Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kristijono Vildžiūno sustingusio laiko kinas

 
2016 06 28 6:00
Koncertai Kristijonui nepatiko, buvo tarsi prievolė, smagiausios – repeticijos. „Senekos diena“ pasakoja apie draugus, vėlyvuoju sovietmečiu įkūrusius roko grupę, ir apie dabartį.
Koncertai Kristijonui nepatiko, buvo tarsi prievolė, smagiausios – repeticijos. „Senekos diena“ pasakoja apie draugus, vėlyvuoju sovietmečiu įkūrusius roko grupę, ir apie dabartį. LŽ archyvo nuotrauka

Režisierius Kristijonas Vildžiūnas šią vasarą pabaigs savo naujausią filmą „Senekos diena“, jo premjera vyks rudenį. Autobiografiniais faktais paremta juosta pasakoja draugų, įkūrusių roko grupę, istoriją. K. Vildžiūnas ir Zigmas Butautis, grupės „Šiaurės kryptis“ gitaristas, atkūrė bei įrašė neišleistus kūrinius. Tad 1988-aisiais parašyta daina „Ledynai“ šiemet vėl atgims kine.

„Ledynus“ ir šeštąjį režisieriaus filmą skiria beveik trys dešimtmečiai. „Šiaurės kryptis“ gyvavo 1987–1994 metais. Tais pačiais 1994-aisiais K. Vildžiūnas baigė televizijos ir kino režisūros studijas. Tuomet sukūrė trumpametražį vaidybinį filmą „Likusios dienos“, Martyno Mažvydo bibliotekoje filmavo „Biblioteką“, kuriame vaidino Rimantas Šavelis ir Oskaras Koršunovas. Šio filmo negatyvas dingo per potvynį Prahoje.

Režisierius filmavimo aikštelėje – su dailininku Galiumi Kličiumi atkūrė legendinę "Rotondą"./Modesto Ežerskio nuotrauka
Režisierius filmavimo aikštelėje – su dailininku Galiumi Kličiumi atkūrė legendinę "Rotondą"./Modesto Ežerskio nuotrauka

„Nuomos sutarties“ pasaulinė premjera įvyko Venecijos tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje, antrojo ilgo metražo filmo „Aš esi tu“ – Kanų kino festivalyje. „Kai apkabinsiu tave“ nukėlė į praeitį – 1961-ųjų Berlyną. Šis režisieriaus ir scenarijaus autoriaus filmas buvo išleistas 2010-aisiais.

„Senekos dienoje“ atkurtas ne vien garso takelis su „Šiaurės krypties“ dainomis, o ir Baltijos kelio scena, legendinė „Rotonda“ Gedimino kalno papėdėje. Režisierius drauge su dailininku Galiumi Kličiumi ieškojo trisdešimties metų senumo rekvizitų, kurie atitiktų vėlyvojo sovietmečio interjerus bei eksterjerus. „Senekos dienos“ premjera – rugsėjo pabaigoje. Filme vaidina Elžbieta Latėnaitė, Dainius Gavenonis, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Vesta Grabštaitė, Ina Marija Bartaitė.

Ant automobilio priekio – Kristijonas Vildžiūnas. Daina „Ledynai“ įrašyta specialiai „Senekos dienai“, filmo kūrimo metu kūrybinė komanda dažnai klausydavosi grupės dainų./Asmeninio albumo nuotrauka
Ant automobilio priekio – Kristijonas Vildžiūnas. Daina „Ledynai“ įrašyta specialiai „Senekos dienai“, filmo kūrimo metu kūrybinė komanda dažnai klausydavosi grupės dainų./Asmeninio albumo nuotrauka

„Perestroikos“ jaunimas šiandien

– „Ledynai“ buvo sukurta kaip protestas prieš sovietų santvarką. Ar tuomet dar moksleivis, roko grupės narys, numanėte galėsiantis kurti meninius filmus?

– Klausimas „Ką veikti?“ tuomet buvo svarbiausias. Septynerius metus mes, grupė, bandėme išlikti. Nesisekė – nuolat keitėsi muzikantai, teko brautis per didžiulius sunkumus, tai vargino. Dabar matau, kad „Šiaurės kryptis“ galėjo prasilaužti. Matyt, tam nebuvo lemta įvykti.

Į kiną atėjau ne iškart, save mačiau kuriantį teatre. Taip susiklostė, kad buvau pastūmėtas filmuoti. 1994-ųjų vasarą atėjau į filmavimo aikštelę ir nebegrįžau į grupės repeticijas. Nauja energija ir potyriai užpildė gyvenimą. Trumpai apibendrinant, toje aikštelėje jaučiausi laimingas.

