Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kino kelionės su Uljana Kim

 
2016 10 01 6:00
Uljana Lietuvoje gyvena jau du dešimtmečius, puikiai kalba lietuviškai. Ir „Šiaurės kryptį“ pirmąkart išgirdo jau suprasdama dainų tekstus: „Tie vaikinai man pasirodė talentingi „bičai“."
Uljana Lietuvoje gyvena jau du dešimtmečius, puikiai kalba lietuviškai. Ir „Šiaurės kryptį“ pirmąkart išgirdo jau suprasdama dainų tekstus: „Tie vaikinai man pasirodė talentingi „bičai“." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kino juostos „Senekos diena“ prodiuserė Uljana Kim jau pristatė filmą Ispanijoje, Estijoje, o šį savaitgalį premjera – ir Lietuvoje. U. Kim gimė ir augo Oše (Kirgizija), studijavo Maskvoje. Jau porą dešimtmečių ji gyvena Vilniuje. Sako, prodiusere tapo iš reikalo – Lietuvoje tokios profesijos atstovų dar beveik nebuvo, tad ėmė kloti jai pamatus. Iki šiol lietuviškus filmus užsienyje ji pristato didžiuodamasi.

„Senekos dienos“ autorius ir režisierius – Kristijonas Vildžiūnas. Filme pasakojama apie jaunuolius, susibūrusius į grupę („Senekos diena“ yra ir grupės „Šiaurės kryptis“ analogas), ir jų likimus šiandien. Atkurtos prieš trisdešimt metų parašytos dainos, Baltijos kelias, vėlyvojo sovietmečio kostiumai ir tuometės Vilniaus erdvės. Taip pat kūrybinė grupė vyko „Šiaurės krypties“ pramintais keliais į Chibinų kalnus.

U. Kim prodiusavo ir ankstesnius savo vyro K. Vildžiūno filmus. „Nuomos sutarties“ pasaulinė premjera vyko Venecijos tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje, „Aš esi tu“ – Kanų kino festivalyje. Jos įkurta kino prodiusavimo kompanija „Studio Uljana Kim“ padėjo atsirasti ir kitiems lietuviško kino kūriniams: Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimui“ bei „Miegančių drugelių tvirtovei“, Igno Jonyno „Lošėjui“, Audriaus Stonio „Kenotafui“, Manto Kvedaravičiaus dokumentiniams filmams.

Kūrybinė grupė 2006 metais Kanuose pristatė Kristijono Vildžiūno filmą „Aš esi tu“. „Nė abejonės nekilo – o kur daugiau jį pristatyti? Tik dabar suprantu, kad Kanų dėmesys lietuviškam filmui buvo išskirtinis“, - sakė prodiuserė./Asmeninio albumo nuotrauka
Kūrybinė grupė 2006 metais Kanuose pristatė Kristijono Vildžiūno filmą „Aš esi tu“. „Nė abejonės nekilo – o kur daugiau jį pristatyti? Tik dabar suprantu, kad Kanų dėmesys lietuviškam filmui buvo išskirtinis“, - sakė prodiuserė./Asmeninio albumo nuotrauka

Europinį finansavimą gavo šiuo metu Uljanos prodiusuojami projektai: K. Vildžiūno „Dainos lapei“ pagal Orfėjo ir Euridikės mitą, jauno režisieriaus Tomo Vengrio juosta „Tėvynė mūsų“, A. Stonio dokumentikos „Aš galiu kalbėti“ ir „Kitoje pasaulio pusėje“, kur režisierius rado keistą folklorinių šokių kolektyvą. Jo vadovas yra urugvajietis ir kolektyvo nariai nėra lietuviai, tačiau bando išsaugoti lietuvišką kultūrinį identitetą.

„Senekos diena“ – pirmasis bendras trijų Baltijos šalių gamybos filmas. Šią savaitę K. Vildžiūnas pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. Jai režisierių nominavo Estija.

Į nežinomos profesijos paieškas

– Uljana, baigėte kinotyrą Maskvos kinematografijos institute. Kaip atradote kiną, o paskui – ir Lietuvą?

– Dvylikos sumaniau studijuoti kinotyrą, nors tuomet dar nežinojau šios profesijos pavadinimo. Įsivaizdavau, kad tai – toks darbas: visą dieną savo malonumui žiūrėti filmus, o paskui apie juos parašyti nuomonę laikraščiui. Paaugusi ėmiau domėtis rimčiau. Vieną vasarą išvažiavau į Maskvą sužinoti, kaip įstoti į kinematografijos institutą, kuris tuo metu buvo vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje. Studentai is kinotyros fakulteto, juokais, pasišaipydami, davė man savo dėstytojos namų adresą. Ėmiau ir nuvažiavau. Stalininio buto duris atvėrė močiutė su anūkais. Sužinojusi, kad mane atsiuntė jos studentai, kilstelėjo antakius. Matyt, vėliau tiems studentams kliuvo. Vis dėlto ji mane įsileido, pasodino virtuvėje prie stalo. Viską iš jos sužinojau, gavau knygų sąrašą, nuo tada jas skaičiau vietoj matematikos, chemijos, biologijos vadovėlių. Tai buvo 1984-ieji.

