Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kiekvienas žmogus – atskiras romanas

 
2016 07 09 6:00
Jaunąją novelistę Paulą Urbonaitę žavi įvairiaspalviai ir įvairiažanriai XIX amžiaus romanai, merginos vaizduotę kursto juose neblėstantis romantizmas.
Jaunąją novelistę Paulą Urbonaitę žavi įvairiaspalviai ir įvairiažanriai XIX amžiaus romanai, merginos vaizduotę kursto juose neblėstantis romantizmas. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

A. Vaičiulaičio jaunojo novelisto premijos laureatė Paula Urbonaitė mano, kad rašytojas turi būti kūrybiškai aktyvus, privalo kasdien tobulėti, lavinti savo įgūdžius, lyg nepatyręs pianistas. Novelių autorė pasirinko Vilnių kaip mokslo meką.

Ji užsimena, kad prieš atvykdama jau buvo čia įkėlusi vieną koją. „Vilniuje vyko daug konkursinių programų moksleiviams. Todėl, dar besimokydama mokykloje, jau buvau susitaikiusi su šiuo miestu, – sakė ji. – Vilnius nėra svetimas, tačiau jau kiek ir pabodęs. Tie patys veidai, triukšmas, vienodos kalbos. Savęs netapatinu nei su sostine, nei su gimtąja Marijampole. Nesu prieraiši, todėl man nėra svarbu, kur gyventi. Prie savo žemės nepriaugau.“

Jaunąją novelistę Paulą Urbonaitę žavi įvairiaspalviai ir įvairiažanriai XIX amžiaus romanai, merginos vaizduotę kursto juose neblėstantis romantizmas.
Jaunąją novelistę Paulą Urbonaitę žavi įvairiaspalviai ir įvairiažanriai XIX amžiaus romanai, merginos vaizduotę kursto juose neblėstantis romantizmas.

Vaikystės aidas

Be brolių ir seserų augusi mergina pasakojo, kad ir jos tėvai augę vieni: „Esame užsisukę vienturčių rate, todėl mūsų šeima nėra didelė.“

Paula vaikystėje daug laiko praleido su močiute Danute Urboniene. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, todėl ir anūkei nuo vaikystės įskiepijo pagarbą literatūrai. Močiutė mėgo užrašinėti savo išgyvenimus ir atsiminimus.

P. Urbonaitės atmintyje nusėdęs ne tik močiutės tikrovės fiksavimas į dienoraštį, bet ir tas jausmas, kai vaikiškai nusikaltusi neramiai laukdavo, kad ji apie tai įrašys savo užrašuose. „Tuomet kaisdavo skruostai, degte degdavo“, – prisipažino jauna novelistė.

Močiutės rašymas mergaitės galvoje pakurstė įsivaizdavimą, kad dienoraštis yra būtent ta vieta, kur galima išdėstyti visas savo mintis ir paslaptis.

Vaikystėje Paula nebuvo stropi lietuvių kalbos mokinė, jai nepatiko mokytis gramatikos, tačiau senelė norėjo tai pakeisti. Ji versdavo anūkę rašyti diktantus. Pasodindavo kambaryje prie stalo priešais langą, pro kurį būdavo matyti dūkstantys bendraamžiai. Užsispyrusi močiutė niekada nepailsdavo diktuoti ugdomųjų tekstų. „Jos dėka išmokau taisyklingai rašyti“, – prisipažino mergina.

Močiutė publikuodavo savo straipsnius laikraščiuose, pasivadinusi Durbos slapyvardžiu. „Gaila, jos jau nebėra tarp mūsų. Norėčiau dabar visai kitaip pasikalbėti, suaugusiojo akimis pažvelgti į ją“, – atviravo P. Urbonaitė.

Santykiai su tėvais jaunai kūrėjai ne mažiau svarbūs. „Gyvenam atskirai jau porą metų, tačiau bambagyslė dar nenukirpta, – pasidžiaugė P. Urbonaitė. – Jie siekia, kad aš įgyčiau išsilavinimą, visapusiškai remia ir palaiko. Džiaugiuosi, kad mano tėvai nori, jog aš išsimokslinčiau ir tik tuomet savarankiškai atsistočiau ant kojų.“

Mestos studijos, nauji iššūkiai

Jauna kūrėja, metusi vaizdo režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ketina studijuoti lietuvių kalbos filologiją. „Manau, man tiktų šios studijos. Visuomet žavėjo tie žmonės, kurie moka taisyklingai rašyti ir kalbėti lietuviškai. Aš taip pat noriu to išmokti, – sakė Paula. – Kita vertus, studijuodama pas prof. Janiną Lapinskaitę, pamėgau filmų peržiūras, perpratau jų kūrybinę virtuvę. Vertinu juos tarsi knygas, literatūrą. Atkreipiu dėmesį į visas detales, kurios paprastam žiūrovui prasprūsta pro akis. Stebiu, kaip sudėlioti kadrai, atkuriu filmuoto vaizdo scenas, formatus ir planus. Iš prigimties esu namisėda. Galbūt todėl pamėgau žiūrėti filmus. Mano katinas taip pat neatsisako jaukiai įsirangyt ant sofutės.“

Kas yra ta meilė?