– Filmas susideda iš dviejų dalių – pasakojimo apie jaunuolius, jų sukurtą grupę „Senekos diena“, ir dabartį. Vėlyvuoju sovietmečiu kūrusi menininkų karta, save vadinanti prarastąja arba lūžio, dabar dažnai kalba apie nusivylimą atgimimo idėja, žlugusias iliuzijas.

– Filme sugretinamos dvi epochos – atskleidžiama, kaip šiandien jaučiasi „perestroikos“ aštuoniolikmetis. Per šią prizmę žvelgiama į visos šalies nueitą kelią.

Nusivylimas mums – populiarus žodis. Iš dalies praėjusią epochą jaučiame lyg kažkas gero būtų pražuvę, pasimetę. Tai verčia mūsų kartą nuolat dairytis į praeitį. Ir mane asmeniškai – gręžtis į grupę, kurioje grota, bet nepagrota, draugus, su kuriais praleistos nuostabiausios akimirkos. Lydi toks praeities vaizdinys: pasaulis, sistema byra, betonas, kuris atrodo stiprus, aižėja. Ateitis – dar visiškai nežinoma, todėl yra tik dabartis. Tai buvo aukštų idealų ir lūkesčių epocha. O šiandien gyvename normalų kasdienį gyvenimą, kuriame – ne mažiau sudėtingų iššūkių, tik stokojame tų didelių idealų ir tikėjimo.

Laiko mašina – muzika

Pagrindinį Simono vaidmenį filme "Senekos diena" atlieka aktorius Dainius Gavenonis./Kadras iš filmo
Pagrindinį Simono vaidmenį filme "Senekos diena" atlieka aktorius Dainius Gavenonis./Kadras iš filmo

– Pagrindinė „Senekos dienos“ mintis – kiekvieną dieną reikia gyventi lyg paskutinę. Ne atsitiktinai grupės ir filmo pavadinime minite filosofą, tiek daug rašiusį apie laiko tėkmę, trapumą ir reikšmę?

– Su filosofija nesu rimtai susipažinęs, nes kiekvienas filmas man – kaip vaidmuo, kurį kuriu už kadro. Domiuosi filmo tema, renku medžiagą, vėliau ją pamirštu ir pereinu prie kito filmo.

Paauglystėje Senekos idėjos apie laiką – kaip fenomeną, kurio iki galo nesuprantame ir nevertiname – buvo artimos ir glaudžiai susijusios su mano kartos gyvenimu. Tąsyk atrodė, labai gerai jaučiu savo laiką. Kasdienio gyvenimo tėkmę jautėme ne kaip rutiną, o ypatingai.

Taigi ir filmas – apie laiką, santykį su emocine atmintimi. Atmintis gali būti ir patraukli, ir nuodijanti. Žmogus gali būti linkęs gyventi praeitimi. Nėra nauja, kad vyresnioji ir vidurinioji kartos gyvena prisiminimais. Jaunoji karta taip pat pradėjo domėtis praeitimi. Palankus metas prabilti apie tą laikotarpį.

– Su G. Kličiumi, apipavidalinusiu per dvidešimt lietuviškų filmų, tiksliai atkūrėte vėlyvojo sovietmečio ženklus ir daiktus, netgi skrupulingai žvelgėte į istorinį tikslumą. Kaip jūs jaučiatės tuo atkurtuoju laiku? Kas geriausiai jį primena?

– Be galo sunku filme atkurti tai, ką išgyvenai, materialius objektus – taip pat. Žinau kiekvieną daiktą: kur jis turi būti padėtas, kaip privalo atrodyti. Kruopščiai siekėme perteikti erdves ir detales, kad nebūtų nė menkiausio melo. O kadangi atmintis – subjektyvi, daug kas galės užginčyti, kad buvo ne taip.

Grįžti prie ano laikotarpio jausmo man labiausiai padėdavo muzika. Dainos, kurias atkūrėme, yra 1988-ųjų ir iki šiol turi tų metų energiją, nesvarbu, kad jas pagrojome iš naujo. Muzika nuneša gilyn į jausminį laiko išgyvenimą, dėl to tų dainų klausėmės visa kūrybinė grupė, iš jų sėmėmės įkvėpimo.

