Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Kiekvienam labdariui – bedalis

 
2015 11 09 6:00
Spektaklio „Bedalis ir labdarys“ repeticija. Lauros Vansevičienės ir VVMT nuotraukos

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras rengiasi premjerai – lapkričio 11 ir 12 dienomis į sceną žengs „Bedalis ir labdarys“. Spektaklį pagal Londone gyvenančios menininkės Paulinos Pukytės knygą režisuoja Gabrielė Tuminaitė.

Apie leidykloje „Apostrofa“ išleistos knygos sutiktuves „Lietuvos žinios“ rašė spalio 23 dieną. Tad šįkart su autore pirmiausia aptariame knygos ir spektaklio sąsajas.

Strigimas matricoje

– Ko gero, smagu žinoti, kad tavo knyga pavirs teatro veikalu, įgis naują formą? Ar darbas teatre jums nauja patirtis? Kokių būta lūkesčių, džiaugsmų ir baimių sceniniam procesui prasidėjus?Paulinos Pukytės klausė „Lietuvos žinių“ žurnalistas.

– Be abejo, smagu, bet buvo ir šiek tiek neramu: ar tekstas atlaikys išbandymą garsu ir judesiu? Ar teatro kūrėjai teisingai supras tekstą? Nors gal ir keistoka dėl to nerimauti, jei pati sakau, kad neteisingas supratimas irgi yra vertingas, nes sukuria naujas prasmes...

Knygos „Bedalis ir labdarys“ autorė Paulina Pukytė.

Vis dėlto manau imtis „Bedalio ir labdario“ teatre yra nelengvas ir gana rizikingas uždavinys, nes tai ne tik ne tradicinė pjesė (nors visa knyga ir parašyta dialogais), bet ir ne visai tradicinė literatūra. Be istorijos pasakojimo ir prasmės lygmenų, yra dar ir atskiras formos lygmuo: ji čia kuria savąjį pasakojimą, beveik svarbesnį už iš pirmo žvilgsnio gana paprastus, mažai prasmės turinčius tekstus. Tai knyga, kuri suvokia ir netgi pabrėžia esanti knyga, žiūri į save iš šalies. Be abejo, būtų įdomu, jei spektaklio kūrėjai išnaudotų ir šį aspektą, tam tikrą teksto postmodernumą ir paradoksiškumą. Kaip įsivaizduoju jo atitikmenį spektaklyje? Pavyzdžiui, vienas iš dialogų (ar jo dalis) staiga nei iš šio, nei iš to galėtų būti suvaidintas kalbant dvigubai lėčiau, nei paprastai. Užstrigimas „matricoje“.

Žinoma, režisūrinių ir aktorinių sprendimų čia gali būti ir visai kitokių. Be abejo, teatro kalba turi savo dėsnius. Kai kuriuos iš jų gal ir galima laužyti, bet kai kurių turbūt tenka laikytis. Rašydama sulaužiau ne vieną literatūros taisyklę, man taip įdomiau.

Naratyvinė arka

– Stebėjote repeticijas, matėte priešpremjerinį eskizą. Kurie lūkesčiai išsipildė, kurie spektaklio niuansai jums buvo netikėti? Ar labai jis pakeitė knygos prasmes, akcentus?

– Eskizas nėra išbaigtas kūrinys, todėl sunku spręsti, koks bus galutinis rezultatas. Manau, spektaklis keisis, vystysis ir po premjeros. Taigi dar nežinia, ar bus panaudotas tas knygoje esantis tyčinis formos ir turinio neatitikimas, ar spektaklis labiau susitelks į savitą vaizdų istorijos papasakojimą ir išraiškingų, įtaigių vaidmenų kūrimą. Jau mačiau ir puikių vaidybinių momentų, ir įdomių sprendimų. Po eskizo peržiūros kažkuris iš žiūrovų man pasakė: „Nežinojau, ar čia juoktis, ar verkti“. Tai patvirtinimas, kad šis tas jau tikrai pavyko, nes būtent tokios skaitytojo reakcijos siekiau ir savo knygoje.

– Ko gero, spektakliui buvo panaudota ne visa knyga, tik atskiros jos dalys?

– Taip, į spektaklį tilpo ne viskas, bet jame išlaikoma tam tikra knygoje esanti naratyvinė arka.

– Kaip apskritai „Bedalis ir labdarys“ pakliuvo į teatro akiratį?

