Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kompozitorius F. Latėnas prisiminė savo žydiškas šaknis

 
2016 06 20 6:00
Žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas (kairėje) ir režisierius Rimas Morkūnas laukia kompozitoriaus Fausto Latėno autografo. 
Žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas (kairėje) ir režisierius Rimas Morkūnas laukia kompozitoriaus Fausto Latėno autografo.  Ugniaus Babinsko nuotrauka

Vakaras su kompozitoriumi, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, premjero patarėju kultūrai Faustu Latėnu buvo surengtas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Per susitikimą menininkas atskleidė savo giminės šaknis.

Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos skyriaus vedėja Aldona Janeliauskienė priminė, kad praėjusių metų pabaigoje pasirodė knyga „Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas“. Ji sakė, kad per keliones po Lietuvą pristatant šį leidinį daug šnekėtasi apie gyvenimą, vaikystę, Dusetas, Kauną, Vilnių. A. Janeliauskienė pasakojo: „Kartą kalbėjomės apie šaknis – kad kiekvienas žmogus gimsta jau turėdamas jas, nematomas, gal net nežinomas – ir pajuokavome, kad Faustas – keistas vardas, gal būt žydiškas. O pasidomėjus F. Latėno kūryba, ne viename spektaklyje galima rasti žydiškos muzikos dermę. Šiandien ir bandysime ieškoti žydiškų jo kilmės šaknų.“

Kompozitorius Faustas Latėnas. / Rasos Pakalkienės nuotrauka
Kompozitorius Faustas Latėnas. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Neįprastas vardas

Kompozitorius paaiškino, kodėl jam buvo duotas toks vardas. Mat jo mamai labai patikęs poetas Faustas Kirša, kilęs iš gretimo kaimo. „Vasarą iš Kauno, tuometės laikinosios sostinės, jis atvažiuodavo į savo gimtinę atostogų, – pasakojo F. Latėnas. – Mama, būdama paauglė, matydavo einantį skrybėlėtą kaunietį poetą. Jis darė didelį įspūdį. Paauglė poetą buvo įsimylėjusi, kaip šiais laikais merginos įsimyli į aktorių Juozą Budraitį ar Regimantą Adomaitį, jau nekalbu apie kokį nors Leonardo DiCaprio.“

Poeto ji esą nepamiršo ir tada, kai suaugo, ištekėjo, pagimdė sūnus. Vieną pavadino skambiu lietuvišku Algirdo vardu, kitą – Faustu, prisimindama paauglystės susižavėjimą.

Geri ir artimi ryšiai

Pasak F. Latėno, matyt, reikia mąstyti apie genus, nes patys nežinome, kada jie gali „prasikalti“. „Mano ryšys su žydų bendruomene ir šios tautybės bičiuliais – ilgametis. Dar Kaune buvau jiems paskyręs kūrinį. Vėliau jis „peraugo“ į styginių kvartetą Nr.2 „Šviesiam atminimui“, grojamą visame pasaulyje“, – kalbėjo kompozitorius. Ir paaiškino, kad kūrinį skyrė atminimui bičiulių, kurie sovietmečiu per dvi žydų emigracijos bangas išvažiavo iš Lietuvos.

Tuo metu F. Latėnas studijavo Kauno J. Gruodžio muzikos technikume. „Lankiausi žydų šeimoje. Griša Šliomas buvo geriausias mano draugas, mudu kartu grojome, mokėmės“, – prisiminė jis ir pasakojo apie temperamentingus žydų šeimų narius, kai atrodydavo, kad jie ne kalbasi, bet barasi. Sakė, jau anuomet susidomėjęs žydiška muzika. Jaunuoliai grodavo žydišų vestuvėse, kad galėtų prisidurti prie 12 rublių stipendijos. Tą laikotarpį F. Latėnas iki šiol ryškiai prisimena. „Daug mokėmės ir daug dirbome“, – sakė kompozitorius.

Renginio vedėjai Aldona Jeleniauskienė bei Petras Zurlys ir kompozitorius Faustas Latėnas (centre). / Rasos Pakalkienės nuotrauka
Renginio vedėjai Aldona Jeleniauskienė bei Petras Zurlys ir kompozitorius Faustas Latėnas (centre). / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Kilmė ir likimai

F. Latėnas kalbėjo ir apie savo šeimos istoriją. Sovietams okupavus Lietuvą, jo tėvą suėmė, nuteisė sušaudyti, bet vėliau pakeitė bausmę į 25 tremties metus. Toks likimas buvo ne vieno. „Praktiškai ištrėmė visą kaimo jaunimą“, – sakė kompozitorius. O mama jam pasakojo, kad kai per Antrąjį pasaulinį karą apylinkėse pasirodė vokiečiai, kaimynai patarė jai bėgti. Ji buvo baltaodė, plaukai – raudono atspalvio. Dėkui Dievui, viskas baigėsi gerai, vokiečiai pašaudė miško link ir nuėjo toliau. Prisiminimus pasakodama mama sūnui Faustui ir atskleidė, kad jos senelis buvo žydų kilmės.

