Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Knygų medžiotoja Zita Marienė

 
2016 03 15 6:00
Šiuo metu Zita Marienė į lietuvių kalbą verčia Rūtos Šepetys romaną.
Šiuo metu Zita Marienė į lietuvių kalbą verčia Rūtos Šepetys romaną. Asmeninio albumo nuotrauka

Sklandus, tikslus, meistriškas. Už tokį Anthony Doerrio romano „Neregimoji šviesa“ vertimą Metų vertėjo krėslo premija šiemet įteikta Zitai Marienei.

Su laureate, išvertusia jau daugiau nei šimtą knygų ir knygelių, kalbamės apie vertimo šventes ir kasdieną, leidybos dalykus, taip pat nepamirštamąjį Harį Poterį, Madonną ir kitus.

– Šįkart buvo pastebėtas ir įvertintas Anthony Doerrio „Neregimosios šviesos“ vertimas. Ar šis romanas verstas su didesne meile ir šiluma nei paprastai dirbdama įdedate?

– Vargu ar tai išmatuojama. Tiek žinau, jog darbo ėmiausi džiugiai nes knyga labai patiko. Leidykla pasiūlė paskaityti gautą tekstą, parašiau knygos įvertinimą ir labai norėjau, kad būtų perkamos autorinės teisės. Taip ir įvyko.

Versti norimą, patinkamą knygą – kasdienė mažytė šventė, nors ir pasitaiko įvairių sunkumų ir dalykinių problemų. Kita vertus, ar įmanoma dorai išversti knygą, kuri nepatinka. Manau, galima, jei į vertimą žvelgi kaip į darbą, o ne ypatingą misiją, įmanomą ar neįmanomą. Tiesiog prilimpi prie teksto ir verti sakinį po sakinio. Akivaizdaus niekalo nesu vertusi, o šiaip knygą galima prisijaukinti, rasti teigiamybių ir į jas kabintis. Kai pagalvoji, kiekviena knyga susiranda savo pirkėją ar skaitytoją, vadinasi, jam reikalinga. Tad tegu būna padaryta žmoniškai, kad būtų malonu skaityti.

– Jūs, išlydėjusi į gyvenimą tiek daug knygų, galite lyginti, daryti apibendrinimus: kokia čia literatūra, ko verta, į ką panašu? Ar išliks ateičiai toje knygų jūroje?

– Man atrodo, „Neregimoji šviesa“ – tiesiog gera ir labai graži knyga. (Dabar išvis nebesakoma „graži knyga“, lyg tai būtų prasčiokiška, „ne lygis“.) Tai tarsi prozinė elegija atminti visų kariaujančių pusių vaikams, žuvusiems per abu didžiuosius karus. Lietuvoje ir išėjo per patį Antrojo pasaulinio karo jubiliejų. Šiek tiek pasakiška ir turbūt skirta jaunai auditorijai. Tiesa, teigiama, jog dabar paauglystė trunka maždaug iki trisdešimties...

Neįsivaizduoju, ar ji į ką nors panaši, bent nieko neateina į galvą. Šiaip jau knygos – ne vaikai: išlydi į gyvenimą ir stengiesi pamiršti, kad netrukdytų atsidėti kitai. Galiu nebent pasakyti, kas bus į ją panašus tematika ir net forma: naujasis Rūtos Šepetys romanas jaunimui „Salt to the Sea“, kurį pradėjau versti. O ar išliks ateičiai, nėra aiškiaregio, galinčio tai pasakyti, – nei apie daugelį knygų, nei žmonių. (Aišku, jos vietą literatūroje garantuoja garbinga Pulitzerio premija.) Juk, kaip sakoma, knygos turi savo likimus, dažnai nenuspėjamus. Pavyzdys – ką tik išleistas lietuviškai Johno Williamso romanas „Stouneris“. Pasirodęs Amerikoje 1965 metais buvo sutiktas santūriai, po to skendo ir nuskendo užmarštyje, kol prieš keletą metų jį atrado populiarioji Anna Gavalda ir išvertė į prancūzų kalbą. Šitaip prasidėjo šio ramaus, skalsaus romano kelionė per pasaulį.

Knygų knyga

– Kurias savo verstas knygas laikote tarsi vizitinėmis kortelėmis? „Dievo knygą“? „Slaptą istoriją“? „Perą, laimės kūdikį“? „Prancūzų leitenanto moterį“?

– Tų vizitinių kortelių, kuriomis galiu netgi didžiuotis ir džiaugtis jas įveikusi, nėra daug, gal ir negali būti. Be jūsų paminėtųjų (o taip!), dar pridėčiau dano Jenso Christiano Grøndahlio „Spalio tylėjimą“, bet pirmuoju numeriu visada bus Johanneso V. Jenseno „Karaliaus nešlovė“, man ji apskritai knygų knyga. Manau, joje yra visa, ką įmanoma pasakyti apie gyvenimo sunkybę ir mirties kartybę. Beje, J. V. Jensenas ir Henrikas Pontoppidanas, „Pero...“ autorius, yra Nobelio premijos laureatai, įtraukti į Danijos kultūros kanoną.

