Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Klouno vaidmuo ne pats lengviausias

 
2016 11 05 6:00
Kostas Smoriginas: "Man patinka žodis "tarnystė". Mūsų – jums: savo priederme, savo tautai, šaliai.” Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvos teatro sąjungoje Visų šventųjų dienos išvakarėse skambėjo žinomo režisieriaus, aktoriaus, bardo Kosto Smorigino dainos. Jis, savo gerbėjus pakvietęs į ramų ir jaukų renginį, rimties tylą šildė prasmingu bendravimu ir buvimu kartu.

Į dainuojamosios poezijos žanro pradininko kūrybos vakarą gausiai susirinkę svečiai dairėsi vietų, nerimavo, ar jų liks. Viena jauna mergina drąsiai pareiškė, esą jos niekas nesustabdys, talentingojo atlikėjo klausysianti nors ir ant palangės…

Užlipęs ant scenos šešiasdešimt trejų metų menininkas, jau sulaukęs pripažinimo visose savo kūrybinės veiklos srityse, konstatavo, kad jo atliekamų dainų pasiklausyti susirinko teatro mėgėjai. Anot K. Smorigino, tai akivaizdu vien pažvelgus į publikos veidus,

Tarnauja teatre

Įspūdingais vaidmenimis teatre, sėkminga režisūra ir neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi tapusiomis dainomis gerbėjus žavintis menininkas tikino vis dar aktyviai dainuojantis. „Ir dar dainuosiu, – daug žadančia šypsena apdovanojo sėdinčiuosius salėje. – Darysiu tai, ką geriausiai moku.“

Baigęs Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) su garsiuoju režisierės Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuku“, iš Kauno kilęs K. Smoriginas keturiasdešimt ketverius metus dirbo Vilniaus jaunimo teatre. Keletą metų jam vadovavo, pastatė spektaklius „Normanų pergalės“ ir „Gyvenimas drauge“.

Aktorius užsiminė, kad klausimas „kur dirbi?“, jį priverčia susimąstyti, nes spontaniškas atsakymas „dirbu teatre“ nėra pati tinkamiausia veiklos apibūdinimo formuluotė: „Daugelyje šalių sakoma – „tarnauju teatre“. Man patinka žodis tarnystė. Mūsų – jums: savo priederme, savo tautai, šaliai.“

Didumą gyvenimo Jaunimo teatrui paskyręs, daugelyje spektaklių pagrindinius vaidmenis kūręs aktorius prisipažino dabar jau esantis pensininkas. „Kuriantis pagal autorines sutartis, – pridūrė Kostas. – Planų dar daug, laukia miuziklai, kiti sumanymai.“

Pasiklausyti bardo atliekamų dainų susirinko būrys ištikimų gerbėjų.

Dainos ir poezija

Tikra tiesa, šių metų ruduo nenustoja džiuginęs aktoriaus gerbėjų. Parengęs naują programą „Klounų dainos“ jis kartu su kompozitoriumi Audriumi Balsiu leidosi į muzikinę kelionę po Lietuvą. „Kas yra klounas? – retoriškai klausė K. Smoriginas ir tuoj paaiškino: – Tai ne pats lengviausias vaidmuo.“

Bardas, dar studijų metais ėmęs kurti dainas pagal garsių Lietuvos poetų žodžius, vėliau su kolegomis Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūręs „Aktorių trio“, tvirtino, kad visada stengiasi prisiminti visus autorius, kuriuos myli ir gerbia. Vienas mėgstamiausių K. Smorigino poetų – Jonas Strielkūnas. Atlikėjas stebėjosi jo gebėjimu į keturis posmelius sudėti visą istoriją.

Galbūt aktorių pakerėjo J. Strielkūno poezijai būdingas vaizdo skaidrumas, ramus susimąstymas, paprastumas? „Jo tekstai tokie lietuviški, tokie tikri“, – džiaugėsi poeto darbais Kostas. Ir pridūrė, kad vartydamas J. Strielkūno eilėraščius vis aptinka ką nors nauja.