Konkursas institute buvo milžiniškas, gauti tą vienintelę rekomendaciją nuo Kirgizijos taip pat buvo nelengva. Trukdė ir tai, kad esu korėjietė. Kai stojau pirmą kartą, buvau septyniolikos. Tąsyk įstoti pavyko tik Šarūnui Bartui, į režisūrą. Baigusi studijas ištekėjau už savo pirmojo vyro režisieriaus Valdo Navasaičio ir atvažiavau gyventi į Lietuvą.

– Regis, jums pažįstamas laikotarpis, apie kurį „Senekos dienoje“ kalba K. Vildžiūnas: vėlyvasis sovietmetis, viltingi jaunuoliai, toje uždaroje sistemoje turintys didelių ateities lūkesčių.

– Taip, laikotarpis – įdomūs mano jaunystės metai, Sovietų Sąjungos griūties pradžia. Viskas šalia: ir sistemos baigtis, ir naujo gyvenimo viltys. Tai darė didelę įtaką mūsų, perestroikos, kartos vertybėms, gyvenimo būdui, požiūriui: jei nori ką nors pasiekti, sukurti, tam nėra jokių trukdžių.

Buvo įprasta girdėti instituo ketvirtame aukšte koncertojančius DDT, sutikti Viktorą Cojų bendrabučio lifte, tada pirmąkart į Maskvą atvyko „Pink Floyd“. Gyvenimas – pilnas įspūdžių ir emocijų. Vėliau aistros nublanko, nusistovėjo.

– Kai pirmąkart išgirdote „Šiaurės kryptį“, kokia jums pasirodė atgimimo muzika?

– Išgirdau juos daug vėliau, kai jau kalbėjau lietuviškai. „Šiaurės kryptis“ man priminė, kas vyko Maskvoje ar Sankt Peterburge. Nežinojau, kad Lietuvoje tai – alternatyva, juos lyginau su DDT, „Kino“, „Aukcion“, rusiško roko kontekste. Tie vaikinai man pasirodė talentingi „bičai“. (Juokiasi.)

Uljana ir režisierius Tomas Vengris gavo europinį finansavimą jo filmo „Tėvynė“ projektui plėtoti./Hannu Liivaaro nuotrauka
Uljana ir režisierius Tomas Vengris gavo europinį finansavimą jo filmo „Tėvynė“ projektui plėtoti./Hannu Liivaaro nuotrauka

Kur daugiau nei Kanuose

– Iš reikalo tapote prodiusere – tokios profesijos atstovų Baltijos šalyse nebuvo?

– Buvo vos keletas, ir tai nebuvo laikoma moteriška profesija. Teko išradinėti dviratį. Prisimenu, po poros išleistų filmų jau galėjau pasakyti, kad esu kino prodiuserė, ir neišgirsti aplinkinių kikenimo: „O kas tai yra?“

– Pirmasis jūsų prodiusuotas filmas – V. Navasaičio „Kiemas“ – buvo ir pirmasis bendradarbiavimas su užsieniu, Prancūzija.

– „Kiemas“ man buvo pirmasis filmas visais atžvilgiais: pirmąkart teikiau paraišką, dirbau aikštelėje, išmokau suskaičiuoti daugiau nei dešimt tūkstančių litų. Visko mokiausi tuo pat metu, per praktiką. Filmą pristatėme Kanuose, ir tai atrodė normalu, nė abejonės nekilo. O kur daugiau jį pristatyti? Tik dabar suprantu, kad Kanų dėmesys lietuviškam filmui buvo išskirtinis.

– Lietuviško kino estetika visuomet buvo lėti, ilgi kadrai, kupini metaforų, ženklų ir simbolių – priešingybė Holivudo kinui. Negąsdino jūsų, žiūrovės, tas ilgumas, metaforiškumas?

– Daug žinojau apie lietuvišką kiną, sovietmečiu jis garsėjo labiau nei latvių ar estų kinematografija. Iki šiol mūsų kinas – savitas. Kaskart, kai jį pristatome užsienyje, išgirstame teigiamų vertinimų už filmų originalumą.

Kinas dar jaunas, auga, vystosi. Kad ir koks būtų – autorinis, komercinis, žanrinis – svarbu, jog būtų profesionalus, kokybiškas.