P. Urbonaitė savo kūrinėliuose narpliodama sudėtingų ryšių raizginius apie meilę kalba atsargiai. „Buvo tų meilių, visokių... Nelabai įsivaizduoju, ką galima įvardyti kaip pirmąją meilę. Gal ta, kuri darželyje? – svarstė ji. Viskas yra kažkaip kitaip nei tose skambiose poetų eilėse. Galbūt meilė yra tik bendras susitarimas? Susitinki žmogų, su kuriuo sieja bendri interesai, panaši veikla, ir su juo nugyveni iki gyvenimo galo. Arba ne.“

Apie knygas

P. Urbonaitę žavi įvairiaspalviai ir įvairiažanriai XIX amžiaus romanai, merginos vaizduotę kursto juose neblėstantis romantizmas. „Patrauklūs istorinių epochų bruožai, žmonių bendravimas, tradicijos, išgyvenimai, visi jausmai tokie pakylėti. Ypač širdžiai mielos knygos Emily Bronte „Vėtrų kalnas“ ir jos sesers Charlotte Bronte „Džeinė Eir“ – vienos geriausių kada nors parašytų meilės istorijų. Manau, šiuolaikinėse knygose per daug erotinių vaizdinių, dvasinio nuogumo.“

"Aš konstruoju pasakojimą ant balto lapo“, - sakė Antano Vaičiulaičio jaunojo novelisto premijos laureatė Paula Urbonaitė.
"Aš konstruoju pasakojimą ant balto lapo“, - sakė Antano Vaičiulaičio jaunojo novelisto premijos laureatė Paula Urbonaitė.

Potyriai ir patyrimai

Pradedanti rašytoja pastebi, kad žmonėms ima trūkti dėmesio, jie nori būti pakalbinti, siekia suartėti. „Reikia išmokti pirmam užmegzti ryšį, negalima laukti, kol tave kas nors suras, pažintimis turi domėtis ir pats, – įsitikinusi P. Urbonaitė. – Gatvėje galiu užkalbinti nepažįstamąjį, bet veikiausiai su juo nepavyks sukurti ilgametės draugystės. Pasikalbėsime apie kaimynus bei visur belandžiojančias jų kates, tuo mūsų pokalbis ir baigsis. Galime vienas su kitu tarškėti, plepėti, kalbėtis, tačiau užvis sunkiausia – palaikyti artimesnį ryšį. Kita vertus, glaudžiai bendrauti gali tik su keliais žmonėmis. Atsiverti sudėtinga, tokios tvirtos draugystės pareikalautų per daug jėgų. Juk kiekvienas žmogus – atskiras romanas.“

P. Urbonaitės teigimu, esame vienodi tik tiek, kiek esame skirtingi. Ji sako, kad lyčių atskyra, „čia vyras, o čia moteris“, nėra visiškai teisinga. „Bendraujant reikėtų susikurti savitą tarpusavio supratimo kalbą. Kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, yra sudėtingas ir unikalus. Dėl to ne visada pavyksta vieniems kitus suprasti, išklausyti“, – sako ji.

Publicistas Andrius Jakučiūnas savo apžvalgoje yra parašęs, kad jaunosios autorės tekstuose trūksta „maišto dvasios“. „Ačiū Dievui, dar neteko išgyventi jokių gyvenimo sūkurių, tačiau yra tokia skaitytojų grupė, kuri linkusi tekstą tapatinti su autoriaus asmenybe. Net ir tėvai, perskaitę mano novelę apie rūkančią ir vartojančią narkotikus pagrindinę heroję, paklausė, ar aš neįsivėliau į priklausomybes. Kai kalba tavo vaizduotė, tuomet rašai. Nors ir pramanytos istorijos herojės lūpomis. Yra autorių, nesiginančių, kad pasakoja apie savo gyvenimą. Aš konstruoju pasakojimą ant balto lapo“, – kalbėjo P. Urbonaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"