Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Kūryba sugrįžtant į praeitį

 
2017 09 05 17:43
Ingos Dingos nuotraukos

Kadaise lietuvių kilmės Rusijos mokslininkas Jurijus Šileikis kėlė hipotezę – „Ar gali laikas tekėti atgal?“ (straipsnis tokiu pavadinimu buvo išspausdintas žurnale „Švyturys“, berods, 1968 metais). Anglų rašytojas fantastas Herbertas Wellsas svajojo apie laiko mašiną, kuri nukeltų į ateitį. Galima sakyti, kad ateities mašinomis šiandien yra tapę išmanieji telefonai (jie net fotografuoja!). O kas bus dar  po šimto metų? 

J. Šileikio hipotezę savitai įgyvendina išradingasis menininkas Mindaugas Meškauskas. Savo darbais jis mus grąžina į praeitį maždaug per pusantro šimtmečio. Tuo dar kartą gavo įsitikinti kolegos ir fotografijos gerbėjai, atėję į M. Meškausko kūrybos parodą, surengtą Tomo Manno namelyje-memorialiniame muziejuje Nidoje. Savo ekspoziciją autorius pavadino „Amžinas atvaizdas“.

Per parodos atidarymą tame pačiame kambaryje, kur 1930–1932 metais gyventa ir darbuotasi vokiečių literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Tomo Manno, Mindaugas pademonstravo XIX amžiaus fotografavimo procesą. Jį, su nekantrumu, stebėjo dešimtys kolegų fotografų ir fotografijos mylėtojų. Priešais senovinę didžiulę kamerą jis pakvietė pasėdėti du Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, fotomenininkus Stanislovą Žvirgždą ir Aleksandrą Macijauską. Muziejaus kelių kvadratinių metrų pagalbinė patalpa tapo fotolaboratorija, kurioje vyko paslaptingasis procesas – metalinė plokštelė buvo užliejama kolodijumi, o po fotografavimo ryškinama. Fiksuoti ji būdavo išnešama į salę kuri buvo tapusi improvizuota fotostudija. Joje fotografijų herojai, žinomi fotomenininkai, susirinkęs gausus būrys kolegų ir fotografijos mylėtojų stebėjo kaip „amžinas atvaizdas“ įgyja galutinį, nebekintantį, sidabrinį įspaudą plokštelėje.

M. Meškauskas ir parodą surengęs Lietuvos spaudos fotografų klubas šiuo užburiančiu XIX amžiaus fotografijos proceso patyrimu pasveikino kolegas, o sukurtais portretais įamžino 40-ąjį Fotomenininkų seminarą Nidoje.

Kaip sako populiarių televizijos projektų režisierius Mindaugas Meškauskas (g.1971), jį šiais skaitmeninės fotografijos laikais užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Viskas prasidėjo nuo tarp senų daiktų atrastų paauglystėje naudotų fotoaparatų „Smena-8“, „Lubitel“ ir „Sokol-2“. Tačiau ilgainiui brendo noras išbandyti kažką dar labiau „tikra“ – ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pražios iki pabaigos. Šlapio kolodijaus procesas – šis XIX amžiaus išradimas – Mindaugui tiko labiausiai. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės. Tai tarsi magija. Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Žmonės fotografijose, atrodo, tuoj tuoj ims ir sujudės. Jų žvilgsniai prikausto, kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes. Šlapios kolodijaus plokštelės procesas išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė Frederikas Skottas Archeris. Šis procesas greitai išpopuliarėjo, nes buvo žymiai saugesnis ir patogesnis, nei jo pirmtakė dagerotipija, o atvaizdai nepalyginamai ryškesni už tuo metu taip pat naudotą kalotipiją.

Pašėlusiu šiandienos tempu gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, norint pagauti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais taip daro ir Mindaugas savo herojų galvų atramoms naudodamas šaukštelius, tačiau nė jos nepadeda apraminti kai kurių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir nori, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, jog šis nejučiom krusteli, sumirksi ar pasimuisto. Iš tiesų, fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Juk labai sunku portretuojamajam išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai, nes net menkiausias krustelėjimas lemtingai atsiliepia nuotraukos ryškumui.

