Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Krystianas Lupa: vaidmuo bus kitoks, bet stiprus

 
2016 03 04 6:00
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Nacionaliniame dramos teatre rodoma Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ – garsaus lenkų režisieriaus ir dailininko Krystiano Lupos kūrinys, pastatytas beveik prieš metus, – privertė aktorius iš naujo įvertinti savo profesiją, atrasti giliai paslėptus, bet drauge nujaučiamus dalykus.

„Didvyrių aikštė“ sulaukė gausios ir išsamios kritinės analizės lietuvių žiniasklaidoje, gruodžio viduryje buvo pripažinta ir Krokuvoje, Lenkijos teatrų festivalyje „Bosca Komedia“. Per jį šis pastatymas pristatytas du kartus, o antrąjį rodymą K. Lupa pavadino pačiu geriausiu per visą spektaklio istoriją – iki ašarų sujaudino ir patį režisierių. Krokuvos publika itin palankiai priėmė „Didvyrių aikštę“ – ovacijos netilo apie dešimt minučių.

Paskutinėmis vasario dienomis K. Lupa lankėsi Lietuvoje – pernai gruodžio 29 dieną staiga mirus aktoriui Arūnui Smailiui, įkūnijusiam „Didvyrių aikštėje“ Landauerį, režisierius turėjo parengti vaidmeniui kitą aktorių – Povilą Budrį. Radęs pertraukėlę tarp intensyvių repeticijų, K. Lupa maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie „Didvyrių aikštę“ ir naujus savo darbus.

Kas nesuplanuota – neįmanoma

– Iš jūsų spektaklių, sukurtų užsienyje, „Didvyrių aikštė“ sulaukė bene daugiausia dėmesio. Pastaruoju metu derinamos gastrolių į Varšuvą, Kiniją, Paryžių detalės. Kaip jums atrodo, kur šio spektaklio sėkmė? – klausėme Krystiano Lupos.

– Man tai didelė patirtis ir labai svarbus spektaklis. Manau, sugebėjome pasiekti trokštamą vaidinimo lygį, per šį laikotarpį padarėme kai ką itin svarbaus, kūrinys tobulėjo. Spektaklyje „Didvyrių aikštė“ veiksmas – minimalus, ir man tai ypač svarbus dalykas.

Kalbėdamas apie gastroles ir spektaklius, pastaruoju metu sukurtus užsienyje, norėčiau atkreipti dėmesį į Larso Noreno kūrinio „Asmenų ratas 3:1“ inscenizaciją „Laukiamasis“, kurią pastačiau Paryžiuje ir Lozanoje (2011 metų koprodukcija – aut.). Tuos spektaklius laikau vykusiais – turiu omenyje paties kūrinio ir aktorių santykį. Labai vertinu ir šių pastatymų darbo procesą, ir rezultatą. O po pasaulį jie nevažinėja dėl vienos pagrindinės priežasties: Vakarų Europos teatrų darbo specifika yra kiek kitokia nei Rytų Europos. Ten viskas suplanuojama iš pat pradžių, todėl laikui bėgant negali atsirasti jokių netikėtų naujų poslinkių. Spektaklių gastrolės numatomos dar prieš pradedant darbą, o samdomi aktoriai po premjerų pasirašo naujas sutartis, nes jau vaidina kur nors kitur. Tai absurdiška, bet projekto eiga suplanuojama dar per aktorių atranką, kitaip sakant, per pirminę stadiją. Todėl kas nesuplanuota – neįmanoma. Juk tarptautinės gastrolės negali būti numatytos iš anksto, nes įvairių pasiūlymų atsiranda tik po premjeros, tik tuomet, kai žiūrėti spektaklių atvažiuoja įvairių festivalių direktoriai. Šie juos išvysta ir planuoja gastroles. Gaila, bet turėjome atsisakyti labai daug kvietimų, kurie buvo skirti Šveicarijoje ir Prancūzijoje statytiems spektakliams. Lietuviškas pavyzdys – tai argumentas prieš tokio darbo organizavimą.

Vaidmuo daug kainavo

– Dabar repetavote ne tik su šio spektaklio trupe, bet ir daug dėmesio skyrėte naujam aktoriui – Poną Landauerį nuo šiol vaidins P. Budrys. Nors vaidmuo teksto požiūriu nėra didelis, personažas kūriniui svarbus, ką jau kalbėti apie tai, kad Ponas Landaueris – paslaptingiausias iš visų veikėjų.

– Mane smarkiai sukrėtė netikėta A. Smailio mirtis. Labai vertinau šio aktoriaus aistrą – ji buvo didelis emocinis įnašas kuriant vaidmenį. Įsikūnyti į Landauerį jam labai daug kainavo. Kartais aktorius net ištrūkdavo už vaidmens ribų: jame tarytum kažkas sprogdavo, tarytum reikėdavo vėl grąžinti į tą uždarą vaidmens lauką. Sprogimas, jo potencija egzistavo ir Landauerio vaidmenyje, ir pačiame aktoriuje. Per gastroles Krokuvoje A. Smailys nuostabiai vaidino. Jo mirtis, man atrodo, keistai priklauso ir pačiam spektakliui. Bent jau aš taip suprantu ir taip jaučiu.

Susitikimas su aktoriumi P. Budriu labai nudžiugino. Kai pirmą kartą pamačiau jo nuotrauką, supratau, kad jis arti šio personažo. Per dvi repeticijas, vykusias šiomis dienomis, maloniai nustebau – P. Budrys fenomenaliai pasirengęs šiam darbui. Esu visiškai tikras, kad jo vaidmuo bus kitoks, bet toks pat stiprus.

Gražiausias spektaklis

– Po gastrolių Lenkijoje pasirodė daug palankių recenzijų apie šį spektaklį. Įdomu, kaip pats vertinate „Didvyrių aikštės“ pristatymą jūsų šalyje?

– Tos gastrolės man buvo labai svarbios. Krokuvoje per dvi dienas parodėme du visiškai skirtingus spektaklius. Nenorėčiau dabar gilintis į priežastis, bet turiu pasakyti, kad pirmas spektaklis buvo kažkoks sugniuždytas, tarsi įvilktas į neaiškią formą, pernelyg plakatiškas, per mažai žmogiškas, personažai neatsiskleidė... Dėl to visi drauge išgyvenome. Tačiau kitą vakarą žiūrovai išvydo bene geriausią spektaklį iš visų iki tol suvaidintų. Mano nuomone, tai gražiausias iki šiol matytas spektaklis, tai žingsnis į priekį atveriant Th. Bernhardo teksto paslaptis.

– Kokia literatūra šiuo metu domitės, ką ketinate statyti?

– Dabar labai nerimauju dėl politinės, žmogiškosios situacijos Lenkijoje. Mums visiems ji labai grėsminga, o menui – ypač. Niekada nemaniau, kad kada nors nuspręsiu statyti Franzo Kafkos „Procesą“. Man regis, kas nors iš to absurdiško iracionalizmo, grupės ir vieno žmogaus santykio, to, kas vyksta mūsų valstybėje, yra F. Kafkos logikoje. „Procesą“ ketinu statyti Lenkų teatre Vroclave – teatre, kuriame 2014 metais režisavau „Iškirtimą“ pagal Th. Bernhardo to paties pavadinimo romaną.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"