Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Lacrima: esminiai dalykai nepapasakojami

 
2015 08 07 6:00
Tikrąją Lacrimos slapyvardžiu pasirašinėjusios poetės Marijos Katiliūtės pavardę sužinojome tik Atgimimo metais. Juozo Grikienio nuotrauka

Iš pradžių ji buvo anonimas, apie 1983-iuosius pasirinko slapyvardį Lacrima. Taip jis ir liko tolesniam literatūriniam keliui, šiuo atveju neatsiejamam nuo religinio, dvasinio. Sovietmečiu Lietuvoje ir užsienyje, išeivijoje, sklidę jos religiniai sonetai buvo priskiriami literatūros grandui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Tik Atgimimas leido visiems sužinoti tikrąją autorės pavardę – Marija Katiliūtė.

„Katalikų pasaulio leidiniai“ neseniai išleido Lacrimos poezijos knygą „Mergelės žiedas“. „Apie Mariją kalbėti niekada nebus gana“ – dėstydama, kodėl atsirado toks leidinys, autorė pirmiausia cituoja šventąjį Bernardą. Be to, rašyti poetinius rožinio, visų keturių jo dalių slėpinių, mąstymus skatino Lacrimą gerai pažinojęs vyskupas Juozas Tunaitis: „Jei galėtum, būtų labai gerai turėti visą rožinį vieno autoriaus.“ Iš tikrųjų ji jau buvo parašiusi ne vieną rožinio vainiką: Džiaugsmo, Kančios ir Garbės slėpinius, anksčiau vadintus džiaugsmingosiomis, skausmingosiosmis ir garbingosiomis paslaptimis, bet trūko vėliau įtrauktos ketvirtos – Šviesos – dalies. Pasak autorės, „Mergelės žiedas“ atiduoda šią skolą. Knygą sudaro penki – kiekvienas keturių dalių – rožinio vainikai.

Seniausias į „Mergelės žiedą“ patekęs kūrinys parašytas 1947 metais: „Tu mano Viešpats!“ yra vienas pirmųjų užrašytų poetės eilėraščių (iki tol ji tiesiog dainuodavo ir giedodavo – savais žodžiais, niekad jų nepritrūkdama). Šviesos slėpinių mąstymėliai sukurti 2013-aisiais.

„Dėmė“ Putinui

Lacrima, Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos sesuo, išleido daugiau nei dešimt knygų (dar beveik tiek pat išėjo be jos žinios išeivijoje). „Tai nėra daug, – sakė ji LŽ. – Bet aš niekada negyvenau iš kūrybos, visą laiką dirbau. Aštuoniolika metų „Kultūros baruose“, vėliau žurnalo „Katalikų pasaulis“ redakcijoje, paskui talkinau saleziečiams.“

Į „Kultūros barus“ atvedė Ranka. Baigusi neakivaizdines lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete (iš dieninių perėjo išgirdusi perspėjimą – arba Bažnyčia, arba studijos), M. Katiliūtė paskyrimo negavo, darbo ieškojosi pati. „Kultūros baruose“ skaitė korektūrą, išmoko ir kitų redakcinių darbų, kurie pravertė vėliau, susikūrus „Katalikų pasauliui“. „Matot, kaip gražiai Dievas veda“, – sako ji.

„Kultūros barai“, nors „oficiolas“, palaikė lietuviškumo idėją. Kad jų bendradarbė rašo poeziją, nežinojo nė vienas. „Bijojau ir krustelėti, – prisimena poetė. – Vienas išlaikys paslaptį, o jei kitas – ne? Visi darbai pasibaigs, o gal ir laisvė. Pamaniau, jeigu tokia kūrybos kaina, tebūnie ji tik Dievui skirta. Vėliau ir nebuvo kilęs noras rašyti ne religinę poeziją, ji man atrodė kaip svetimkūnis. Religinė – brangi, sava. Tai mano kelias, mano kryptis. O gal kam nors ir padėjau sustiprinti ar pagilinti tikėjimą.“ Tiesa, vienas kitas ne religinės tematikos eilėraštis buvo parašytas ir publikuotas.