– Kiek žinau, kažkas perskaitęs mano knygą parekomendavo režisierei G. Tuminaitei. Turbūt tai atsitiktinumas?

Kitas nepažįstamasis

– Mažojo teatro kūrėjai iškelia tam tikrą šios knygos universalumą. Esą aprašytos situacijos būdingos ne tik lietuviams, bet ir kitoms tautoms. Vis dėlto lingvistiniame lygmenyje tekstais atsiveria lietuviškas mentalitetas, pasaulėvoka. Net kyla įspūdis, kad skaitai gana vykusį angliško originalo vertimą, adaptaciją lietuvių skaitytojui. Sutinkate?

– Spektaklio kūrėjai čia visiškai teisūs – knygoje aprašytos istorijos iš tiesų gali atsitikti ne vien lietuviams. Siekiau parodyti tam tikrą pasaulėvoką bei tam tikrus tarpusavio santykius, kurie būdingi taip pat ir lietuviams. Bet tikrai ne vien jiems. Dauguma knygos situacijų yra visiškai bendražmogiškos. Be abejo, rašydama lietuviškai išnaudoju mūsų kalbos galimybes ir specifiką.

– Truputį ignoruojama ir emigracijos tema. Sunku suprasti tokią poziciją, nes kiekvienas tekstas kalba apie mažo žmogaus susitikimą su kita kultūra, galingu nepažįstamos informacijos srautu.

– Nesakyčiau, kad ignoruojama, nes tai ir nėra pagrindinė mano knygos tema. Kaip teisingai pastebėjo G. Tuminaitė, emigracija čia yra tik išeities taškas, tik aplinkybė, scenovaizdis, kurio fone viskas vyksta. Taip, mano tekstai kalba apie susidūrimą su kita kultūra, bet taip pat ir apie susidūrimą apskritai su „kitu“ – kitokiu, nežinomu; ne tik apie nesupratimą, bet ir apie tai, kad suprasti kitą, net artimiausią žmogų, galbūt tiesiog neįmanoma.

Keistas įspūdis

– Knygoje labai daug bedalių. Jei tikėsime, kad į ją sugulė nugirsti pokalbiai (jų dalys), galima pamanyti, kad jus Londone supa vieni lietuvių nelaimėliai. Ar tokia „statistika“ teisinga ten sėkmingai dirbančių lietuvių atžvilgiu? Ir kur labdariai?

– Keista, kad jums susidarė toks įspūdis. Knygoje yra labai įvairių personažų. Be to, jau išsiaiškinome, kad knyga juk ne vien apie lietuvius ir tuo labiau ne apie tai, kas supa mane. Jei nuspręsčiau rašyti apie bankininkus arba apie agorafobus, ar tai reikštų, kad mane supa vieni bankininkai arba agorafobai? Ar tai irgi prieštarautų kokiai nors statistikai?

Režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Mano, kaip rašytojos tikslas nėra atspindėti „statistiką“. Juk tai grožinis kūrinys, o ne sociologinis tyrimas. Arto Paasilinna parašė puikią knygą, kurios personažai visi be išimties – potencialūs savižudžiai.

Kita vertus, kiekviename mano tekste kiekvienam bedaliui tenka labdarys, o labdariui – bedalis. Juk kalbama apie tam tikrus hierarchinius santykius, atsirandančius konkrečioje situacijoje, o ne apie tai, kas, kur ir ką dirba, sėkmingai ar nesėkmingai. Štai tėvas laukia, kol sūnus susivarstys batus. Mes nežinom, nei kur jie dirba, nei kokia iš tikrųjų kalba jie bendrauja. Kuris iš jų bedalis, o kuris – labdarys? Čia kaip pažiūrėsi. Mano knygoje ne viskas taip akivaizdu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Manau, kad ir spektaklyje tai kažkiek atsiskleis.

– Kodėl Lietuvos teatre nestatomi lietuvių autoriai? Dramaturgija nerašoma ar teatrai nesugeba jos rasti?

– Režisieriai tegul stato tai, kas jiems įdomu, o ne kad reikia. Vis dėlto gal jie ne visada sužino, kai parašoma lietuviška pjesė, jei tai nėra teatro užsakymas. Štai parašiau dar vieną pjesę, „Žuvies akys“. Be užsakymo. Ji buvo išspausdinta atskiru leidiniu, taip pat „Kultūros baruose“, ir tiek. Belieka tikėtis, kad kuris nors režisierius kada nors ją atras.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"