– Jau užaugo būriai Hario Poterio knygų skaitytojų ir gerbėjų, man regis, įsidėmėjusių ir vertėjos pavardę. Juk ir jums patiko tos knygos, argi ne? O kaip sekėsi dirbti jaučiant spaudimą – laukiančiųjų kuo greitesnio ////paskutinių ciklo knygų pasirodymo?

– Kaipgi be Hario Poterio, tokia jau mano karma... Vėlgi – pirmąją knygą gavau paskaityti ir pasakyti, ką apie ją manau. Puiku, sakau, vaikams tikrai patiks. Pati jau, savaime aišku, labai seniai buvau išaugusi iš pasakų. Šiaip kažkas pastebėjo, jog pasaulyje vis daugiau suaugusiųjų skaito knygas paaugliams. Vertėja, kuriai buvo pasiūlyta, versti atsisakė, tada ėmiausi aš. Šitaip mane užgriuvo šis kalnas ir visos pasekmės. Neįsivaizdavau, kiek bus tų knygų. Be galo sunku dirbti neturint viso kūrinio, dalimis. Daug kas neaiškaus paaiškėdavo tik vėliau, kitoje knygoje, bet jau nepakeisi. Svarbiausia buvo išlaikyti intonaciją, pasakojimo šmaikštumą. Lyg ir pavyko. O visa kita – kas nedirba, tas neklysta... Tempas buvo didžiulis, 8–10 puslapių per dieną. Pirmos pora knygų nedidelės, o toliau – vis po 700–800 puslapių. Iš viso pustrečio tūkstančio puslapių lietuviško knyginio teksto. Išėjus septintai knygai, visas skaičiau iš naujo ir daug ką taisiau, po 2008-ųjų išėjo pataisyti leidimai.

– O kaip jums atiteko Madonnos knygučių vaikams vertimai?

– Turbūt reikėjo mikliai išversti, sėdint leidykloje dažnai pasitaikydavo visokios skubios smulkmės.

– Ar pati siūlote knygas leidyklai? Ar jūsų klauso?

– Esu knygų medžiotoja, ką įdomaus ar patinkamo suradusi dažnai siūlydavau (ir tebesiūlau) koordinatorei. Nebūtinai, kad pati gaučiau versti. Tai toks lyg ir sportas. Baisiai smagu, kai tavo noras sutampa su leidyklos interesu. Pastaruosius kelerius metus šiuo atžvilgiu labai sekasi, net sunku patikėti. Štai atidaviau vieną svajonių knygą, po R. Šepetys vertimo laukia kita svajonių knyga.

Rygoje – geriau

– Kitados per leidyklos „Alma littera“ jubiliejaus šventę buvote pagerbta kaip daugiausiai knygų jai išvertusi vertėja. Gal esate suskaičiavusi savo viščiukus: kiek iš viso iš anglų, kiek iš danų, kiek iš kitų kalbų?

– Bus per šimtinę: 19 iš danų, 71 iš anglų, 14 iš rusų kalbos. Dauguma bendraamžių kolegų tų viščiukų turi tikriausiai daugiau, be to, ne mažiau kaip ketvirtis jų nedidukai, nes vaikams ar paaugliams.

– Anglų kalbą studijavote Rygoje. O kaip čia taip? Kokių sentimetų išliko jaunystės miestui?

– Trejus metus, nuo 1967-ųjų, studijavau Vilniaus universitete. Po trečio kurso pakvipo vasaros praktika pionierių stovykloje ir galutinai tapo aišku, kad baigusi gausiu paskyrimą į mokyklą – o ten dirbti neketinau, ne man. Taigi nutariau sprukti. Rygos universitetas vienintelis Sovietų Sąjungoje turėjo neakivaizdinį užsienio kalbų fakulteto skyrių. Vadinasi, jokių seminarų ir privalomų paskaitų, savarankiškas darbas. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tekstų analizei, man to ir reikėjo. O svarbiausia – vadinamasis laisvas diplomas, baigęs universitetą kur nori, ten dėkis, visai kaip dabar.

Žodžiu, jaunystės miestai du, Vilnius ir Ryga, abu gražūs, bet Rygoj buvo geriau, visais atžvilgiais nuostabu. Nepamirštama ir ten studijavusių lietuvių kompanija. Mūsų buvo apie penkiolika. Mėgstu Rygą, bet po studijų labai retai joje teko lankytis, o taip norėtųsi dar nors kartą pereiti bulvarais...