Bandymus leidžia įvertinti žmonai. Dalia (aktorė D. Brenciūtė – aut.) yra pirmoji jo pasirinkimų kritikė. Turinti stiprią nuojautą. „Ji tiesiog žino, ar daina gyvens, ar mirs, ar yra pakankamai melodinga, – kalbėjo kūrėjas. – Tai štai, parodžius dar vieną J. Strielkūno kūrinį žmonai, vėliau – sūnui Kostui, paaiškėjo, kad jis turėtų visai neblogai gyvuoti.“

Tačiau Kosto draugų iš Izraelio reakcija į šį poeto sudėtą posmą tikriausiai suglumintų ir patį J. Strielkūną. „Izraelyje gyvenantys, tačiau Maironio „Trakų pilį“ geriau kirčiuojantys net už kai kuriuos lietuvius bičiuliai, išklausę dainos eilutes: „Tris dienas, tris naktis, tavo veidas prieš akis“, nustebino pasakydami, kad tai – kažkokia daktaro kosmetologo išpažintis“, – pajuokavo aktorius.

Muziką kuriantis bardas prisipažino pats rašyti tekstų taip ir neišdrįsęs. „Bandžiau, išėjo „Pravdos“ įžanginis žodis, – neslėpė jis. – Kol kas esu parašęs tik pareiškimą (priimti, atleisti iš teatro), t. y. prašymą. Koks skambus žodis – prašau… Kaip sakė Eimuntas Nekrošius: „Neprašyk, ateisiu pats.“

Rimties kupiną vakarą sklandė prasmingi Dalios Balsytės, Rimvydo Stankevičiaus, Rolando Kazlo, Bulato Okudžavos žodžiai. Nepaneigsi, garsaus bardo nuopelnu kūriniai virto visiems gerai žinomomis, mėgstamomis, garbinamomis dainomis.

Tačiau K. Smoriginas atskleidė atliekantis ne vien savo dainas. Ir pamalonino žiūrovus poeto, „Filologijos rudens“ pradininko, libretų autoriaus Romo Lileikio daina „Mažytė mano – mama“ iš jo albumo „Evangelija nuo Romo“ (1995).

Išėjusiems draugams

Vėlinės, pasak K. Smorigino, liūdna šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapinėse, uždega žvakutes, prisimena visus iškeliavusius anapilin.

Bardas pagerbė išėjusiuosius dainuojamosios poezijos dainomis, taip suvirpindamas ne vieno širdį. „Tiems draugams, kurie išėjo į anapus, – prieš atlikdamas kūrinius tyliai tarė jis. – Vieni garbingai išėjo, kiti – mažiau. Vieni neišlaikė, kiti išdavė ne tik save, bet ir savo priedermę. Tegul Viešpats jiems būna teisėjas...“

Dainų žodžiai „Tiek nedaug tereikėjo“ ir „Draugams“ suskambėjo kiek kitaip nei visada. Pagalvojus apie gyvenimo trapumą, laikinumą, teko nuryti graudulio kamuolį.

Aš nežinau, kas bus rytoj / Pabūk, pabūk dar, senas drauge / Gal susitiksime ne tuoj / Kažkoks kartėlis gerklę graužia. Būk geras, dar po vieną taurę... / Žinai, šią naktį sapnavau vaikėzą, žaidžiantį palaukėj / Ir atsibudęs pravirkau. Juk baigsis visa tai staiga...

Kas duos mums šilumos

K. Smoriginas nebūtų teatro žmogus, jei sugraudinęs negalėtų priversti nusišypsoti. Pradėjęs „Užtrauktuką“ greitai sugrąžino visus į esamybę. „Kalėdos“ privertė patikėti, kad „jau pasibaigė bėdos“.

Kad ir kaip būtų gaila, tenka pripažinti, jog visa, gera ar bloga, turi pabaigą. Kaip dainavo vakaro šeimininkas, praeina vaidmenys, praeina ir pareina / Kaip traukiniai, kaip šito amžiaus pergalės ir klaidos / Kaip lapai, ieškantys ant žemės savo vietos / Tartum maldos lekia mano dainos/ Į dangų tiesiai, be pasibeldimo.

Po beveik dvi valandas trukusio koncerto garsenybė prasitarė, kad nebeturi sveikatos ir noro toliau dainuoti. Pasipylė plojimai... „Kaipgi be „Paukščių?“ – atlaidžiai tarstelėjo K. Smoriginas ir palepino publiką šiurpuliukus keliančia daina. Žiūrovai vis nenurimo, tad aktorius atsisveikindamas užtraukė: „Ak, ponai ir ponios, kas duos mums šilumos?“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"