

– Žvaigždžių liga užklumpa tuos, kurie mano, kad jau pasiekė aukštumas, arba tuos, kurie „žvaigždiškumu“ maskuoja tam tikrus savo kompleksus, ypač – iš vaikystės. Pavyzdžiui, tėvų įskiepytas kompleksas „būti geriausiam“ ir t. t.

Man gaila tokių žmonių. Abiem atvejais jie nėra laimingi, negali visapusiškai mėgautis gyvenimu. Būti geriausiam neįmanoma, tobulinimuisi ribų nėra.

Sutiko gyvenimo meilę

– Užsiminėte, kad jums akompanuoja pianistas iš Barselonos R. Estrada. Kaip koncertmeisteris jis yra talkinęs tokiai scenos žvaigždei kaip M. Caballe. Skamba įspūdingai.

– Ricardo yra nuostabus akompaniatorius bei dirigentas. Jis turi talentą jausti dainininką, tuo pati įsitikinau per mūsų koncertą Peralados festivalyje Ispanijoje. 2013-aisiais turėjau savo solinį koncertą. Tik po vienos repeticijos jaučiausi lyg ant sparnų dainuodama visą vakarą!

Man pritartų daugybė dainininkų, kuriems jis akompanavo. Pačios operos legendos – M. Caballe arba Jaume'as Aragallas nuolat kviečia R. Estradą jiems talkinti. Nesvarbu, ar tai būtų jų pačių koncertas, ar rengiamas konkursas, ar meistriškumo pamokos.

Man pasisekė, kad sutikau šį nuostabų muzikantą bei žmogų, kurio sėkme galiu džiaugtis, ir dar daugiau – dalytis savo gyvenimo meile ir laime.

Katerina didžiuojasi galėdama dalytis savo gyvenimo meile ir laime su ispanų pianistu Ricardo Estrada. Asmeninio albumo nuotrauka

Dėkinga Lietuvai

– Be pagrindinių vaidmenų Gaetano Donizetti, Giuseppe's Verdi, W. A. Mozarto, Georgeso Bizet, Richardo Wagnerio ir kitų operose, 2014-aisiais sukūrėte Violetos vaidmenį G. Verdi „Traviatoje“. 2015-aisiais šiuo vaidmeniu debiutavote Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Laukia dar vienas sugrįžimas į Vilnių. Kuo šis koncertas svarbus jums pačiai?

– Už savo išsilavinimą ir vokalinę techniką esu dėkinga Lietuvai, norėčiau bent retkarčiais atiduoti jai duoklę ir pasidalyti savo jausmais su publika. Myliu Vilnių, mėgstu Filharmonijos sceną, čia nuostabu ir lengva dainuoti.

– Kokie planai?

– Kaip sakoma, nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo ateities planus. Na, bent vienam mūsų „planų“ netrukus sukaks 6 mėnesiai, tolesnius planus irgi reikės derinti prie mūsų liūtukės.

Bandau taip derinti gyvenimą, kad jame darbas būtų kaip poilsis, kad galėčiau džiaugtis kiekviena akimirka. Gyventi taip, kad prieš mirtį nereikėtų nieko atsiprašinėti. Gyvenimas yra labai trapus dalykas, todėl ir bandau juo mėgautis, gyventi pozityviai bei dalytis šia energija su kitais.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"