„Mergelės žiedas“ yra Bažnyčios aprobuotas (nihil obstat ir imprimatur), vadinasi, knygos tekstus galima naudoti kaip maldas ar žodžius giesmėms. Iš tiesų pagal Lacrimos tekstus jau ir sukurta daug giesmių. Dėl to visuotinio naudojimo ir citavimo dažnai nė autorystė nenurodoma.

Ne vienai poetės knygai įžanginį žodį parašė kunigas Vaclovas Aliulis. „Didelis autoritetas, – sako Lacrima. – Ir pats jėgų neskaičiuodavo, ir kitiems darbų duodavo. Skaičiau jam (marijonams) nemažai korektūrų: būdavo, atveža ir padeda ant stalo – reikia. „Mergelės žiedą“ jis regi jau iš Amžinybės, o šį kartą įžangą parašė arkivyskupas Gintaras Grušas.“

Pirmoji Lietuvoje išėjusi Lacrimos knyga – sonetai „O Vilniau, Vilniau!..“ (1989; savo lėšomis). Iki tol jos kūryba, nenurodant autorystės, leista JAV, Australijoje, Kanadoje, Brazilijoje (Švč. M. Marijos ir Jėzaus Širdies litanijų invokacijų; rožinio paslapčių; Kryžiaus kelio stočių poetiniai apmąstymai). Į užsienį poezija pateko ne iš autorės rankų – kai jau pradėjo plisti iš nuorašų, procesas buvo nesustabdomas. Priskyrimas Putinui reiškė nemenką įvertinimą. Tiesa, anonimiškumas didelio džiaugsmo neteikė (itin liūdino tekstų iškraipymas ir klaidos), bet iš dalies užtikrino slaptumą ir bent šiokią tokią ramybę. Ilgainiui ji priprato, atrodė, kitaip ir negali būti.

Juozo Grikienio nuotrauka

Per patį spėliojimų, ar tikrai tai Putino kūryba, įkarštį M. Katiliūtė savo paslaptį atskleidė buvusiai dėstytojai Vandai Zaborskaitei. „Išdrįsau eiti iki jos, – prisimena Lacrima. – Dėstytoja priėmė su meile. Vėliau ji Putino kūrybos tyrinėtojai Irenai Kostkevičiūtei pasakė: „Nusiramink, tai ne Putino parašyta, aš pažįstu tikrąjį autorių. I. Kostkevičiūtė itin susidomėjo: „Reikia tučtuojau paskelbti, reikia nuimti nuo Putino tą dėmę!“ V. Zaborskaitė sudraudė: „Ar pamiršai, kur mes gyvenam, nori pražudyti žmogų?“

Visada būsi pogrindyje

1990 metais Lacrimos poezijos rinktinę „Troškulys“ su poeto Jono Juškaičio įžanginiu žodžiu išleido „Vaga“. Jau buvo įvykęs Lacrimos kūrybos (ir prisistatymo) vakaras Menininkų rūmuose – kultūrbariečių iniciatyva. Pirmą kartą gyvenime ji atsistojo prieš publiką. „Išrėpliojau iš urvo, – juokiasi poetė. – Turbūt atrodžiau it sugauta laukinukė, nežinanti kaip elgtis.“

Vėliau pasirodė „Septynios gelmės“, „Tikėjimo paslaptis“, „Magnificat“, jau be iškraipymų buvo išleisti sonetai Jėzaus Širdžiai ir Mergelei Marijai. 2003–2004 metais išėjo didžiulė trilogija „Jausti su Bažnyčia“, poetinės meditacijos liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms.