Filmai – kaip vaikai. Vieną į pasaulį paleisti drąsiau, dėl kito labiau pergyveni, rūpiniesi./Alinos Ožič nuotrauka
Filmai – kaip vaikai. Vieną į pasaulį paleisti drąsiau, dėl kito labiau pergyveni, rūpiniesi./Alinos Ožič nuotrauka

– Esate sakiusi, kad didžiuojatės užsienyje pristatomais lietuviškais filmais.

– Kinas – brangi kūryba, kartais trunkanti ir keletą metų. Pirmosios premjeros, kai filmus rodome už Lietuvos ribų, – ypatingas jausmas. Jei filmas patinka festivalių programų sudarytojams, keliauja po pasaulį, žiūrovams sukelia minčių ir jausmų, jie išgirsta Lietuvos vardą – visa tai įprasmina ilgą darbą. Mano mėgstamiausia akimirka – klausimai ir atsakymai, kai auditorija bendrauja su režisieriumi, pasakoja, kaip suprato juostą, gyvai reaguoja.

Baltijos (kino) kelias

– Spėju, būti kinematografinių sumanymų įgyvendintoja ne taip lengva – tenka taikytis ir ieškoti, kaip realizuoti dideles režisierių menines užmačias?

– Kasdienis prodiuserio iššūkis – surasti balansą tarp finansinių išteklių ir kokybiško rezultato. Kiekvienam filmui reikalinga ir atskira strategija.

– Su kokias iššūkiais susidūrėte prodiusuodama „Senekos dieną“, kurtą net šešerius metus?

– Kurdami pastaruosius du Kristijono filmus bendradarbiavome su meninio kino tėvu vadinamu Karlu Baumgartneriu-Baumi, kuris prodiusavo tokius režiserius kaip Jimą Jarmuschą, Aki Kaurismaki, Emirą Kusturicą, Kim Ki-duką. Kartą jis manęs paklausė, kodėl Baltijos šalys tarpusavyje nebendradarbiauja kurdamos kiną. Tada atsakiau: „Neįmanoma! Per mažos šalys, visiems trūksta pinigų, kalbos skirtingos. Ar eis estas į lietuvių filmą?“ Tačiau K. Baumgartneris buvo itin plačiai mąstęs žmogus: „Būtent – jūs maži. Pirma įsitvirtinkite kaip regionas, paskui, kai būsite matomi, tapsite stipresni.“ Tam subrendome po dešimties metų – „Senekos diena“ tapo pirmuoju filmu, kurio gamyboje dalyvavo visų trijų Baltijos valstybių kino institucijos. Todėl filmą dedikavome K. Baumgartneriui.

„Senekos dienos“ filmavimo aikštelė. Mėgstamiausia Uljanos akimirka – pristatyti jau sukurtą filmą, išgirsti žiūrovų atsiliepimus ir klausimus./Modesto Ežerskio nuotrauka
„Senekos dienos“ filmavimo aikštelė. Mėgstamiausia Uljanos akimirka – pristatyti jau sukurtą filmą, išgirsti žiūrovų atsiliepimus ir klausimus./Modesto Ežerskio nuotrauka

– Kas yra filmo meninė sėkmė?

– Išliekamoji vertė, jeigu filmas ir toliau gyvuoja. Tai nutinka nedažnai, mene praradimų – daugiau. Bet, kaip mėgstu sakyti, kiekvienas filmas turi savo likimą.

Smulkmenoms laiko nėra

– K. Vildžiūnas sakė kiekvieną baigtą filmą palydintis su liūdesiu. Atsisveikinęs su viena juosta eina prie naujų kūrybinių sumanymų. Kaip jūs paminite premjeras?

– Su filmais – kaip su vaikais. Vieną į pasaulį paleisti drąsiau, dėl kito labiau išgyveni, rūpiniesi, dar bandai asistuoti ar apsaugoti. Bet po filmo pasirodymo apima palengvėjimo jausmas – jis tau nebepriklauso, nuo tada jis – žiūrovų. Man visuomet buvo svarbu, kad kinas būtų naudingas žmonėms, suteiktų emocijų ir prasmės. Dar taip nėra nutikę, bet, įsivaizduoju, jei sukuri filmą ir nesulauki jokios reakcijos, turbūt tai – lyg būti arti mirties.

– Ar vadovaujatės „Senekos dienos“ moto „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“?

– Tai nelengva. Nugyvenau jau nemažai metų. Kuo toliau, tuo gyvenimas trumpėja, mažėja, traukiasi, labai skubu nuveikti ką nors prasmingo. Suprantu, kad niekams, smulkmenoms laiko nėra. Jo nebeliko.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"