Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

L. Klimka siekė atskleisti Vilniaus magijos paslaptį

 
2016 05 12 6:02
Prof. Libertas Klimka. LŽ archyvo nuotrauka

Pristatydamas savo knygą „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ prof. Libertas Klimka sakė, kad tai nėra vadovas po miestą, istorinė monografija ar nuoseklus architektūros aprašymas. Autorius bandė išsiaiškinti, kodėl Lietuvos sostinė taip traukia, atskleisti šią paslaptį.

Prof. L. Klimkos knygos „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ pristatymas vyko sostinės rotušėje. Renginyje dalyvavo Vilija Mačiulytė – dailininkė, kurios akvarelės su Vilniaus vaizdais iliustruoja įdomius autoriaus pasakojimus, knygą išleidusios leidyklos „Žara“ atstovai, muzikantai ir dainininkai, vakarą pagyvinę muzika, žiūrovai, ne tik susidomėję klausę visko, kas vyko, bet ir kantriai stovėję eilėje įsigyti leidinį ir kitoje eilėje – laukdami autoriaus autografo.

„Malonūs miestelėnai, Vilniaus pilėnai, man miela kalbėti prieš šią auditoriją“, – sakė leidinį pristatęs pats autorius L. Klimka. Pasak jo, kad knyga būtų išleista, reikėjo daug valandų praleisti senamiesčio gatvelėse, daug popieriaus sunaudoti, akvarelinių dažų išlieti, todėl jis norįs paaiškinti, kodėl ši knyga išvydo dienos šviesą. „Tokios knygos gimsta iš meilės, – tikino L. Klimka. – Nuo pokario laikotarpio vaikščiodamas žilojo Vilniaus gatvelėmis galiausiai pajutau, kad grindinio akmenys, senamiesčio mūrai pradėjo kalbėti. Per daugelį metų kalbų prisirinko, kilo noras tas istorijas, bylojančias apie meilę miestui, jo praeičiai, kultūrinei paveldo daliai, suguldyti į puslapius.“

Liberto Klimkos knyga „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Nuo istorinių faktų iki anekdotų

Knygos „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ autorius teigė, kad ją galima skaityti, kaip tik nori – nuo pradžios ar atsivertus bet kurį skyrių. Sakė, kad joje yra ir istorinių faktų, ir legendinių istorijų, ir pajuokavimų, ir vilnietiškų anekdotų, taigi, viso to, kas atspindi socialinį gyvenimą nuo praeities iki dabarties.

„Tai nėra atsiminimai. Tik kai ką paminėjau, ką prisimenu iš savo vaikystės, nes nuo pokario metų Vilniaus grindinį mindau, – kalbėjo L. Klimka. – Atsimenu paskutinius vežikus, kurie su puskarietėmis stovėdavo šios aikštės (prie rotušės – aut.) gale. Pamenu žmones, kurie į mūsų kiemą atveždavo malkas, surištas į ryšulius. Ateidavo ir peilių galąstojas, ant peties užsimetęs tekėlą...“

L. Klimka papasakojo ir istoriją iš karaliaus Žygimanto Augusto laikų: tas buvęs bibliofilas, kaip manoma, turėjęs gal trijų tūkstančių tomų biblioteką, o tais laikais ji galėjo būti viena didžiausių Europoje. Knygos anuomet buvusios brangios. Žygimantas Augustas vienam vienuoliui davęs didelę pinigų sumą ir liepęs važiuoti į tolimą, kitoje Europos šalyje esančią spaustuvę atvežti naujų knygų. O Žygimanto Augusto juokdarys, galėjęs viską rėžti į akis, pasakė: „Pradėjau sudarinėti tavo karalystės kvailių sąrašą. Pirmasis jame – valdovas Žygimantas Augustas. Kodėl? Todėl, kad juodaskvernį išleidai į užsienį su didele pinigų suma.“ Žygimantas Augustas patikino juokdarį, kad vienuolis sugrįš ir atveš naujų knygų. „Tada jį pirmuoju įrašysiu į kvailių sąrašą“, – nusprendė juokdarys.

Tikslu ir emocinga

„Rimtų, juokingų ir graudžių senojo Vilniaus istorijų“ autorius gerai įvertino dailininkės V. Mačiulytės iliustracijas. Teigė, kad jos akvarelės – ir preciziškai tikslios, nes galima nesunkiai atpažinti, kokios Vilniaus miesto gatvės pavaizduotos, ir kelia emocijų, parodo Vilnių ir saulėtą, ir lietingą, ir per šlapdribą. „Dailininkės indėlis į knygą – ne mažesnis, negu mano“, – tvirtino L. Klimka.

Iliustratorė V. Mačiulytė sakė esanti dėkinga, kad išėjo tokia knyga. „Pirmiausia dėkinga Vilniaus miestui, nes be jo nebūtų nei mano akvarelių, nei puikios profesoriaus knygos“, – sakė menininkė. Vilnių ji vadino neišsenkančiu kūrybos šaltiniu. „Tą pačią gatvę ar pastatą galima piešti, lieti akvarele įvairiais metų laikais – būna vis kitokia šviesa, nuotaika“, – kalbėjo V. Mačiulytė. Ji džiaugėsi, kad Vilnius įamžintas L. Klimkos knygoje.

Kol bus gyva žmonija

L. Klimka knygoje bando atskleisti Vilniaus magijos paslaptį, išsiaiškinti, kodėl šis miestas taip traukia, kodėl čia taip malonu gyventi, kuo Lietuvos sostinė išskirtinė.

Apie dabarties laikus jis su apgailestavimo sakė: „Tokią gražią dieną nesinori kalbėti apie tai, kas tiesiog bado akis ir kelia negerus jausmus. Tačiau paminėsiu, kad municipalinė policija labai uoliai renka pinigus iš tų, kurie ne vietoje sustabdo mašiną. Tačiau terlių, kurie terlioja senamiestį ir vadinasi grafito menininkais, negali suvaldyti.“

Per renginį L. Klimka išsakė savo nuomonę ir apie knygų leidybą. Jis mano, kad popieriniai leidiniai atlaikė informacijos laikmenų puolimą, naujausios technologijos jų neišstūmė iš mūsų širdies ir aplinkos. Knygas profesorius vadino meno kūriniais, amžinomis civilizacijos palydovėmis, gyvuosiančiomis tol, kol bus gyva žmonija.

L. Klimka yra mokslo istorikas ir etnologas, fizinių mokslų daktaras, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius. Jis – ne vieno leidinio autorius ar bendraautoris. Dažnai dalyvauja radijo ir televizijos laidose, yra mėgstamas klausytojų ir žiūrovų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"