Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Ko Rimgaudą Karvelį velnias nešė į tą teatrą

 
2016 05 27 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiandien sueina lygiai 50 metų, kai spektakliu „Romeo ir Džiuljeta“ duris atvėrė Valstybinis jaunimo teatras. Tada jis vadintas Jaunojo žiūrovo teatru. Premjerinio įvykio liudininkas aktorius Rimgaudas Karvelis, 2010-aisiais pradėjęs, o 2011-aisiais pažadėjęs jubiliejui baigti teatro kino metraštį, pažadą tesėjo.

Rimgaudas Karvelis - Žerontas
Rimgaudas Karvelis - Žerontas

Teatro didžiojoje scenoje bus parodyta paskutinė, penktoji, „Valstybinio jaunimo teatro metraščio“ dalis. Antrame aukšte „Auksinio scenos kryžiaus“ kavalierius R. Karvelis atidarys fotografijų parodą iš senosios kartos aktorių portretų. Simboliška, kad minėdamas savo sukaktį teatras jau turės naują vedlį. Juo ką tik buvo išrinktas teatro kritikas ir prodiuseris Audronis Liuga.

Jaunimo teatro istorikas R. Karvelis „Lietuvos žinių“ žurnalistui atskleidė, esą penktoje metraščio dalyje bus pristatyta jauniausia teatro karta, į trupę įsiliejusi pastarąjį dešimtmetį. Kino dokumentas dėmesio skirs Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno pastatymams, tačiau atsigręš ir į istorijos pradžią, kelių minučių trukmės intarpu primins „Romeo ir Džiuljetą“. Metraštį pabaigs Vido Bareikio „Geras žmogus iš Sezuano“. Ir kadras su visų Jaunimo teatro kūrėjų atvaizdais – lyg darbščiųjų scenos bičių korys.

Ne knygą rašyti

Per penkis dešimtmečius teatro sceną išvydo 251 premjera. O filme geriausiu noru galima paminėti tik 12–13 spektaklių. Jo kūrėjui tenka imtis negailestingos atrankos, gręžtis į iškiliausius darbus. „Žinai, mielas Klusai, penkios metraščio dalys... tai ne knygą rašyti. Čia ne tekstas – reikia gyvus vaizdus gaudyti“, – kalbėjo R. Karvelis. Ir pasistengti, kad nebūtų nuobodu, valdyti žiūrovo emocijas. Todėl po minorinio spektaklio, tragedijos metraštininkas įterpia linksmesnių teatro gyvenimo detalių.

Spektaklio "Skapeno klastos" trupė
Spektaklio "Skapeno klastos" trupė

Įgyvendinti idėją, kurios dabar pavydi kiti teatrai, R. Karvelis pasišovė per TV aptikęs dokumentinį rusų teatro istorijos serialą. „Pamačiau visas įžymybes – Vsevolodą Mejerholdą, Solomoną Michoelsą, Konstantiną Stanislavskį. Kaip įdomu! Galvoju, jėzusmarija, taigi turiu medžiagos prifilmavęs – reikia daryti filmą apie Jaunimo teatrą! Po to įsibėgėjau filmuoti kaip reikiant ir aktorius gaudyti. Jei ko trūkdavo, iš televizijos mainais gaudavau. Kūrėm tikrą dokumentą“, – tikino R. Karvelis. Dirbta trise. Montuoti gausią archyvinę medžiagą jam padėjo Kino mėgėjų sąjungos vadovas Vidmantas Gaigalas ir „Lėlės“ teatro aktorius Deivis Sarapinas.

Scenos iš pirmojo Jaunimo teatro spektaklio "Romeo ir Džuljeta"
Scenos iš pirmojo Jaunimo teatro spektaklio "Romeo ir Džuljeta"

Visai kita vertė

Metraštis baigtas, linksmų, charakterinių vaidmenų kūrėjas laimingas – „šį tą gero nuveikęs“. „Šiaip juk – suvaidini, ir užmiršta tave. Gerai, jeigu spektaklį nufilmavo. O kiek nenufilmuotų? Taip ir dingsta aktorių darbai. O metraščio visai kita vertė, išliekamoji“, – džiaugėsi R. Karvelis.

Daugybę metų fotografavęs, filmavęs, aktorius surinko gausią įrašų, nuotraukų, negatyvų kolekciją. Visi namai archyviniais vaizdais nukabinėti, net sienų nesimato. Ir vis tiek tenka pavargti, gatves išvaikščioti, kol randa tinkamą nuotrauką, kadrą. „Man labai pasisekė, vaidinau Eimučio Nekrošiaus „Dėdėj Vanioj“ ir „Pirosmanyje“. Abu spektakliai važinėjo po pasaulį. Dešimt metų gyvenau užsienyje, fotografavau, medžiagos pririnkau“, – laimingą laiką prisiminė aktorius.

Išlošti milijoną

Dideli darbai lyg kalnai nuverčiami, tačiau R. Karvelis nesiliauja svajoti apie dar didesnius. Ir medžiagos turįs tiek ir tokios geros, kad tik daryk – antram gyvenimui pakaktų. „Šį tą galima rodyti viešai, o kai kas turi likti aktorių bendruomenėje. Galėčiau geresnį ir už „Suokalbį“ (Arturo Jevdokimovo dokumentinis filmas apie legendinę rašytojų kavinę, – aut.) padaryti, bet jau iš aktorių gyvenimo. Dievuliau, kiek esu kadrų prigaudęs“, – tikino R. Karvelis. Galima būtų sukurti filmą apie Jaunimo teatrą tarptautiniuose festivaliuose. Kitą – apie teatro veteranus. Filmavęs jų jubiliejus, ir ne tik oficialiąją dalį, ne. Didžiausios įdomybės atsiskleisdavo po jos... „Tad idėjų turiu visokių – vaidybinių filmų, komedijų. Sakau, išloščiau milijoną... rupūže, filmą padaryčiau! Sumanymas yra, o pinigų ne“, – pritilo R. Karvelis.

