Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Kino nuotaikos lapkričiui

 
2016 11 12 11:30
pixabay.com nuotrauka

Lapkritis, turbūt, yra pats liūdniausias mėnuo. Spalvoti lapai nukritę ir sumindyti praeivių, puraus balto sniego dar nėra, o iš dangaus krentančiam daiktui sinoptikai dar nerado pavadinimo. Vakarai vis ilgesni ir vis tamsesni, o visa supanti pilkuma įsuka į savo rutiną. Lapkritį norisi kažko šilto ir jaukaus – kažko, kas leistų nors valandai pamiršti, kas dedasi už lango. Jei šiltos kojinės, žvakių šviesa ir arbata nebepadeda,  lietuvišką lapkritį gali praskaidrinti  lietuviškas kinas.

Lietuviško kino teatras „gyvena“ internete, adresu kinofondas.lt. Tai daugiau nei 260 kino filmų, pradedant Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“ ir baigiant pernai režisieriaus Algimanto Puipos pristatytu „Edeno sodu“, o jų sąrašas nuolat pildosi. Pasak projekto iniciatorės – Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA – vadovo Dariaus Vaitiekūno, į lietuvišką kiną dažnas tautietis numoja ranka. O nereikėtų. „Mūsų režisieriai yra sukūrę pasaulio kino teatrų vertų filmų, padėjusių pamatus kinui Lietuvoje. Jautrios istorijos, intriguojantys detektyvai, širdį virpinančios dramos ir dokumentika – visa tai yra ir mūsų, kaip tautos, istorijos dalis.“

Ko iki pilnos laimės trūksta lapkričiui?

1. Vasaros

Gal padės Raimundo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia?“ Į vieną vasaros dieną telpa viso pasaulio dramos: mažo miestelio lentpjūvėje stoja darbai, jos direktoriaus Stasio mergina Laima, svajojusi tapti aktore, gauna vaidmenį gastrolių atvažiavusiame teatre ir ima abejoti savo talentu, miestelio daktaras nepaleidžia taurelės iš rankų, o kunigas ima dvejoti ne tik savimi, bet ir Dievu.

2. Dramatiškos meilės

Ar gali būti kas dramatiškiau nei meilės trikampis? Arūno Žebriūno filme „Kelionė į rojų“ turtinga našlė Marta pamilsta neturtingą žveją Ansą. Atrodytų, kad tai graži atvirkštinė Pelenės istorija, tačiau Ansas be savo žvejo valtelės ir namelio jūros pakrantėje turi ir žmoną Indrę, ir du vaikus. Pinigai, „ragana“ vadinamos Martos grožis ir aistra, ar namie laukianti šeima? Ansas privalės pasirinkti.

3. Ironiškos šypsenos

Ją išspausti padės 1982 m. Vytauto Žalakevičiaus filmas „Atsiprašau“. Kūrybinę krizę patiriantis bardas Pranas grįžta į mažą gimtąjį miestelį. O čia gyvenimas verda ne ką mažiau, nei didmiesčiuose, kuriuose Pranas gastroliavo. Tikri ir išgalvoti meilės trikampiai, neaiškūs „svečiai iš Vilniaus“, kuriuos reikia girdyti ir valgydinti, kapitalinis remontas sename raudonų plytų dvare – dienų ramiomis nepavadinsi. O čia dar iš kažkur išlenda pasiutęs šunėkas...

4. Muzikos

Tylą tamsiais rudens vakarais išsklaidyti pasiruošę Vytautas Kernagis, Andrius Mamontovas ir Algirdas Kaušpėdas muzikiniame Artūro Pozdniakovo filme „Kažkas atsitiko“. Iki skausmo žinomos dainos, specialiai filmavimui surengtas koncertas Kalnų parke, į kurį neplanuotai susirinko tūkstantinė minia ir pro akis nepraslystanti ironija – juk tai „tik“ kinas.

5. Šokio

Šokio judesių ir vaikiško nuoširdumo išmokys dar vienas Arūno Žebriūno kūrinys. „Gražuolė“ pasakoja mažos mergaitės Ingos istoriją, vaikiškus žaidimus, sujaukiančius idealų pasaulį ir užburiantį šokį, kuris priverčia pamiršti viską ir tiesiog žavėtis plastiškais judesiais ir didelėmis, giliomis kaip bedugnė, vaiko akimis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"