Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Kvaištelėjęs dėl kačių – Marcelijus Martinaitis

 
2015 07 24 6:00
Marcelijus Martinaitis.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Man labai nusibodęs yra Martinaitis. / Ar negalėtumėte pasiūlyti kitą?“ – tai paties Marcelijaus Martinaičio (1936 -2013) poetinė autoironija. O štai ir „kitas Martinaitis“, pateikęs didelį netikėtumą – esė knygą „Kaip katinai uodega peles gaudo“.

„Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.“ Taip leidyklos raginamas rašyti prisiminimus apie žmones apsisprendė poetas. Kvaištelėjęs dėl kačių, kaip prisipažino tekstuose. „Abu buvom dėl jų kvaištelėję, – patvirtino menotyrininkė Gražina Marija Martinaitienė. – Abu buvom gyvūnų mylėtojai ir visada su jais nutikdavo visokių istorijų. Kartais susėdę vakarais mes jas prisimindavom.“

„Jam nusibodo rimti raštai, pradėjo rašyti apie mūsų katinus, – LŽ sakė poeto našlė. – Rodė man. Iš tiesų Marcelijus buvo labai žaismingas, mėgstantis juokauti žmogus. Tiesa, viena kita dvejonė buvo, ar tikrai to reikia, ar verta skirti tam dėmesio ir skelbti – juk visi įpratę prie itin rimto Martinaičio.“

Beje, dėl panašių priežasčių poetas abejojo, ar verta rengti leidinį apie jo pomėgį – margučių skutinėjimą.

J. Apučio Dėmiukui atminti

Vyrui mirus, G. M. Martinaitienė dar ilgai negalėjo įjungti jo kompiuterio, kad peržiūrėtų ten esančias bylas. Kai jau pradėjo galėti, knygą apie kates patikėjo leidėjams.

„Kaip katinai uodega peles gaudo“ – žaismingi ir išmintingi pasakojimai apie gyvenime sutiktus katinus, kurių būta daugybės: „pilkų, rainų, juodų, pūkuotų, meilių, piktų, išdavikų, apsimetėlių, taikdarių, vagišių, paukštelių žudikų, guodėjų, tinginių, kovotojų, skundikų, miegalių, melagių, neklaužadų, ištikimų draugų bei tikrų niekšų...“ Ne vienam jų M. Martinaitis ištikimai tarnavo.

Kaimynai žinojo šią poeto silpnybę, pažinojo jo katinus, kaip ir M. Martinaitis jų augintinius. Tačiau esė – įdomi staigmena daugeliui skaitytojų.

„Niekas jo artimai nepažinojo, – šioje vietoje tarsteli G. M. Martinaitienė. – Marcelijus nebuvo iš tų, kurie atsivertų, taip lengvai leistųsi pažįstami.“

Bent jau kalbėdamas apie katinus jis visiškai atsiverdavo kolegai, kraštiečiui Juozui Apučiui, dar vienam užkietėjusiam katininkui, taigi bendraminčiui. Apie draugo draugą, Juzo (J. Apučio) katiną, – esė „Dėmiukui atminti“: „Viešai, visiems girdint, abu gėdydavomės pripažinti, jog mylime kates ir katinus, leidžiamės jų vadovaujami ir netgi terorizuojami. Bet užtat, kai tik dviese, be liudininkų, mudu susėsdavom prie alaus bokalo, galėdavom ištisas valandas pasakoti kiekvienas savo numylėtinio nuotykius, žavėtis jo išvaizda, būdo bruožais ir išmintim. Skaitydamas naują Juzo apsakymą, vis žiūriu, kurioje jo vietoje neišvengiamai bus apgyvendinti katė ar katinas, tai kur nors atsitūpę, tai keliaujantys savais reikalais, tai atliekantys dar ką nors labai svarbaus.“

Kačių terapija

Sykį lėktuve su panašių pomėgių žmogumi – kačių garbintoju – įsišnekėjęs M. Martinaitis, pats pasakodamas ir klausydamasis nepastebėjo, kaip perskrido Atlanto vandenyną. Su tuo bendrakeleiviu tapo geriausiais draugais. Nesvarbu, kad jis nebuvo skaitęs nė vienos M. Martinaičio knygos. Bet iš pagarbos jo pomėgiui vadino geriausiu Lietuvos poetu.

Iškalbingas M. Martinaičio prisipažinimas: „Vos išvydęs ateinantį kokį šunelį ar dar geriau – katiną, tuoj šoku prie šaldytuvo, traukiu sau pačiam rytdienais pasiliktos mėsytės kąsnelį ir tiesiu tam prašalaičiui.“

Poetas papasakojo, kaip jis suprato katinų kalbą ar estetines pažiūras. Prisiminė vaikystės katinus, pateikė anekdotinių situacijų, pavyzdžiui, kaip katinas vos nesugadino tarptautinių literatūrinių santykių. Nuolat lygino ir ieškojo atitikmenų žmonių pasaulyje. „Katinams niekada nenusibosta mūsų kvailos šnekos, poezijos deklamavimas, net ir tylėjimas.“

Knygą apie savo garsųjį šunį Bulį parašė Romualdas Granauskas (apysaka „Kai reikės nebebūti“). M. Martinaitis įamžino ištisą galeriją kitokių keturkojų asmenybių – kačių ir katinų. Jo knygą pabaigia esė „Mano valdovas siamas“: „Tai dabartinis mano valdovas ir sugulovas, kuriam turiu būti ne tik besąlygiškai paklusnus, bet ir ypač švelnus, malonus, lyg būčiau koks japonas, priverstas kaskart nusilenkti ir padėkoti. Už ką? Nagi už galimybę žavėtis subtiliais jo kailio spalvų perėjimais. Jis dar ir ilgaplaukis, maloniai sutinkantis, kad panardinčiau pirštus į jo pūkus ir glostydamas perleisčiau jam savo neigiamus pojūčius, vyriškus rūpesčius, fizinius ir net dvasinius negalavimus.“ Deja, šio valdovo likimas neaiškus. Pasak G. M. Martinaitienės, po vyro mirties jis išėjo ir dingo. Šiuo metu namuose katinų nėra.

Į pasakojimą apie katinus įterpti neskelbti eilėraščiai. Leidinį apipavidalino dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Iš M. Martinaičio kompiuteryje buvusių įvairių nespaudintų esė bus sudaryta dar viena knyga.

. . .

Tenai apsnigęs namelis,

nugrimzdęs iki langų,

kaip baltoj žiemos atvirutėj.

Nėra tako.

Girdėti toli – neužmatomai.

O manęs čia nėra,

kiek jau laiko nėra

toj baltoj žiemos atvirutėj!

Ir nežinia kiek jau laiko,

sapnuodama vasarą, snaudžia prie durų,

manęs laukdama, susigūžus katė,

kaip našlaitė iš kalėdinės pasakos

senoj vaikiškoj knygoj.

Marcelijus Martinaitis. Apie katinų meilę ir ištikimybę.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"