Filmuota Chibinų kalnuose Rusijoje, iš ten Kristijonas kadaise parsivežė „Šiaurės krypties“ pavadinimą./Jūratės Samulionytės nuotrauka
Filmuota Chibinų kalnuose Rusijoje, iš ten Kristijonas kadaise parsivežė „Šiaurės krypties“ pavadinimą./Jūratės Samulionytės nuotrauka

– Ar sunku rasti praeitį atitinkančių daiktų, juos vėl atgaivinti?

– Vėlyvo sovietmečio praeičiai kartais jaučiame nostalgiją bet dažniau – neapykantą. Nostalgiją – dėl laisvės troškimo, neapykantą – nes epochos atributai susiję ir su negatyviais, bjauriais prisiminimais. Tie seni daiktai iki šiol naikinami, o mums teko iššūkis rasti pakankamą jų skaičių. Gelbėjo tai, kad toje epochoje beveik nieko naujo nebuvo – daiktai jau tada buvo seni.

Filmą palydi su liūdesiu

– Senose „Šiaurės krypties“ nuotraukose matomos grupės išvykos į koncertus. Dukart nugalėjote „Pačių blogiausių grupių festivalyje“, kuris rengtas 1988–1997 metais. Kas buvo smagiau – „Šiaurės krypties“ koncertai ar kelionės, važiavimai?

– Koncertai man niekada nepatiko, buvo tarsi prievolė. Daug kliūčių vienu metu: prasta garso technika, pasirodymas sustodavo netikėtai nutrūkus stygai, buvome pratę visada skambėti prastai.

„Šiaurės kryptis“ dukart laimėjo „Pačių blogiausių grupių festivalyje“, išleido vienintelį albumą „Netiekto“./Asmeninio albumo nuotrauka
„Šiaurės kryptis“ dukart laimėjo „Pačių blogiausių grupių festivalyje“, išleido vienintelį albumą „Netiekto“./Asmeninio albumo nuotrauka

Smagiausios buvo repeticijos, kai atsiverdavo širdys ir pradėdavo lyg iš niekur plaukti dainos, tekstai, nuotaika. Muzika buvo daugiau nei saviraiška, atrodė, kad per tave kažkas kuria, tavo lūpomis kalba aukštesnės jėgos. Negi galėjome aštuoniolikos suprasti savo pačių grojamą muziką? Ir šiandien tie dainų tekstai man atrodo mįslingi, sukeliantys netikėtų sąsajų.

– Iš tiesų – iš kur jauniems tiek įkvėpimo?

– Iš visko: meilės, gyvenimo pojūčių, mūsų pačių ir klausytojų, kurie gilinosi į tekstus, bandydami surasti prasmę. Dainas formavo pats gyvenimo srauto pojūtis: ką reiškia būti ir jausti pasaulį. Kūryba nebuvo įmanoma meluoti. Sugalvodavau kokią netikrą eilutę, grupės nariai iškart sakydavo – falšas, maivaisi. „Prastumti“ nesąmonių nepavykdavo.

– „Senekos dienos“ premjera numatyta rugsėjo 30 dieną. Praėjo šešeri metai nuo jūsų pastarojo filmo „Kai apkabinsiu tave“. Kaip paminite retus filmų pristatymus?

Garsioji sovietmečio "Rotonda"./Modesto Ežerskio nuotrauka
Garsioji sovietmečio "Rotonda"./Modesto Ežerskio nuotrauka

– Su liūdesiu, nes ką nors užbaigus visąlaik būna liūdna. Į filmą telpa daug energijos, bendravimo, sukuriamas atskiras pasaulis, iš kurio tenka išeiti. Geriausias vaistas nuo melancholijos – pereiti prie naujų sumanymų ir dirbti toliau.

– Man atrodo, jūsų filmus (o gal kiną apskritai) galima apibūdinti kaip laiko meną.

– Kinas ir laikas iš tiesų glaudžiai susiję. Daug režisierių ignoruoja kadro trukmę, sako, ilgas kadras nervina žiūrovą. Bet gi filmas nėra informacijos gabalas, kurį gali kuo greičiau peržiūrėti telefone. Tokiu atveju tai – tiesiog filmas, skirtas pramogai. Kinematografija kaip meno rūšis reikalauja laiko tiek sukurti kino kūrinį, tiek jį pažiūrėti, pažiūrėjus – prisiminti. Man kinas – tarsi sustingęs laikas, praeitis, į kurią gali sugrįžti su nauja patirtimi ir ją pakeisti. Senus gerus filmus galiu žiūrėti vis iš naujo, atrasdamas juose nuolat besikeičiantį save.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"