Pasak menotyrininkės dr. Simonos Makselienės, kiekvieno portreto, žmogaus atvaizdo kūrėjas susiduria su dilema – ką perteikti? Ar veidą hic et nuns, tai yra, čia ir dabar, kai veikia situacija, emocijos ir daugybė kitų atsitiktinumų? Ar veidą in aeternum, tai yra, amžinybėje nekintantį, krį žmogus turi kūdikystės iki senatvės, kaip nekintamą unikalių bruožų rinkinį?

Ferotipija, šiandienos požiūriu, yra labai lėta, nes jai reikia 8–20 sekundžių ekspozicijos. Todėl tampa aišku, kad jai nerūpi veidas konkrečią akimirką. Ferotipija siekia įžvelgti ir užfiksuoti nekintančią veido būseną. Kuriant šlapio kolodijaus (ambrotipų ir ferotipų) nuotraukas „sustabdomos“ kelios sekundės portretuojamo apmąstymų, laukimo, suvokimo ar panirimo į savastį, mintis bei jausmus. Tai giliau nei paviršutiniškos vienadienės grimasos. Mindaugas sako: „Šiuose atvaizduose stengiuosi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą“.

Parodoje eksponuojami Mindaugo aplinkos, draugų, bičiulių, kolegų portretai. Ferotipuose įamžinti: kino režisierius Donatas Ulvydas su žmona Vaida, dainininkė, dainų kūrėja Justė Arlauskaitė-Jazzu, aktorė Ieva Andrejevaitė, dainininkas, žurnalistas, laidų vedėjas Marijus Mikutavičius, fotografas Algimantas Aleksandravičius, saksofinininkas Algirdas Černiauskas, menininkė, keramikė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, fizikas, aktorius Darius Petkevičius, stilistė Ieva Daugirdaitė, psichologė Ramunė Murauskienė, aktorius Sakalas Uždavinys, dailininkas, jūrininkas Vytautas Palavinskas, fotografas Ramūnas Danisevičius, kino kritikė Laura Kurlinskaitė, šokėjai, urbanistinio šokio teatro „Lowair“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ir dar daug kitų. Renginio metu buvo galima pamatyti ambrotipo „reakciją“ į šviesą ir baltą arba juodą foną.

Šio autoriaus kūrybą menotyrininkė, dr. Simona Makselienė taip nusako: „Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. <…> Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdams savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? <…> Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų“.

Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslaus darbo su chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas – šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma. Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ (graikiškai – ἀμβροτός – „nemirtingas“, τύπος – „atvaizdas“) yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės. Gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma.

Ambrotipų ir ferotipų gamybai naudojama chemija yra ne tik brangi. Jos nelengva ir įsigyti. Atvaizdo gamyba užtrunka gana ilgai – reikalingas tiek fotografuojamo objekto, tiek plokštelės bei chemijos paruošimas, tiek ir paties atvaizdo gamyba. Fotografijai naudojamas didelio formato dumplinis fotoaparatas. Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ferotipo ar ambrotipo dydis.

Kaip sako Mindaugas Meškauskas, pradėti nebuvo sunku. Informacijos, kaip veikia šis procesas, yra pilnas internetas. Galima atsisiųsti seniausias, detaliai procesą aprašančias, XIX amžiaus knygas, bendrauti su šlapio kolodijaus entuziastais visame pasaulyje. Kiek sunkiau Lietuvoje yra įsigyti reikiamos chemijos: Beveik visi šiame procese naudojami chemikalai yra nuodingi, itin degūs ar net sprogūs, todėl didesnės jų dalies fiziniams asmenims neparduoda. Dėkui dievui, gyvename Europos Sąjungoje ir parsisiųsti per kurjerius galima beveik viską, kuo prekiauti neuždrausta kitose Europos šalyse. Žinoma, prieš pradedant dirbti su tokiais chemikalais labai svarbu susipažinti su saugumo taisyklėmis, ir ne formaliai.

Visas pastangas atperka didžiausią džiaugsmą teikiantys ieškojimai ir atradimai. Tai ir yra kūrybos esmė. Paroda rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje bus eksponuojama iki rugsėjo 30 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"