Čia pat prisipažino mėgstąs palošti loterijose. Ir visai neblogai sekėsi. Dukart po aštuonis buvo išlošęs, o „Jėgos“ žaidime – 250 eurų. „Kadangi negeriu, nerūkau, turiu teisę pralošti. Na, anksčiau čierką padarydavau, bet nerūkiau – visą amžių. Tad kartais palošiu, įdomu. Nei man mašinos, nei ko reikia. Pinigų reikėtų teatrui, kinui – ten juos ir kiščiau“, – tikino aktorius.

Veidai iš senos fotografijos

Dokumentinį metraštį R. Karvelis suskaidė dešimtmečiais. Tad maga klausti, kuri dalis jam pačiam buvo mieliausia. „Juoksies. Dažnai apie tai svarstau. Visos man brangios. Vis dėlto mieliausia pirmoji. Nors ir kokybė ne tokia gera – senoviška, pabraižyta, nors jau daugelio nėra tarp gyvųjų... Man taip gražu žiūrėti, lyg laikyčiau seną fotografiją. Visi prisiminimai iš tos pirmosios dalies... Ir režisieriai – Aurelija Ragauskaitė, Vytautas Čibiras, Dalia Tamulevičiūtė, E. Nekrošius. Penkta dalis irgi įdomi. Tačiau iš tiesų bus įdomi tik po 50 metų“, – spėjo aktorius.

Teatro scenoje R. Karvelis suvaidino per šimtą įvairiausių personažų. Tokių organiškų ir įtaigių, kad publika visam laikui įsiminė jų frazes, intonacijas. „Ko jį velnias nešė į tą galerą?..“ – šią repliką 1969 metais pirmąkart ištarė jo įkūnytas Žerontas. „Ko jį velnias nešė į tą teatrą? – taip parašyčiau, – siūlė aktorius, prašomas prisiminti „Skapeno klastas“. – Spektaklį vaidinome 309 kartus. Buvome labai laimingi, ėjome kaip į rungtynes, nes nenuobodu – kiekvienas žaidžia, ieško. V. Čibiras tai leido.“

Truputį marionetės

Nauji laikai, nauji ir poreikiai. R. Karvelio nuomone, teatras dabar praranda auklėjamąjį poveikį. „Anksčiau buvo buitinis teatras – charakteriai, nieko nepaprasta, grimas, viskas senoviškai. Dabar einu per miestą ir galvoju, kad teatras gatvėje ir scenoje niekuo nesiskiria. Kartoja vienas kitą. O taip norėtųsi pamatyti ką nors gražaus, švaraus! Tarkime, kaip J. Vaitkaus „Atžalynas“. Verkėme“, – prisipažino aktorius.

Pastebėjęs , kaip skiriasi „senių“ ir jaunųjų aktorių vaidyba. „Mums trūko plastikos, užtat dikcija buvo gera. Dabar plastika – viskas. Tačiau nesigirdi, ką iš scenos kalba. Atėjęs į konservatoriją, supratau, kad šioje srityje reikia padirbėti. Imdavau laikraštį ir vieną valandą dirbtinai skaitydavau „žinias“. Taip po truputį išlavėjo, sustiprėjo balsas. Šiuolaikiniame teatre svarbiau veiksmas, judesiai, vaizdai. Aktoriai truputį marionetės. O norisi išgirsti, kaip iš čia viskas išeina, – priglaudė ranką prie širdies R. Karvelis, – kaip jie pateisina savo kuriamą personažą. Kai pamatai ir kūną, ir balsą, ir vidų, ir sielą, iš salės išeini pritrenktas, sujaudintas.“

Apie vieną aktorių

Didžiausia R. Karvelio svajonė būtų sukurti 10–12 dalių filmą apie Lietuvos teatrą. Atskleisti visą istoriją – iš įrašų, nuotraukų, tekstų. „Reikėtų bent pradžią padaryti. Ir kad tuo užsiimtų tiktai teatro žmonės“, – svarstė didysis teatro atsidavėlis. Mokinio, reikalų perėmėjo teigė neturįs. Visiems baugu tokio užsiėmimo. Reikia daug krapštytis, ieškoti, kalbėtis. Siūlęs Jaunimo teatro aktorei Aušrai Pukelytei, „Teritorijos“ režisierei. Tačiau jai artimesni meniniai filmai.

Pirmasis kolektyvo susitikimas 1965 m.
Pirmasis kolektyvo susitikimas 1965 m.

Pašnekesio pabaigoje 82-ejų R. Karvelis prisipažino norįs parašyti pjesę apie vieną aktorių, kuris mėgo humorą, dirbo, o senatvėje buvo išmestas. „Kaip tas Brisius, eina biesas nudėvėtu fraku, cilindru, apžėlęs, su 150 eurų pensija, dairosi šen bei ten, gal kokio maisto ras. Aktoriaus toks gyvenimas: buvo labai gerai, o paskui tu niekam reikalingas, – svarstė pašnekovas. – Gaila, kad E. Nekrošius nestatė „Brisiaus galo“, buvo sumanęs, bet paliko. Na, ką darysi. Iš naujo reikia gimti, tada eičiau į režisūrą.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"