Kompozitorius teigė, kad sunkūs praėję laikotarpiai visus pavertė atsargesniais, todėl savisaugos instinktas pasidarė stiprus – tiek žydų, tiek lietuvių. F. Latėno nuomone, kita panaši lietuvių ir žydų tautų savybė yra ta, kad dalis tautos kur nors iškeliauja, emigruoja. Jis norėtų, kad ir vieni, ir kiti grįžtų. Pasak jo, abiejų tautų muzika, senos dainos turi minorinių tonacijų, bet kartu – šviesos.

Dar neperskaitė

Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys sakė, kad knygoje „Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas“ gausu paties kompozitoriaus, artimųjų, bičiulių, kolegų atsiminimų, įvairių autorių įžvalgų. „Tai knyga, kurią įdomu skaityti, – tvirtino jis. – Kiekvieną kartą atsivertus galima pradėjo skaityti nuo bet kurios vietos. Joje galima rasti faktų, kurių nesužinosi iš niekur kitur.“

F. Latėnas prisipažino visos knygos dar neperskaitęs. Vartęs ir peržiūrėjęs vietas, kuriose aprašomas tėvų gyvenimas. Į visą knygą nesigilino, nes žmonės, joje pasisakantys – savi ir artimi. Vadinasi, kaip įsivaizduoja F. Latėnas, jie nieko blogo neprišnekės. „O aš dar nesu tiek neadekvatus, kad skaityčiau, kaip gražiai apie mane rašo, kaip dėl to gera – sėdi ir džiaugiesi, – su šypsena sakė kompozitorius. – Esu tokio amžiaus, kai man reikalinga kritika, griežtesnis žodis, kolegiškas pabarimas. Tai užveda, priverčia dirbti, eiti į priekį, kartais susimąstyti.“

Jis pasakojo, kad jaunystėje buvo ir bohemiško gyvenimo, visi iš meninės aplinkos buvo patrakę. „Ne viskas surašyta, sudėliota, – teigė F. Latėnas. – Knygoje yra esminiai dalykai apie kūrybą. O iš gyvenimo istorijos man svarbiausia – kad apie tėvelius, senelius parašyta.“

Per renginį grojo ir žydų kalba dainavo Miša Jablonskis. / Rasos Pakalkienės nuotrauka
Per renginį grojo ir žydų kalba dainavo Miša Jablonskis. / Rasos Pakalkienės nuotrauka

Teikti paguodą

P. Zurlys priminė, kad F. Latėnas yra sukūręs muziką daugiau kaip 300 spektaklių, kitokių muzikos kūrinių. O kūrybinį darbą derina su veikla vyriausybėje, anksčiau – Kultūros ministerijoje, dar anksčiau – vadovaudamas vienam ar kitam teatrui. Kompozitorius šmaikštavo, kad valdiškam darbui įjungia vieną smegenų pusrutulį, kūrybai – kitą.

F. Latėnas prisiminė, kad kai pasaulinio garso muzikantas Davidas Geringas pirmą kartą griežė jo „Sonatą violončelei ir fortepijonui“, verkė, nes apėmė jausmas, lyg būtų sugrojęs visą savo gyvenimą. Kompozitoriaus nuomone, tokia turėtų būti menininko siekiamybė – daryti gerą emocinį poveikį.

„Mums dar ilgai bus sunku gyventi. Todėl menas, muzika turi teikti paguodą, nuraminti, daryti mus tvirtesnius“, – sakė F. Latėnas.

Vakaro pabaigoje kompozitorius kalbėjo, kad kiekvienam žmogui turėtų būti svarbu išsivalyti, išsilaisvinti nuo neigiamų emocijų, kurios slegia. Pagal galimybę derėtų padėti vieni kitiems. „Tad būkime viens kitam geri, kaip teigiama senoje gražioje dainoje“, – sakė F. Latėnas ir pacitavo žinomos dainos „Per tą lietų, per purvyną...“ žodžius.

O per renginį grojo ir žydiškas dainas atliko Miša Jablonskis, sukūręs jaukią atmosferą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"