– Dirbote visų rūšių leidyklose: „Mintyje“, „Moksle“, „Vagoje“, paskui tapote neatskiriama „Alma litteros“ dalimi. Daug visko suredagavote. Kokie buvo jūsų tvarkomi autoriai ir vertėjai raštingumo požiūriu?

– „Mintyje“ dirbau korektore, bet trumpai, perėjau į atskilusį nuo jos „Mokslą“, ten tapau jaunesniąja redaktore, paskui pakvietė į „Vagą“, „Pasaulinės bibliotekos“ redakciją. Taigi autorių neturėjau, tik verstinę literatūrą. Buvau devintame danguje. Vertimų būdavo ir yra visokių, kaip nors apibendrinti neįmanoma. Kol buvo tik kelios – valstybinės – leidyklos, knygų išeidavo labai mažai, taigi beveik pakako gerų vertėjų darbo. Tačiau kas nors turi ir pradėti, mokytis iš klaidų, kito kelio nėra. Ir mokaisi visą gyvenimą.

Kai Lietuvoje atsirado bene 400 leidyklų, vertėjų ėmė katastrofiškai trūkti, vertė kas netingi ir netgi tingi. Redaktoriai plušėjo išsijuosę. Per tą daugumą pasitaikydavo: knygos teisės nupirktos, išleidimo terminas griežtas, o rankraštis beveik neredaguotinas, tada jau ari, ir galima sakyti, pati išverti. Kad būtų normali knyga. Tokių turėjau ne vieną. Jas prisimeni labiau negu normalų darbą.

Dienos šerdis

– Su kolege perskaitėte Alfonso Laučkos, Broniaus Piesarsko ir Elenos Stasiulevičiūtės sudaryto „Anglų-lietuvių kalbų žodyno“ korektūras. Turbūt ir išmokote jį su visais niuansais?

– Tai bent pokštas! Vargais negalais prisiminiau, jog šį žodyną, bet gal tik dalį, tikrai skaičiau „Mintyje“ kaip korektorė. Vėliau jį, dabartinį „Alkoną“, ne mažiau vargdama, iš naujo parengė ir išleido „Alma littera“. Kaip jaunesnioji redaktorė porą kartų perskaičiau visus keturis „Rusų-lietuvių kalbų žodyno“ tomus, iš to tikrai turėjau daug naudos.

– Regis, ilgainiui perėjote tik prie vertimų. Nors ir vertėjas dirba labiau autoriui nei sau, redaktoriaus darbas – išvis „ne sau“. Nedėkingas tai darbas, nelabai įvertinamas?

– Nežinau, kaip tas įvertinimas turėtų atrodyti. Dirbi žmogus, ir tiek, čia sunkiau, čia lengviau. Verstinės literatūros redaktoriaus darbas specifinis: juk tekstą lygini su originalu, jei vertimas prastas – kiekvieną sakinį. Kas apsidžiaugs juodai primargintu rankraščiu? Nesvarbu, kad viskas daroma dėl knygos. Pamačiusi, kad ant dviejų kėdžių per sunku sėdėti, ėmiau dirbti puse etato, o nuo 2009 metų, išaušus pensijai, tik verčiu. Ramu ir gera.

– Keletą knygų išvertė duetas: Zita Marienė ir Julius Marys. O dabar jūsų sūnus nebeverčia? Per sunku, nuobodu, nepelninga?

– Žmogus studijuodamas panoro pamėginti, gabumų turėjo. Ir koks litas nukrisdavo (suredagavus mamytei). Tai buvo seniai, jis gyvena ne Lietuvoje, dirba pagal specialybę, su literatūra neturinčią nieko bendra.

– Kokius jaunus talentingus vertėjus pastebėjo reikli jūsų, redaktorės ir aistringos skaitytojos, akis?

– Man teko laimė dirbti su talentingomis ir tada dar tikrai jaunomis Danguole Žalyte ir Egle Išganaityte.

– Tiek daug dirbate. Ar matote baltą dieną? Galite be darbo?

– Nežinau, ar taip jau daug. Vertimui per dieną išeina apie tris valandas, labai normalu. Teoriškai viskam užtenka laiko, praktiškai sudėtingiau: laikas darosi vis greitesnis už mane, jo tiek suėda visokia buitis, reikalai. O taip norėtųsi daugiau paskaityti. Stovi knygos lentynoje, laukia. Liks paskui našlaitėlės neperskaitytos...

Be darbo galiu puikiai apsieiti – per atostogas tarp knygų ir didžiųjų atostogų mėnesį vasarą, tada palaimingai dykinėju. Baigtą knygą „ištrinu“ iš galvos, išvis pamirštu, kad yra koks nors darbas. Paskui pradeda kažko stigti. Darbas reikalingas kaip dienos šerdis, apie kurią viskas sukasi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"