„Labai paklausi buvo knyga „Irtis į gilumą“, – sako Lacrima. – Ir dabar populiari, nors viešai apie ją lyg ir nekalbėta. Išleidau susiskolintais pinigais ir visas tiražas greitai baigėsi, „inteligentai indiferentai“ iš manęs jį maišais nešėsi. Vadinasi, kai ką ten rado. Tai iš tiesų dvi knygos: visų pirma Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jo tapyba. Man kaip impulsai pasitarnavo tik paveikslų pavadinimai. Išdrįsau išeiti į viešumą su M. K. Čiurlioniu parašiusi tokią paantraštę: „Žvilgsniai per M. K. Čiurlionio paveikslus“. Mane pasiekė vienos jaunos ponios liudijimas apie skaitytojų žaidimus: leidžia knygą per rankas, kiekvienas atsiverčia bet kurį puslapį ir perskaito ten esantį sonetą. Suglumsta: „Čia kaip tik man skirta...“ O visur ten religiniai kūriniai, religinė įkrova. Tai man itin džiugu dėl tokių prisipažinimų. Gal kas pamatys kelią, kas takelį, kas žiburėlį. Kitas gal nieko neras...“

Lacrima prisipažįsta, kad jos stalčiuose dar labai daug neskelbtos kūrybos. Du Kryžiaus kelio ciklai, didžiulis pluoštas mąstymų liturginiams metams. Norėtųsi, kad būtų pakartota Jėzaus Širdies litanija, nes kai kas šį sonetų ciklą vadina geriausiu jos kūriniu. Poetės kūryboje daug liūdesio, kančios. Todėl ji ir Lacrima: „Prisiėmei tokį slapyvardį, tai ir gyvenk su juo. Taip, tik Lacrima, ir viskas“, – teigia ji. Ir „Mergelės žiede“ nemažai skaudumo, asmeninių išgyvenimų. „Galima sakyti, dienoraščio puslapiai,“ – atkreipia dėmesį autorė. Ji ne kartą yra sakiusi, kad prisiimta kančia gali virsti džiaugsmu.

Parašyti trūkstamas rožinio meditacijas Lacrimą skatino vyskupas Juozas Tunaitis. / Asmeninio albumo nuotrauka

„Dabar visi kalba, pasakoja, kaip yra nukentėję, – dėsto ji. – Aš taip pat esu, bet kažin ar prabilsiu ta tema. Nieko juk vis tiek nepakeisi. Mažoji Teresėlė sakė, kad yra daugybė dalykų, kurių pasakojimai ar aprašymai niekada neiškils į viešumą. Taip, esminiai, giluminiai dalykai nepasakojami, nepapasakojami.“ Bet jų atšvaitų galima rasti poezijoje.

Įkvėpimas? „Su juo yra taip, – prisipažįsta Lacrima. – Iš pradžių tuščia, švarus lapas, balta paklodė. Ir iš kažkur nukrinta viena eilutė. Paskui atsiranda kita – viskas duodama. Tai ką aš galėčiau savintis? Bet jau kai dirbu, tai netrukdykit, nelieskit. Nėra tai geras požiūris. Reikia visur pamatyti Kitą, būti jam atidžiam. Na, bet kiekvienas mūsų kitoks – tik tuo ir pasiguodžiu.“

Paklausta apie kompiuterį, Lacrima pajuokauja: „Sykį pogrindyje pradėjusi, jame ir pasiliksiu, kokie dar man kompiuteriai.“

Bernardas Brazdžionis, viešėdamas Lietuvoje, poetę perspėjo: „Tu visada pasiliksi pogrindy. Manai, kad tie, kurie tiek metų buvo įpratę stovėti pirmose gretose, tave įsileis, priims? Jie alkūnėmis prasiskins sau kelią!“ Pasak poetės, taip ir yra. „Aš tebesu vienišas vilkas ir balta varna: ir žmonės tokią mato, ir pati taip jaučiuosi. Dėl sunkumų ir liūdna, ir ne – kaip tik džiaugiuosi, koks Dievas geras. Leidžia pamatyti, suvokti daugybę dalykų – kad ir vėliau. Jaunystėje daug kas atrodo rožėmis klota, tačiau visos rožės dygliuotos“, – teigia poetė.

Lacrima saugo B. Brazdžionio dovaną – parkerį. Brangina taip, kad net nedrįsta juo rašyti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"